Realybė 12

Pabudusi, Violeta prisiminė dalį sapno. Buvo pastebėjusi, kad sapnai pildosi. Tik reikia mokėti juos išsiaiškinti. Jau antra savaitė kaip tęsia studijas universitete. Natūralu, kad ėmė ir susapnavo jį. į magistrantūrą įstojo lengvai. Universitete jos dar nebuvo pamiršę. O profesoriai? Su jais neblogai sutaria. V. Padubinsko vadovaujama rašo kalbinį darbą. A. žinčiauskas tikino ją, kad magistrantūrą ji baigs daug anksčiau, nei kiti. Ji esanti gabi ir galinti peršokti vieną kursą. Violetai padėjo “žinių Kelio” metodai. Jos atmintis buvo apvalyta nuo nereikalingos praeities, jos pačios biografijos faktų. Atsiradus vietos žinioms, ji mokėsi kuo greičiau ir kuo talpiau jas sudėti į galvą.

šiandien universitete ji įdėmiai stebėjo abu profesorius. Jie nesiginčijo. Dėstė savo teoriją atskirai kaip ir kiekvieną kitą dieną. Tačiau šiandien Violeta nepasinaudojo “žinių Kelio” metodu. Ji siekė perprasti pačius profesorius. Profesoriai dėstė savo teorijas ir kartu gyveno jomis. Violeta bandė įžvelgti jų veiduose žmogaus gyvenimą. Bet jo ten nerado. Jie neturėjo gyvenimo. Profesorių mintyse nebuvo paprasto žmogaus mąstymo – “kuo grįžęs nudžiuginsiu šeimą , gal pakeliui nupirksiu žmonai gėlių, išeisiu su anūku pasivaikščioti į mišką”. Jie gyveno kurdami teorijas. Tai buvo panašu į vaikų žaidimą. Vieną dieną sukuri vieną teoriją, kitą dieną – kitą, paneigiančią pirmąją. Galvoje vien mintys apie galimą teoriją.

Violeta visuomet tikėjo, kad žmogus žemėje turi gyventi dėl žmonių. Pabandė įsivaizduoti savo gyvenimą einant “žinių Keliu”. Jeigu ji sukurtų šeimą, šeimos nariai nematytų jos meilės. Matytų vien pasipūtusią asmenybę, nuolat kuriančią galvoje naują teoriją. Tai negalėjo būti jos tikrasis kelias.

Straipsniai 1 reklama

Eidama namo, sutiko savo bendradarbę. Gerą kelio gabalą ėjo kartu. Bendradarbė kalbėjo apie vaikus, užaugintus mėgintuvėliuose. Sakė , kad ji niekada neištekės, tik vėliau panašiu būdu turės vaiką. Violeta paklausė jos, kas tą vaiką augins. O ji atsakė – “žinoma, auklė. Negi aš su juo terliosiuos, aš rimtą darbą dirbu”. Violeta galutinai atsikratė feminisčių įtakos. Buvo įsitikinusi, kad vaikas turi jausti motinos meilę. Be to, argi vaiko auginimas nėra rimtas darbas? Tai pats rimčiausias darbas iš visų – auginti vaiko sielą.

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *