Meilė ir Mirtis… ar tai suderinama? Mano meilė tikra, neįtikėtinai tikra. Aš myliu iš visos savo esybės, galbūt labiau mylėti net neįmanoma. Dėl savo meilės ir mirti galėčiau… Mano meilė susijusi su mirtimi… O gal tik taip kalbu? Mirti bijau. Kas nebijo?… mirtis – ne išeitis… Kad ir koks šlykštus atrodo pasaulis, tu privalai gyventi, privalai kentėti. Kaip pasakytų daugelis žmonių: „Per kančias – į žvaigždes“. Tačiau tai irgi ne išeitis. Kiek galima kentėti? Tu pasakysi… mirtis – tai išeitis… o gal?… NE… NE… mirtis – ne išeitis. Tu nutrauksi savo kančias, bet priversi kentėti kitus žmones. Žmones, kurie tave mylėjo. Mirti neturi niekas. Gydyk savo norą mirti – meile… Sakai, kad tu nieko nemyli… Mylėk medį, mylėk akmenį, mylėk žemę, mylėk…

Pažįstu žmogų, kuris nebijo mirti. Jis vienišas, jam trūksta draugų, jam saulė nebe taip skaisčiai šviečia, jam medžiai nebe tokie žali. Kodėl taip yra?… Kodėl?…

Jo gyvenimas sudužo į šipulius, jis pats sudužo bei išsisėmė. Jo siela dėmėta ir tuščia. Jis neįstengia džiaugtis gyvenimu, jis nebenori atrodyti gražus, jis neketina kabintis į gyvenimą nagais, jam to nebereikia… Ar šiam žmogui vienintelė išeitis – mirtis…? Ne, tikrai ne. Būk optimistas, būk nepataisomas optimistas, kabinkis į gyvenimą nagais, nors jie jau atšipę… bandyk… Negalvok apie mirtį…… MYLĖK!

Ar tu panašus į jį?

Pasaulis niekingas. Jis traiško mus kaip graikiškus riešutus, bet mes laikomės. Laikomės netgi tada, kai atrodo, jog nebėra už ko laikytis. Laikytis mes privalome… Meilė ir Mirtis… Kas tai? Daugeliui žmonių – tai gyvenimo tikslas. Be šito dueto mes neįsivaizduojam savo (kad ir kokio purvino bei šlykštaus) gyvenimo.

Pažįstu daug žmonių, kurie į meilę žiūri su panieka. Jie tiesiog nekenčia jos. Bet juk meilė – tai prasmė. Be meilės nė vienas sutvėrimas negali išgyventi. Mes visi esame iš meilės – tad ir turime sekti tomis pačiomis karštomis meilės pėdomis. Jei visi niekintų meilę – išnyktų pasaulis.

Žmogus – mylinti ir sugebanti mylėti būtybė. Be meilės – mirtis. Meilėje visos svajonės, meilėje – gamta, meilėje – gyvenimas, meilėje – ir mirtis. Tad gyvenk mylėdamas, gyvenk, kad mirtum…… Kvailas žmogus kartą man išsakė tokias mintis. Netikėjau juo… Kas gi galėtų patikėti? Nebent toks pat kvailys kaip ir jis.

Bet įsitikinau, kad jis teisus, įsitikinau, kad tas žmogus buvo velniškai teisu. Tikriausia tik aš vienas likau kvailio pozoje. Nenoriu toks būti, nenoriu… bet nebūsiu aš mažas vaikas ir pripažinsiu savo klaidą, pripažinsiu, kad aš ir tik aš čia buvau idiotas… amoralus idiotas…

Gal taip ir geriau… Kam slėptis po kaukėm, jei gali atsiverti ir išlįsti į šviesą? Nebūsiu chameleonas ir nekeisiu savo kaukių… Turiu vieną – kvailio kaukę… ir ji man pritapo… Deje, tai ne kaukė – tai tikrasis mano veidas… Žiūrėk į jį ir gėrėkis juo… Pavirtau savimi… pagaliau… kančios baigėsi… vaidyba taip pat… GERA… Jaučiuosi pakylėtas… man gera……

2001-02-19

Kupiškis

Views All Time
Views All Time
5016
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn