Pavasarinio lietaus lašai pažadino ją iš gilaus miego. Nuostabi garsų simfonija. Kaip galima pramiegoti tokį reginį, tokį svarbų įvykį?… Pabudome ir kelkimės… Nevalia pramiegoti gaivinančių ir palaimingų lietaus glamonių… Ji atsikelia iš lovos. Sunku keltis šį ankstyvą rytą, bet juk taip reikia, jai šiandien reikia pajusti palaimą. O lietus juk toks palaimingas… gera… Tingėdama apsirengti ji visgi apsirengia. Sunkūs, lėti judesiai, paima rūbus, deda juos ant kūno. Sieloje chaosas. Didžiulis noras išbėgti į gatvę nuogai ir bėgioti tol, kol pavargsi ir nukrisi ant drėgnos žolės… Bet ne… protas neleidžia to daryti… argi padoru bėgioti po gatves nuogai?… Na, jau tikrai ne……… pagaliau viskas gerai………

…ji išbėga į gatvę. Kaimiška gatvė… tuščia gatvė… gerai, kad niekas jai netrukdys mėgautis pavasariniu lietumi. Niekas ir negalėtų sutrukdyti. Nėra pasaulyje tokios jėgos… nėra…

Kodėl aplinkui taip tuščia? Kodėl niekas daugiau nesimėgauja lietumi? Kodėl?……… Kur ji gyvena?…

………gyvena Dievo užmirštame kampelyje. Bent jau jai taip atrodo. Nepatinka jai čia gyventi, bet ką padarysi. Reikia kaip galima greičiau iš čia ištrūkti, kaip galima greičiau. Bet dar ne laikas, dar reikia pakentėti, reikia pratemti tą lėtai judantį laiką. Kaip galima greičiau… Bet ne… ne… ne… Mano širdis negali palikti šio mielo kampelio. Juk toks nuostabus pavasario rytas… lyja… lyja dideliais bei šiltais lietaus lašais… fantastiškas jausmas… Kaip galima palikti tokį mielą prieglobstį… ne, niekada… bet juk: „Niekada nesakyk niekada“…teks jį palikti, nori tu to ar nenori…

…per lietų šis miestelis ištuštėja…… Labai gerai…… Jis tampa tuščias, tuščias kaip žmogaus, gyvenančio be prasmės, siela… Tai pats nuostabiausias dalykas. Niekas netrukdo džiaugtis lietumi, niekas netrukdo mėgautis teikiamais privalumais…

Pagaliau ji ištuštėjusioje gatvėje. Atsistoja viduryje. Ten nesaugu, bet juk visur aplink slegianti tuštuma. Kas gali ką nors padaryti? Kas gali sudrumsti ramybę? Niekas… kaip gera… dideli bei šilti lietaus lašai skverbiasi į jos kūną. Kokia palaima. Bet juk tokie dideli lašai gali išgąsdinti…, bet jai lietus nebaisus, lietus – palaima jos kūnui, lietus – palaima jos sielai. Lietus ir negali būti jai baisus. Lietus – jos sargas. Jis apsaugo merginą nuo visų nelaimių, nuo visų negandų, vėjų…

Ji juda vis į priekį ir į priekį, nė akimirkai nesustodama. Sustoti nevalia. Jei sustotum, lietus prarastų savo palaimingąją, gaivinančiąją bei saugomąją galią. Sustoti nevalia. Ji ir nesustoja. Sustoti net nėra noro. Judėjimas į priekį jai vienintelė išeitis. Nesinori prarasti… , … prarasti lietaus.

… ir vėl dideli lietaus lašai skverbte skverbiasi į jos kūną, ne tik į jos kūną, bet ir į jos mintis, į jos sielą. Taip gerai ji nesijautė gan seniai. Taip seniai, jog net neatmena…… Pavasario šiltas lietus nuplauna visas blogas mintis, išplauna nuodėmingą sielą, nuplauna ruūpesčius. Jaučiuosi tarsi palaiminta… aš dabar tarsi šventoji… mano nuodėmės nuplautos… visos bėdos taip pat… Norėtumėte sužinoti, kokių rūpesčių bei kokių nuodėmių aš turėjau? Argi jau taip svarbu? Ar jūs turite per mažai savųjų? Jei jūs tokie žmonės, kuriems gera turėti vargą ant pečių, susigalvokite jį…… Visgi neatstosite nuo manęs? Mano problemos skirtos tik man, te nė vienam kitam jos nerūpi. Jums turėtų užtekti savųjų. Prisivirkite savo košės , gal tada jums palengvės…bet žinokit: mažiau nelaimių – gražesnis bei mielesnis gyvenimas. Mano graužiantį skausmą nuplovė lietus, dabar esu laiminga, tokia laiminga kaip niekad anksčiau… aš laimingas žmogus…

Tokioms mintims besisukant galvoje ji priėjo mielojo kampelio galą. Priėjo ribą, baigėsi ir lietus. Pagaliau nustojo iš dangaus kristi dangiškieji lašai. Kaip skauda širdį, lietus baigėsi, ši palaima visgi baigėsi. Ir vėl teks grįžti į vėžes, į rutinos vėžes. Ar negalėtų visą laiką lyti dideliais, šiltais, pavasariniais lietaus lašais? Gaila, bet ne, taip niekada nebus… niekada nesakyk niekada…

Bet ar tu žinai, kad lietus vis tiek sugrįš? Aš tikrai žinau, kad jis sugrįš… aš tikiu – jis turi grįžti, jis sugrįš labai labai greitai. Aš jo lauksiu, aš jo nenumaldomai lauksiu…,… lauksiu…… lauksiu tarsi mylimo žmogaus……… negaliu sulaukti, aš jo jau pasiilgau, pasiilgau kaip motina sūnaus.

…aš jo nenumaldomai laukiu… laukiu…lauksiu……tiek, kiek reikės……

2001-03-11
—-
Kupiškis

Views All Time
Views All Time
3588
Views Today
Views Today
2
0 0