Man septyniolika. Savo vardo aš nesakysiu. Turiu labai daug rūpesčių, nenoriu turėti jų dar daugiau. Ir vėl aš jums papasakosiu apie savo didžiausią problemą, apie didžiausią savo bėdą. Sunku man apie tai šnekėti… labai sunku… bet teks… Jei neišsipasakosiu, sprogsiu, sprogs mano širdis, sprogs mano širdis sveikame kūne. Taigi ir pradėsiu labai skausmingą ir niūrių pasakojimą… bet man sunku… negaliu to išsakyti žmogui į akis, todėl viską išdėstau šiame tuščiame, švariame lape. Nekreipk į šias blevyzgas labai daug dėmesio… bet… bet perskaityk… pasakoju… norisi rėkti…

… aš niekas… visą savo gyvenimą aš buvau niekas… ir vėl mane apgavo… dar kartą… už ką? Juk aš tikiu jumis, pasitikiu jumis… o jūs vėl mane išjuokėte. Argi tik to nusipelniau, argi tik to aš te vertas… tu, jis, jie, jos… niekas manimi netiki, visi mane apgaudinėja. Tik nežinau kodėl ir už ką? Visą gyvenimą manęs niekas nevertina. Mane tiesiog laiko mažamečiu. O mažamečiai vaikai neturi savo teisių. Aš neturiu jokių teisių… tiesa, turiu teisę mokytis, turiu teisę gyventi… bet mano gyvenimas nėra rožėmis klotas, tad geriau aš neturėčiau jokių teisių… Ramybė… galbūt tada man palengvėtų…. Tuštuma… Aš esu tarsi išskirtas iš visų aplinkinių. Į mane visi žiūri kaip į kokį eksponatą. Netgi eiti gatve man nelengva. Nelengva ir gyventi… kad nors vienas žmogus mane suprastų, kad nors vienas žmogus leistų išsiverkti ant savo peties. Bet kol kas tokių nesutikau… o kodėl man vis norisi rėkti?… galbūt tik klyksmas išvaduotų mane iš šių kankinančių pančių? Tik klyksmas. Bet ir rėkti man nebeužtenka jėgų. Turbūt aš per mažas. Per mažas rėkti, per mažas padėti, per mažas verkti, per mažas… Aš paprasčiausias vaikas , kurį galima stumdyti į tą pusę, į kurią tik nori. Aš marionetė jūsų rankose, darbo įrankis, vergas. Kodėl niekinat mane? Juk tik norėjau padėti, juk tik norėjau įrodyti, kad tai galiu. O jūs su manimi vis tiek elgiatės šlykščiai. Nusiimkite pagaliau tuos tamsius akinius, kuriuos gyvenimas jums uždėjo per prievartą, ir pamatykite mano sielos gelmes, sugebėkite išvysti manyje nors truputį gėrio ir tyrumo. Nebesakykit, kad aš tik mažvaikis, sugebantis tik zirsti. Aš ne toks. Štai ir dabar, skaitydami ar klausydami šių žodžių, jūs juokiatės. Juokiatės visa savo širdimi, nors jūsų veidai lediniai, jūsų jausmai akmeniniai. Jūs neišdrįstate viską sakyti žmogui į akis. Geriau apgauti negu sakyti tiesą. Bet ar tai garbinga mano bei kitų žmonių atžvilgiu?… niekšai… neapkenčiu jūsų, nes tai lengviausia… … …

Ilgai negalėjau įžvelgti paniekos jūsų akyse, ilgai negalėjau matyti tikrųjų jūsų veidų. Bet viskam būna galas, viskas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Man šlykštu žiūrėti į jūsų ledines akis, aš neapkenčiu jūsų. Bet jūs vis tiek dar slepiatės manydami, kad likau toks pats nevykėlis kaip ir buvau. Bet aš nebe toks. Aš nebe tas mažas vaikas, aš nebe tas pastumdėlis. Nebe tas paprasčiausias nevykėlis jūsų gyvenime. Dabar aš pats sau žmogus. Bet mano vargai vis vien neišnyko… man skauda sielą, skauda visą kūną. Kodėl? Ogi vien dėl to, kad vis dar kartojate tuos pačius įkyrius žodžius:

Tu per mažas, mes nepasitikim tavim. Tu per mažas, mes nepasitikim tavim!!!
Bet taip staigiai pasikeisti man nebuvo lengva. Visą gyvenimą buvau mažvaikis, buvau pastumdėlis. Šaltame mano veide vis dar neišnyksta ta žymė. O juk būtų taip gera, jei ji pranyktų. Bet ne taip viskas paprasta kaip atrodo. Nei vanduo, nei chemikalai čia nepadės.
Šaltos jūsų akys vis dar stebi mane, stebi mano nepriekaištingus veiksmus, mano tvirtus žingsnius. Jūs negalite tuo patikėti. Jūsų galvose tebesisuka ta pati mintis:

Kaip jis gali žengti tokiais tvirtais žingsniais, per tokį nestabilų pasaulį?

Jūs matote realybę, bet niekaip negalite tuo patikėti. Tačiau tikiuosi, kad nors akimirkai aš sugebu jus įtikinti, kad aš nebe tas nevykėlis… nė velnio… tikiuosi, kad yra pasaulyje tokių žmonių, kurie sugeba suprasti, kurie pasitiki mano jėgomis.
O, kaip norėčiau sutikti dar vieną tokį žmogų. Tokia vienintelė asmenybė visą gyvenimą buvo šalia manęs. Aš labai laimingas, kad ji savo tamsius akinius sugebėjo nusimesti pirmoji. Nesvarbu, kad daugelį metų ir ji mane niekino bei žemino. Svarbu, kad vis dėlto tai įvyko… bet aš bijau… tas žmogus per daug protingas… bijau… tas žmogus sugeba labai gerai vaidinti… pripratus apgaudinėti ir niekinti kitus, žmonės labai sunkiai atsikrato šios ydos. Gal ji tik nori įgauti mano pasitikėjimą, mano meilę ir tik tada mane paniekinti. Juk tada aš dar labiau kankinčiausi. Daugeliui kitų kančia sukelia juoką bei laimę.

Aš trokštu būti vienas, bet ne vienišas. Noriu laisvės, noriu supratimo… bet tikriausiai to duoti jūs man negalite. Visą gyvenimą liksiu niekas jūsų pasaulyje, liksiu mažvaikis jūsų niūriame gyvenime.

Per ilgai toks buvau. Mano gyvenimas nebegali grįžti į įprastas vėžes. Bandžiau prisitaikyti ir gyventi visavertį gyvenimą – man nepavyko. Bandžiau pasikeisti, bandžiau priprasti… bet… bet…

Tapau kitu žmogumi, tapau supratingesnis, bet susitaikyti su jūsų kvailomis užgaidomis bei melu aš vis dar negaliu. Tebūsiu aš vergas, tebūsiu aš prakeiktas klounas jūsų juodame pasaulėlyje, bet aš jau toks. Ir nieko čia pakeisti nebeįmanoma. Išnyksite jūs – atsiras kiti, tokie pat žiaurūs ir nesupratingi.

O per pasaulį aš eisiu išdidžiais šleivais žingsniais, aukštai iškėlęs savo pliką galvą. Tai jūs mane suluošinot, tai jūsų kaltė. Bet daugiau jūs man pakenkti nebegalite. Aš per anksti subrendau, aš per anksti įžvelgiau jūsų ydas. Tačiau tai padarė mane plieninį, tai sukaustė mano širdį pykčio gniaužtais, jūs padarėte mane neįveikiamą.

Aš visą gyvenimą liksiu suluošintas ir paniekintas. Bet stengsiuosi pakilti iš šios duobės, stengsiuosi, kaip stengiasi feniksas. Ir aš lauksiu to vienintelio žmogaus… tiesiog gyvensiu niūrų gyvenimą ir lauksiu… lauksiu…

… o tu atėjai ir nužudei mane…

2001-03-25 – 2001-04-04 — Kupiškis

Views All Time
Views All Time
1847
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn