Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui – atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas, į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie Amaterialų Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę.

Ant scenos kalbėjo vyriškis. Kvietė visus atsisakyti materialinių vertybių, atsisakyti visų žemiškų poreikių, bet kokio priklausymo nuo daiktų ar nuo žmonių, gyventi tik savo vidumi.

Violeta ieškojo savo Kelio. “Gyventi – tai ne turėti, o būti”. šis teiginys jai patiko. Jos motina, motinos draugė, buvę klasiokai, o ir daugybė kitų gyvena turėjimu, suvokia save tik tuomet, kai ką nors turi. Ji jau seniai tai pastebėjo ir tuo piktinosi. O dar labiau erzino jų visiškas pasidavimas malonumų geismui. Gėrimas, rūkymas, o ir tas, rodos, toks nekaltas saldumynų ir kavos pomėgis -visa tai daro žmogų priklausomą nuo daiktų. Jeigu nei vienos dienos negali iškęsti be saldumynų, ar tai ne tolygu narkotikams? Violeta tapo “Amaterialaus Kelio” nare.

Parėjusi namo kritiškai nužvelgė savo kambarį. Malonu buvo žiūrėti į sienas, apklijuotas savo piešiniais, kuriuos dar taip ,rodos, neseniai ji laikė stebuklingais. Iš pirmo žvilgsnio kambarys pasirodė meniškas ir jaukus. Bet tai buvo apgaulė. Kambarys buvo prikištas gausybės daiktų. Daiktai godžiai rijo kambario orą. Daiktai plūdo, veržte veržėsi link jos kaip potvynio banga. Juos reikėjo nedelsiant pašalinti. Gelbėti kambario orą. Violeta puolė prie sienų ir nudraskė visus piešinius. Paskui atidarė balkono duris. Išnešė magnetofoną, televizorių, nedidelį staliuką, suvyniojo kilimą…Nukabino lentynas su mielais niekučiais, dovanotais motinos įvairių švenčių proga, knygomis, nuotraukomis – jos tik dar kartą patvirtino, kad žmogus kaip koks monstras nori viską pasiglemžti, turėti pačias įspūdingiausias akimirkas, turėti vasarą žiemos metu, turėti Niujorką, Paryžių Lietuvoje, turėti, o ne būti, tiesiog būti pačiu savimi be jokių daiktų, be jokio turėjimo, be priklausymo nuo savo geismų…Bėgo prie spintos. Spinta buvo stipriai įsitvirtinusi. Ji turėjo likti. Ji buvo būtina tvarkai palaikyti. Iš spintos buvo išvyta visa parfumerija, vartojama tik motinos draugių akivaizdoje, brangūs motinos pirkti drabužiai. Liko tik kelios kelnės, marškiniai, megztiniai, būtinas apatinis trikotažas, viršutinėje lentynoje – vienas pieštukas, parkelis ir dienoraštis, į kurį Violeta rašydavo savo mintis ir sapnus.

Užtrenkusi spintos duris, Violeta atsipūtė – kambario erdvė atgijo. Kambaryje stovėjo pustuštė spinta ir lova. Atsigulė ant lovos, užsimerkė ir galvojo , kaip gera nepriklausyti nuo daiktų, tiesiog taip gulėti ramiai be jokių kasdieninių rūpesčių, nieko negeisti. Paskui Violetos akyse iškilo “Amaterialaus Kelio” narių veidai. Jie buvo ramūs, jų akys žvelgė kiaurai pro daiktus jų nematydamos. Bet jos žvelgė ne tik ramiai, jos žvelgė abejingai! Ją nukrėtė drebulys. Kodėl tų žmonių veidai nešvytėjo laime? Kodėl, atsisakę visų materialių dalykų, ištrūkę iš rūpesčių turėti, ištrūkę iš bet kokios priklausomybės varžtų , jie nesijaučia laimingi?

Views All Time
Views All Time
2004
Views Today
Views Today
1
0 0