Nes aš jau buvau tame mieste, kur myliu. Nemyliu. Myliu. Nemyliu. Myliu. Myliu. Myliu. Ir nėra pasaulyje tiek mylių, kaip aš tave myliu. Tave tavo kūne. Kas pasakė? Nežinau. Tik nuėjo myliomis. Paskui, žinoma, sustojo. Prisėdo prie krūvos saldainių. Sušlamštė. Sušlamėjo. Mažai žodžių apie mažus jausmus. Palengvėjo. Numalšino saldumą iki šleikštumo. Ir paskui jau ilgai nebenorėjo. To didelio jausmo, matant didelę saldainių krūvą. To gero žinojimo, kaip tai yra skanu. Kai atkando pirmą kąsnį. Kai nebegalėjo liautis. Kai žinojo, kad pasisotins per anksti....
Pabudusi, Violeta prisiminė dalį sapno. Buvo pastebėjusi, kad sapnai pildosi. Tik reikia mokėti juos išsiaiškinti. Jau antra savaitė kaip tęsia studijas universitete. Natūralu, kad ėmė ir susapnavo jį. į magistrantūrą įstojo lengvai. Universitete jos dar nebuvo pamiršę. O profesoriai? Su jais neblogai sutaria. V. Padubinsko vadovaujama rašo kalbinį darbą. A. žinčiauskas tikino ją, kad magistrantūrą ji baigs daug anksčiau, nei kiti. Ji esanti gabi ir galinti peršokti vieną kursą. Violetai padėjo “žinių Kelio” metodai. Jos atmintis buvo apvalyta nuo nereikalingos praeities, jos pačios...
Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui - atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas, į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie Amaterialų Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant...
Bet galva vis vien tuščia. Jokios temos! Kaip gyvenimas būtų lengvas, jei ant stalo gulėtų patiektoji tema. Mintis staigiai aplanko Lietuvą. Juk Kalėdos buvo apeinamos ir namie. Vienintelis namas - tai Lietuva. Su pirmąja Kalėdų žvaigžde, specialiai Pono Dievo Lietuvai sukuriama ir tokia skaisčia. Kur niekur kitur nėra tokios. Nevalgymu per dieną ir vakare prisiruošimu ir prausimusi, sutikti ir išvysti, įeinant į trobą, Kūdikį, gulintį ant šieno. Taip, tas gerai. Taip ir aš skubėjau kartą į tokias Kūčias. Dar toli tąsyk nuo namų...
Praėjo Kalėdos. Vainora turi jau bemaž visą šeimyną. Jau pradėjo dirbti po švenčių. Šiandien klojime birbia kuliamoji mašina. Petro dar nėra, bet visi tikisi, jog greitai pareis. "Užtruko žmogus pas tėvus". Dirba klojime ir Marutė. Visiems jau aišku, kas atsitiko jai. Na, ir žinoma, kalba visi ir svarsto jos padėjimą be galo. Ir tankiai tenka nelaimingai šlykštūs žvelgesiai, begėdiški žmonių pasityčiojimai ir retai, oi, kaip retai pasigailėjimo ar užuojautos žodžiai. Šiandien ypač jai buvo negerai, kojos lyg pakirstos. Marutė buvo baisiai atsimainiusi. Iš...
Panelė Žvirblaitė, iš tiesų šiuo tarpu nepaaukojusi Baltaragiui nė vienos minties, ramiausiai viena nuėjo Nemuno pakrantėmis pasivaikščioti. Ji mėgo šias vietas. Tiesa, ir ji atsiminė dabar savo kaimyną Baltaragį, bet visai neigiamai. Visi tikėjosi, ji ištekėsianti už jo. Bet nežinia dėl ko. Dėl to turbūt, kad ji kitados sykiu į bažnyčią nueidavo... Bet kokia ji "Baltaragienė" Kažkas, prisėlinęs iš užpakalio, išgąsdino ją, apkabinęs stipriai rankomis jos akis ir paklausęs: - Pasakyk kas? Šiaip bus bloga! Ji žinojo: - Jonelis... - sučypė ji. Ji...
- Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!Jo "mamanka" buvo išties per graži. Vaikas džiūsna ėjo miesto ištuštėjusiomis gatvėmis; jo batai buvo dideli, vos pavelkami: tapu tapu! Milinė, irgi nuo svetimų pečių užmesta ant jo įdubusios krūtinaitės, buvo sunki, vos pavelkama. It iš cirko išleistas į gatvę pajacas. Iš po sutrauktų vaiko antakių žybčiojo dvi gudrios akys. Beždžionės gudrumo. Priešais gatve praėjo senas rabinas, kažką murmėdamas ir savo nereikalingai staigiu šnabždesiu išgąsdindamas vaiką. Ant jo galvos buvo užmautas senos mados cilinderis,...
Rogės ir į jas pakinkyta Sartoji stovėjo prie klėtelės. Buvo dar ankstyvas rytmetys, 1851 metų vasario septintoji, trečiadienis. Naktį buvo pasnigę, tai arklys kapstė kojomis nedidelę pusnį, o pusamžis žmogus, matyt, sodybos šeimininkas, nešė į roges šieną. Žiema dar rodė savo galias, tolumoje bolavo užšalusi Šventoji, matėsi pramintas takelis į ją, miegojo bendra ganykla, Eglėkalniu vadinama. Sodybos šeimininkas į Anykščių apylinkes dar vaikystėje buvo atkeliavęs iš Vabalninko, kur viskas tarsi duona sviestu nutepta – nei kalvos didesnės, nei kalnelio… Trejų metų vaikas liko...
Tu prašei manęs parašyti apie skausmą. Bet mes nebuvome susitikę. Vakar. Užvakar taip pat. Nebesusitiksim mes ir rytoj. Mes nepažįstami. Mes atsitiktiniai praeiviai atsitiktinėj dienraščio nuotraukoj. Aš joje atpažįstu save. Tu - save. Apie skausmą parašysiu vėliau. O kol kas tu man dar negimei… Ir aš galiu tik įsivaizduoti tavo pirmąjį klyksmą. Kai jis papildo liūlančią garsais kambario erdvę. Pilną atsiminimų. Apie garsus. O dabar tau šypso tik sapnai kaip tyli dievybė, sulaukusi išsipildymo. Kai užmerki akis, saulės ratilai daužosi mirgėjimu tarp vokų...
