Na, o dabar jaučiuosi suknistai. Po galais, sugrioviau kažkieno pasaulį. Man bloga. Aš turiu kam nors ką nors pasakyti. Ji ir jis. Mano draugai. Sugriauti gyvenimai prieš mano akis. – – – Tu neliūdėk, tu čia nekaltas. – – – Bet taip nėra. Aš blogas, aš angelas su nulaužtais sparnais ir kruvina aureole. Nekenčiu savęs už tai, ką padariau. Kodėl nekaltini manęs? Nesuprantu. Noriu kankinti save, noriu išniekint save, noriu… bet juk mano norai nieko verti… po galais, ką aš padariau ? Jaučiuosi kaltas, bet dabar jau nieko nebegaliu pakeisti. Kodėl manęs niekas nekaltina, gal tada man būtų lengviau. Ne, niekas kažkodėl manęs neišdrįsta kaltinti… man negera… aš vemsiu… po galais… niekada daugiau neatversiu savo širdies, niekada daugiau neišduosiu savo proto… gal numirsiu. Dabar jau tikrai noriu numirti, bet negaliu… aš nekenčiu savęs… kodėl man reikėjo praverti savo kreivą burną ir ištarti tuos žodžius… mirsiu kentėdamas, kentėdamas dėl kitų nuodėmių. Aš privalau numirti, kitaip gyventi negaliu… košmarai, baimė, skausmas, kančia, laimė, meilė… jau niekas nebetilps mano širdyje… viskas, gal jau galas… gal jau viską pasakiau, gal jau dabar man laikas… niekada neatleisiu sau už kitų žmonių gyvenimų sunaikinimą… niekada… nekenčiu savęs…. atleisk man… aš jau miręs…

O gal dar ne… viskas tik prasideda… plyšta galva… galbūt vėl viskas prasidės iš naujo… man skauda širdį… ką aš padariau? – – – Nieko? – – – Tu sakai – nieko. Tai netiesa. Man sunku pakelti akis ir pažiūrėti į tave. Aš to nenusipelniau. Viskas taip paprasta, bet tuo pačiu ir labai sudėtinga. Man nepavyks apgauti tavęs. Man nepavyks apgauti savęs. Aš – padaras, kuris vertas tik mirties. Aš nenusipelniau žvelgti į gyvenimą šviesiomis akimis. Aš – niekšas, įsiveržęs į tavo sielą. Aš – demonas. Bet man gera. Aš esu toks, koks esu. Mylėk mane. Neapkęsk. Man jau tas pats. Numirti ir sulįsti į žemę. Pavirsti pelenais. Štai ko aš nusipelniau. Man šis pasaulis per gražus. Bet aš išliksiu. Aš išliksiu, nes man patinka kankinti žmones. Žmones, kurie neapkečia tiesos. Tiesa – juk toks paprastas dalykas. Bet kodėl daugybė žmonių to nesupranta. Kodėl daugybė žmonių nekenčia jos.

Įrodyk man, kad aš neteisus. Įrodyk man, kad aš tikrai vertas pasaulio. Tu negali? Pasitikėk savo jėgomis ir įrodyk tai. Tu sugebėsi. Pažvelk į mane ir pamatyk ne angelą, o demoną. Demoną, kuris nusileido iš dangaus – tai aš. Dievas? Ne. Mažas sraigtelis, sugebėjęs sugriauti tiek daug. Aš sustojau. Sustojo ir visas mechanizmas. Kodėl? Man be galo sunku. O aš gyvenu. Ir dar ilgai gyvensiu. Be kulminacijos. Be minčių, be naujo oro gurkšnio. Palik mane, o aš paliksiu tave. Sustok ir tu. Aš negaliu gyventi be melo. Sakyk tiesą ir nužudysi mane. Tiesa? Ar taip sunku. Sakai, jog myli mane. Tai netiesa. Ir vėl aš išaugu iki begalybės. Tik melas augina mane, tik su kiekvienu melagingu žodžiu aš didėju ir stiprėju. Sakyk tiesą ir tavo vidinis demonas mirs. Sakai, jog nekenti manęs. Tiesa. Ir mano jėgos silpsta. Sakai, jog nemyli tu nieko. Tiesa. Ir aš jau mažas, kaip tas tavo melas. Nužudei mane pasakydama tuos paskutinius žodžius. Tu laisva. Tu laisva kaip tas paukštis aukštai danguje. Aš miręs, o tu laisva. Pagaliau nužudei mane. Ačiū tau. Nenoriu kenkti žmonėm, nenoriu būti kitoks. Ačiū tau. Prieštarauti sau… štai ko aš noriu…

Negrįšiu aš daugiau į nė vieno žmogaus sielą. Nebegrįšiu… gal… Jūs nelaukiate manęs. Aš išnykau. Nužudei mane, nes pati to norėjai.

Bet aš sugrįšiu. Kada nors. Tikrai. Melas. Melas visada liks su jumis. Melas vėl iškels mane iš liūno. Aš miręs, bet greit sugrįšiu. Amžiams… šiuolaikinė mirtis… neamžina… ačiū tau…. ačiū, kad nors tu sugebėjai nužudyti mane… trumpam…

2001-09-11 – 2001-09-21 Vilnius

Views All Time
Views All Time
1979
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn