Aš ateinu į universitetą ir praveriu lingvistikos katedros duris. Ant žemės vienas priešais kitą sėdi prof. A.žinčiauskas ir prof. V.Padubinskas. Tarp jų stovi vaikiško žaidimo kaladėlė. Iš vienos pusės ant jos parašyta raidė A iš kitos - Z. Prof.A.žinčiauskas aiškina, kad čia yra raidė A. Mat jis mato tą pusę, kurioje užrašyta A. Prof. V.Padubinskas sako, kad tai raidė Z. Mat jis mato tą pusę, kurioje užrašyta Z. Taip jie rėkaloja vienas ant kito. Nė vienam nešauna mintis, kad iš skirtingų pusių gali...
Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą, tiesūs, sustingę. Slenka kaip šešėliai. Jų žvilgsniai nukreipti kažkur į tolį. Aš žiūriu į juos susižavėjusi - kaip jie taip gali slinkti oru, tyliai ramiai, nekrusteldami. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Per mano kūną nubėga nemalonus šiurpas. Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane pargriauna vandens srovė - kambario viduryje teka upė. Aš priversta plaukti...
Pastoriaus dukrelė ištekėjo už svetimšalio. "Jūros išmestą, iš svetimos šalies jūros atplukdytą etc., etc. jaunikį". Visi buvo patenkinti, o jauniesiems buvo siūloma visokeriopos žemiškos gerovės. Gerai, kad baigiasi gerai. Kitaip negalėtų būti nė pasakų. Ir žmonės neturėtų nė mažiausio supratimo apie šios literatūros žanrą. Varkala buvo laimingas. Jaunoji - irgi. Pastorius labai. Visi turėjo savo darbo ir pareigų. Jaunutė turėjo dabar pasirodyti tikrąja šeimininke, esant namie dviem vyram. Ir ji buvo tokia. Gana autoritetinga, viską ir visur pavaldė savo ranka. Žibuoklė, pražydusi tarp...
Kalėdos. Giedra saulėta dienelė. Vainoros sodyboje ramu, nes šiandien mažkas beliko namie. Kas išėjo viešėtis pas gimines, kas pas tėvus, o kits ir visai atsisakė toliau tarnauti. O pagaliau ir pats Vainora su saviškiais išvažiavo šiandien į bažnyčią. Vienas Petras beliko namų saugoti. Visur tylu, lyg būtų visi išmirę. Tik saulutė šviečia. Petras pamažu triūsia, juda apie gyvulius. Pripylė vandens į lovį, paleido gyvulius, pagirdė ir vėlei pririšo. Kol prinešiojo kratinio, tai gerai įšilo. Bet kažko taip susirūpinęs, vaikščioja dirbdamas lyg nesavas, vis...
Ūkininkas Žvirbla gyveno panemunėje ir turėjo įsitaisęs gražias trobas. Jo sodyba, kad ir nebuvo pačioje Nemuno pakrantėje, vis dėlto buvo visai netoli nuo jo. Tad labai lengva buvo nužengti ir į pačią upę, o panemuniais labai geru vieškeliu pasiekti miestą. Ūkininkas Žvirbla nusipirko motorinį laivą. Tas motorinis laivas buvo ūkininko prapultis. Žvirbla buvo juodnugaris, pats išbridęs iš purvų, kaip ir gimęs juose ir nuolat juose bebraidąs. "Jam pasiutiškai sekasi, tam Žvirblai!" - sakydavo iš pavydo žmonės. Savo nugrubusiomis rankomis jis pureno skaisčią panemunių...
Fleitistui Žiogui gydytojai pasakė, jei jis pūs toliau savo fleitą, tai gyventi daugiau negalės. Žinia atėjo taip staigiai, lyg iš pasalų jį būtų užklupusi. Žiogas visai nebuvo dar manęs apleisti vietą ir, kas blogiausia, nebuvo suspėjęs surinkti pinigų. Pūsdamas per aštuoniolika metų teatre "Žydrioji tulpė" savo fleitą, jis kiekvieno mėnesio gale gaudavo tiek pinigų, kad jų užtekdavo, pensionatą užsimokėjus, kelioms apykaklėms išskalbti. Didelės žinios užklumpa staigiai. Jis pats jautė, kaip nuo atdūsio svaigsta galva, ypatingai greitai gatve einant ar muzikoj ilgai besilavinant. Muziko...
Staiga iš skylės iššoka dar tebespurdanti širdis ir tėkšteli ant žemės, apšvirkšdama tapetus kraujo čiurkšlėmis. Jai įkandin išrieda vienas plautis, jau visai subliuškęs ir pajuodęs nuo suodžių, o po kiek laiko - antrasis. Tada lėtai tartum dvesianti žiurkė išropoja skrandis, paskui save vilkdamas žarnas, kurios šnypščia it piktos gyvatės ir rangosi apie kojas. Lyg kulkos išlekia akių obuoliai; jie garsiai bumbteli ant žemės ir nurieda į skirtingas kambario puses. Pro tuščias akiduobes bematant išvarva smegenys, šnypšdama lyg pripūstas, bet neužrištas oro balionas išskrieja...
Vieną dieną aš būtinai užaugsiu. Ir bus tokia viena diena. Kai drėgmė iš tavo megztinio vis negaruos. Kūnui vis trūks šilumos. Tavo. Mano. Tada aš jau būsiu užaugusi. Ir nebeprisiminsiu tos dienos, kai skaidydami saulę erdvę pildė muilo burbulai. Tik ne aš juos pūčiau. Kai pėdytėmis apglėbusi du grindinio akmenis galvą verčiau į rotušės bokštą. Ir ne man vienai jis rėmė dangų. O aplinkui stovinčių žmonių akiniuose nuo saulės žvynavosi upė ir šiukšlių dėžės. O aš išėjau pasivaikščioti su balandžiais. Gal ir gerai,...
Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui - atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas. į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie “žinių Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant...
Vakar Violeta sužinojo apie klasės susitikimą. Gal kyštelti nosį? Visi rinkosi mokyklos salėje. Vyko renginys mokyklos 15-mečiui. Puošnu. Visų veiduose švytėjo šventiškos šypsenos. Dirbtinės. Niekas nepasikeitę. Visi vaidino tariamą pasiilgimą. Sėdėjo, žiūrėjo pirmokų spektakliuką. Juokėsi iš jų. Patys nemokėjo nė pusės tiek. Paprašyti, ką nors pasakyti, visi gynėsi. Paskui, likę vieni po šventės, žinoma, ėmė girtis , ko pasiekė, ką nusipirko. Didino savo pasiekimus dvigubai. Iš jų žodžių galėjai įsivaizduoti, kad jie nepatiria jokių nesėkmių. Bet jokios sėkmės jų žodžiuose taip pat nesimatė....
