Kitą dieną Violeta išbėgo dalinti savo Meilės į gatvę. Atsistojo žmonių būryje ir sušuko -“žmonės, aš jus visus labai myliu !”. žmonių juoką palaikė padėka. Nieko bloga neįžvelgė ir keiksmuose. Tie žmonės labai nelaimingi. Jie nemoka džiaugtis. Nemoka dalintis Meile. Tų žmonių jai tiesiog buvo gaila. Todėl dar labiau degė Meile jiems. Juk Meilės jiems reikia daug daugiau nei kitiems. Daug daug Meilės, užgesinančios pyktį ir skausmą širdyje. Pagaliau ji pavargo šūkauti. Meilę reikėjo dalinti kažkaip kitaip. Violeta prisiminė “Meilės Kelio” vadovo žodžius – “pasidalinkite savo Meile, apsikeiskite teigiama energija”. “Meilės Kelio “ nariai dalinosi Meile vienas su kitu. Eiti pas juos? Bet juk čia yra daug daugiau žmonių, ištroškusių Meilės. Violeta susistabdė gatvėje vaikiną – “aš noriu pasidalinti su tavimi Meile”. “Ką? Ko tu nori?”- šyptelėjo vaikinas ir nuėjo. Violeta užkalbino kitą. O šis vis juokėsi ir žiūrėjo jai į akis – “tu tikrai to nori?”.-“Taip”. Jis priėmė jos Meilę. Apkabino ranka per pečius ir nusivedė. Violeta tikėjo, kad galės šiam žmogui padovanoti savo Meilę ir to paties sulauks iš jo. Ji tikrai jautė, kaip Meilės energija srūva jos kūnu, pereina jam, o paskui grįžta atgal. Buvo be galo laiminga. Gyveno Meilės meditacija. Išėjusi į gatvę jautėsi pailsėjusi, įgavusi stebuklingų jėgų. Drąsiai atlošė galvą ir nusišypsojo ką tik sužibusioms danguje žvaigždėms. čia trūko šviestuvų. O žvaigždėta naktis dar labiau svaigino atsiduoti Meilei. Dabar Violeta buvo pasiruošusi nebūti egoistė. Reikėjo pasidalinti Meile ne tik su vienu. Naktis buvo palanki Meilei išniekinti. Vaikinai nepanoro Meile dalintis. Jie panoro tik ją pasiglemžti sau.

Views All Time
Views All Time
2341
Views Today
Views Today
1
0 0