Violeta pabudo visa suprakaitavusi. šilta antklodė ją dusino.

Išėjo į miestą. ėjo rami ir tyli, kaip ir kiekvieną dieną po įstojimo į ”Amaterialųjį Kelią”. ėjo nematydama materialių daiktų, žmonių, netgi gatvės. į darbą ir “Amaterialaus Kelio” organizaciją ją nuvesdavo ne gatvė, o atmintis. Bet šiandien buvo kitaip. šiandien buvo sekmadienis. Jai niekur nereikėjo eiti. Bet ji išėjo. Gatvės buvo pilnos žmonių. Visi jie buvo ištroškę reginių. O šiandien vyko viena iš šimto miesto švenčių. Violeta jau senokai nebekreipė dėmesio į daiktus ir į žmones. Gyveno savo vidumi. žmonės ir daiktai neegzistavo. Jie ėmė egzistuoti šiandien, kai Violeta staiga atsitrenkė į vieną iš jų – “Panele, žiūrėk kur eini”. Ir ji nusileido ant žemės, pasižiūrėjo. Aplinkui buvo minios žmonių. Tiršta verdanti masė. Ar verta į ją žiūrėti ? Pasuko galvą į kairę ir žvilgsniu susidūrė su marmuriniais moterų veidais. Kažkoks neaiškus drebulys nuėjo jos kūnu. Trys moterys žvelgė į ją skirtingomis veido išraiškomis. Jų veidai vaizdavo teatrą, ir nebūtinai akademinį, ir nebūtinai dramos, tiesiog gyvenimo teatrą. Begalinės laimės, begalinio liūdesio ir abejingumo kaukės. Violeta neturėjo nei vienos iš šių veido išraiškų. Ji negalėjo jų turėti. šias išraiškas gali turėti tik šio pasaulio žmonės. Violeta jau seniai nebegyveno materialiame pasaulyje.

Parėjusi namo tyliai įslinko į virtuvę. Tėvai jau senokai jos nepastebėdavo. Ar galima pastebėti žmogų, negyvenantį savame kūne? Svetainėje kaip visada garsiai griaudėjo televizorius ir dar garsiau kalbėjosi tėvai. Buvo visai neįdomu apie ką jie kalba. Bet ,išgirdusi savo vardą , šį kartą sukluso. žmonės šiandien kažkodėl vėl ėmė truputį egzistuoti. “Kas iš jos bus, gaišena tokia, kūda kaip dviratis, kam ji patikti gali, liks senmergė…”. Motina lyg ir bandė ginti-“ką tu šneki, ji visai graži, dabar lieknos panelės madingos”.”Kurgi gali tokios patikti, vieni kaulai, dar su savais pričiūdais “.čia motina sutiko-“taip, dėl to tai taip. Geriausius daiktus išmetė, sienas nudraskė, dar kai piešiniais klijavo, tai galėjau suprast, visgi kažkoks menas, o dabar…gyvena kaip ubagė, gėda prieš žmones”.

Violeta girdėjo, kaip tėvai ją laidojo. Jie negali suprasti jos vertybių, jie gyvena savo kasdienybės rūpesčiais. Jie tiki, kad neištekėjusios merginos gyvenimas žlugęs, lyg kitokio tikslo, kaip tik auginti vaikus,negali būti. Bet, ar ji gali parodyti tėvams savo gyvenimo tikslą? Ar ji jį turi ? Violeta jau ėmė abejoti savo “Amaterialiu Keliu”. Būti nepriklausomam nuo daiktų, žmonių – puiku. Bet koks viso to tikslas?

Views All Time
Views All Time
2061
Views Today
Views Today
1
0 0