Mergina mieste stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir vakar. Sena žydė dėstė, kaip ir vakar, po tuopa savo krautuvėlės lentas ant bačkų. Taip pat – limonadą, saldainius ir savo apipuvusius obuolius pardavinėti, kurių vienas kitas, daugiau pagedęs, tekdavo ir merginai.

Šiandien numatoma kaitri diena, tad ir geras uždarbis. Miesto tuopa, pasekdama savo sodžiaus kolegų įpročiais, norėjo irgi sušlamėti savo, kaip žinoma – garsiais sidabro lapais rytmečio giesmę ir sudėti skaidriau rytmečio himną saulei, bet, įsprausta tarp bjaurių, susigrūdusių namų, tepajėgė palinguoti tik vieną savo nutriušusią šaką ir tuo parodė miesto nususėlio natūrą.

Priešais medį buvo aiškiai žaliai dažytas, pusiau į žemę sulindęs kepurninko namelis. Rusvai tamsus, it kraujo prisisunkęs, nejaukus žydo pjoviko namas su aukšta juoda tvora, už kurios spardėsi agonijos valandą pusiau įpjautomis gerklėmis avinai ir kiti gyvuliokščiai. Tekintas ašmeninis peilis po kaklu: ein, zwei, drei, trys peilio patraukimai, bet kaulo negriebk, šiaip – tref, ir besispardąs mėsagalys tiktų nebent tiktai gojams išmest. Tad kokie jau čia galėjo būti himnai tekančiai saulei!

Mergina stovėjo siauroje gatvelėje, tarp tų plytinių nejaukių namų ir pajuodijusių senų, nežinia kam pastatytų tvorų. Ji buvo baltai švariai apsitaisiusi, kaip į kokius atlaidus išsirengusi. Ji rengėsi pradėti savo sunkaus amato darbą, prašinėti skatikėlių, šiaip jau niekieno neduodamų.

Du apyseniai stambūs kareiviai, šiurendami savo numintais batais, prisiartino prie merginos ir užkalbino ją. Vienas nutempė jai gobtuvą ant akių drauge su jos kasomis. Toks juokavimas rodėsi jiems visai vietoje ir visai natūralus. Mergina, bedorodama savo kasas, perėjo į antrą gatvelės pusę.

Tada žengė į priekį Eimutis, aukštai iškėlęs savo lazdą jai apginti, ir pasitiko merginą.

Kareiviai, įtardami poną negerais norais, smagiai jį iškoliojo:

– Mat ir ponas žmogienos įsigeidė. Neruš, paspringsi!

Jie sočiai juokėsi, kaip dvi tuščios bačkos, lazda barškinamos. Pasiveržę savo tuščius pilvus stiprėliau diržais, jie apsisuko ant savo šleivų užkulnių ir nukleksėjo atsipalaidavusiomis batų pasagaitėmis stambiu gatvės grindiniu.

Eimutis gerai išauklėto žmogaus manieromis nusiėmė savo šiaudinę anglų skrybėlę ir pasisveikino su mergina.

Mergina nusikvatojo. Ji dabar dar labiau nusigando šito kavalieriaus negu kareivių. Ji, nieko netardama ir vos tesitverdama juokais, žvalgė iš padalbų jo baltą skrybėlę, jo vasarinius rūbus ir, jam bekalbant, jo auksinius dantis.

– Tebesama dar šiame pasaulyje keistų žmonių!

Kadangi Eimučio, šviesaus riterio, palinkimai nebuvo tinkamai įvertinti ir mergina matė, kad ją gatvėje patikęs „užtarėjas“ nesiruošia eiti savo keliais, ten, iš kur atėjo ištrūkęs, o vis lenda prie jos, per daug rodydamas noro „paasistuoti“, ji galainiui supyko ir išplūdo jį. Mergina nubėgo toliau nuo jo.

Žydė žvalgė šitas keistas gainiavas.

Ji buvo papratusi prie visko, bet pati nepasiduodavo jokiai gyvenime apsireiškiančiai užgaidai, be vienos – nuderėti pigiau, perkant obuolius, ir juos brangiau parduoti (ji įmanytų ir pašte pigiau nuderėti markę, esant būtino ir reto reikalo kam nors rašyti laišką), žiurėjo dabar didelėmis akimis į įvykį, ko neišberdama iš sterblės savo aptriušusių, rudspalvių obuolių, savo vienintelės prekės, ko nors vertos jos gyvenime. Toks didelis buvo jos nustebimas.

Eimutis vis vien ėjo greta, merginai nesiliaujant žiūrėti į jį skersomis. Rodėsi, kad ji nebegalėjo susilaikyti nenusikvatojusi, – tokia juokinga situacija buvo. Bet ji irgi buvo gyvenimo išauklėta. Ji gerai žinojo, kad visokiai bėdai kelias reikia užkirsti pačioje pradžioje; todėl ji tarė:

– Ko tamsta lendi prie manęs? Ar maža vietos Kaune?

Jei kiekvieno darbo pradžia yra sunki, tai juo sunkesnė ji buvo Petrui Eimučiui, norėjusiam prašnekinti panašią merginą. Nei tinkamų žodžių, nei temos. Nei vietos pagaliau kur atsisėsti jis negalėjo rasti. Jis žinojosi, ją prašnekindamas, pradedąs visai ne taip, kaip reikėtų.

– Tamsta manęs nebijok, aš nieko pikta tamstai nenoriu, tik noriu tamstos paklausti…

– Ko reikia?

– Ar tamsta kiekvieną dieną stovi mieste?

– Taip! – ji nustebo, kur ji galėtų stovėti kitur.

– Argi nėra, kas tamstą užtaria?

– Užtaria! – ji pažiūrėjo į jį keistai, taip neloginga tat buvo.

– Argi tamsta neturi giminių, kurie galėtų tamstą priglausti?

– Giminių… Nėra pasaulyje blogesnio daikto per gimines!

Tai gerai. Tai – pradžia! Jis dar galėjo klausinėti ja panašiai, bet jautė: tat jos širdies neatvers.

Jai einant toliau nuo jo, jis irgi „nušpacieravo“ drauge su ja į paupį, kur buvo tiek linksmų ir saule besiguodžiančių žmonių, sužiurusių į juodu. Jis pasodino ją ant suolelio.

Tašyti kranto akmens buvo įšildyti. Čia buvo visai ramu. Šaukė į miestą besiartiną garlaiviai. Antrame upės krante pilkšnojo medžiai, įsupti į švelnius vandens garus.

Argi galėjo būti labiau svetimi pasaulyje, jis ir ji? Ji ir jis.

Ji staiga atsikėlė.

– Ko tamsta sekioji paskui mane ir neduodi man praeiti? Aš tamstai ne panička! – Ji net švystelėjo nepadoriai sijonu. Fiui fiui – miesto užgauta gracija.

Tat skaudžiai įgėlė Eimutį, bet jis spėjo merginą šitaip pasielgus atsitiktinai, ne dėl to, kad ji tokia yra. Jis teisinos visomis galiomis.

– Aš ir nemaniau, kad tamsta būtum panička, bet aš turiu į tamstą didelį reikalą.- Jis degė šviesiu protu, pasiryžimu.

– Reikalą… – Jai darėsi įdomu. Jis vadino ją „tamsta“. Tat jai nepasitaikydavo pirmiau.

Petras Eimutis pamatė, kad vis vien dabar nieko neišeitų iš karto. Jei jis jai ir pasakytų ką – jai būtų per didelis smūgis. O gal ir visą reikalą per neatsargumą sugadintų. Tad jis, pakalbėjęs dar kiek su ja apie visokius niekniekius, aptikęs gerėlesnį momentą, atsisveikino. Bet atsisveikindamas jis jai pasakė, kad ji rytoj ateitų tą pačią valandą ir į tą pačią vietą.

– Tamsta nepasigailėsi savo žygio! – nusišypsojo jis išblukusiai.

Mergina tikrai, smalsumo ar nuobodžio vedama, atėjo rytojaus dieną. Taip praėjo dvejetas dienų. Gal kiek ji ir buvo prijaukinta. Tasai paprastai visų kankinamas ir spardomas žvėriokšlis. Bet jųdviejų pasikalbėjimas buvo nuolat greičiau panašus į gatvės žargoną.

Kiekvieną kartą scena maždaug atsikartodavo iš naujo.

Kartą, vieną skaistų rytą, Petras Eimutis įžiūrėjo, kad kitokio kelio nebūsią: teksią viską pasakyti jai atvirai. Petras Eimutis atsistojo ir, saulės nusviestas, tarė:

– Aš dar kartą tamstai sakau, kad aš nieko pikta tamstai negeidžiu. Aš norėjau su tamsta susipažinti. Aš svajojau apie tamstą visą pirmąją naktį ir paskiau. Kai aš tamstą pirmą kartą patikau mieste. Aš laukdavau kiekvieną kartą valandos pasimatyti su tamsta. Tat gal labai juokinga, bet tai – tiesa. Aš senas žmogus, bet aš norėčiau tamstos paklausti, ar tamsta sutiktum… ištekėti už manęs! – Jis buvo beprotis.

Paupio karštų garų apsupti medžiai, paupys, buriniai laivai, – viskas atsiliepė atgarsiu, merginai nusijuokus. Ji skaniai kvatojo. Bet tai buvo – vargas.

– As šauksiuos policijos! Tamsta manai, kad taip gali užgaulioti niekuo nenusikaltusią merginą… – Ji pradėjo iš tiesų per garsiai šaukti. Stačiai plyšti.

Kadangi Eimutis, stiprus savo pasiryžimu, stovėjo toks rimtas ir nusiminęs, ji paklausė jo:

– Kam tie juokai reikalingi?

Eimutis nieko neatsakė. Jis tylėjo. Bet ji pasijuto užgauta ir vėl pradėjo dar smarkiau plūsti. Tai buvo jos amatas.

– Policijos nėra ko šauktis, ji vis vien mums šiuo laiku ne ką tepadės. Matyt, pats gyvenimas stipresnis už mane. Aš niekuomet neketinau vesti, bet atėjo ta keista mintis. Tamstą pamačiau pirmą kartą, ir ji man nedavė ramumo. Man rodos, tamsta galėsi suprasti mane, tuomet viskas geriau bus. Apie viską galima bus pasitarti paskiau. Dabar reikėtų iš čia eiti, toliau nuo žmonių! – Žmonės tikrai pradėjo rinktis tokios „šeimyniškos scenos“ dykai pažiūrėti.

Ji net žleptelėjo ant suolo. Taip rimtai viskas atrodė!

– Tai kaipgi tamsta imtum „tokią“?.. – Ji net nusišypsojo visai linksmai. Jai viskas dar rodėsi juokinga.

Petras Eimutis teatsakė jai, kad ji neturinti varžytis, o vien tik pasitikėti juo.

Mergina, kaip ir užhipnotizuota ar savo proto nustojusi, pasekė paskui jį.

Jo vis įkalbinėjama ir įtikinėjama, ji nuėjo su juo pas gydytoją, o paskui, įsidrąsinusi, pas patį jau kunigą. Turi gi žmonės prieš vestuves daug ruošos ir triūso!

Kunigas pažiūrėjo į atėjusius kaip į tikrus bepročius. Didesnė to žvilgsnio dozė, suprantama, teko Eimučiui, nes merginos rimtai traktuoti nebuvo ko. Jis net atsisakė kalbėtis su jais jungtuvių reikalu.

– Pamanyk, ką žmonės pasakys! – Jis iki šiol laikė Eimutį visai nusistovėjusiu ir draugijoje gerai matomu žmogum.- Kokio įspūdžio jie gaus, sužinoję apie tamstos nusprendimą. Pamanyk tamsta apie savo šeiminį gyvenimą! Tikriau apie jo nebuvimą.

Eimutis buvo neįveikiama uola. Tuomet ir kunigėlis pažiūrėjo į jį kitokiomis akimis. Pakraipęs galvą, jis net pasakė:

– Aš suprantu. Gerą žmoną tamsta gausi! – Tikrai nenusivokdamas, ar jis beprotis, ar šventas.

Views All Time
Views All Time
2235
Views Today
Views Today
1
0 0