Violeta pabudo naktį. Jautėsi keistai. Negalėjo suprasti. “Kokia nesąmonė? Tas vyras -aš? Aš negaliu žudyti žmonių! Tuo labiau, taip abejingai”. Paskui vėl užmigo ir ryte sapno jau nebeatsiminė.

Darbas buvo įtemptas. Visą dieną taisė kitų klaidas. Mąstymas įtemptas iki begalybės. Galva, rodėsi, sprogs. Nuovargis staiga ėmė virsti pykčiu. “Visi tie žmonės visiški kvailiai, bukapročiai, nė vieno sakinio nesugeba pakenčiamai parašyti. Būtų lengviau pačius jų straipsnius parašyti iš naujo, negu perversti juos į pakenčiamą pavidalą !”. Bendradarbės apnuodyta sąmonė visą kaltę vertė vyrams žurnalistams. Moterų straipsniams Violeta buvo atlaidesnė.

Vakare pilna įtūžio ėjo namo. įtūžį būtinai reikėjo kur nors išmesti. Bet jam nebuvo atskirų šiukšliadėžių. Paskambino draugė. žinojo, kad Violeta niekur neina iš namų. Kiekvieną kartą bandė ją iš jų ištraukti. Bandė ir netikėjo. Bet šį kartą Violetos atsakymas buvo teigiamas – “Taip, einam į “Niujorką”. Ji rengėsi pribloškiančiai, degdama kerštu visiems pasaulio vyrams. Norėjo visus sužavėti, o paskui visus įžeisti. “Niujorko”šviesoje ji žibėjo. žibėjo duriančiomis akimis, baltais dantukais. Ji šoko. šoko su vienu, su kitu, su trečiu…šoko iki ryto. Vis keisdama partnerius. žavėjo juos, bet neleido jos kalbinti, nėjo nė su vienu atsipūsti nors akimirkai. Nuo vienų pabėgdavo pati, kiti paprasčiausiai neiškęsdavo taip ilgai šokti ir nekalbėti patys. Matyt jiems reikėjo daugiau nei šokio. O jai reikėjo tik šokio. Iššokti savo nuovargį ir pyktį. Ir dar įrodyti, kokie visi prieš ją niekingi.

Vienas vaikinas graudžiai žiūrėjo jai į akis – “ar tu draugausi su manim, pasakyk, ar aš toks niekam tikęs? …mane mergina paliko, sakė, kad aš šlykštus…o aš ją taip mylėjau, dariau viską, ko ji norėjo, o ji…kodėl?..aš tau viską duosiu, ko tik norėsi, girdi?..argi aš toks blogas?…ką?…tu nekalbi? matyt aš tau nepatinku?..

“Ne, tu man nepatinki, tu niekam tikęs, kas tave tokį gali mylėti !”- pasakė tai visai nieko negalvodama, tiesiog negalėjo šiandien girdėti svetimų žmonių aimanų, ji pati atėjo čia, kad atsikratytų įtampos. Negalėjo šiandien pakęsti žmonių, o ypač vyrų, silpnumo. Kaip kvaila verkauti dėl tokių niekų. Tik vyrai tai ir sugeba. Verkia kaip mažas vaikas, negavęs žaisliuko. Garbėtroška, norintis turėti. Turėti merginą vien tam, kad galėtų girtis prieš kitus, kad galėtų įrodyti sau ir kitiems, jog nėra menkysta. Ar jis kada nors supras, kad reikia tobulėti pačiam, norint nesijausti menkysta, o neužkarti save kitam ant kaklo.

Violeta prašoko visą naktį, o ryte autobusu važiavo rami ir laiminga. įtampa dingo. Ji vėl mylėjo pasaulį. Ir tuos, jos akimis žiūrint, netobulus vyrus, nemokančius rašyti straipsnių, aimanuojančius dėl menkiausių kasdieninių smulkmenų. Bet naktį nuo jos pykčio nukentėjo ne vienas. O vienas ypatingai. Ką gali žinoti, gal jos žodžiai pastūmėjo jį į mirtį…

Views All Time
Views All Time
2030
Views Today
Views Today
1
0 0