Jurgis Savickis „Velnio šeinė katarinka” I dalis

Petras Eimutis nenuobodauja. Jis yra buvęs Amerikoje ir yra susidėjęs gražaus pinigo. Pažiūrėti jis yra praktikas. Be reikalo pinigų nesvaido ir šiaip jau į visus gyvenimo reiškinius žiūri blaiviai. Humoro jausmas nėra jam svetimas.

Jis mėgdavo pasijuokti ir iš žmonių, ir iš poezijos. Nors atliekamu laiku pats mėgdavo rašyti eiles. Jam ne visai svetimas menas, nors pats ypač mėgdavo pašiepti dabartinę tapybą. Ją esą visiškai pavaduojanti fotografija! Šiaip jau nei fotografuotis, nei fotografijos nemėgdavo.

Sugrįžęs iš Amerikos ir ilgą laiką viengungiaudamas Lietuvoje ir visiškai neturėdamas giminių, jis ne kartą pamanydavo, kad reikėtų vesti. Dabar ši keista mintis aplanko jį dažniau. Bet nei atsitiktinai, nei tyčiomis nepasitaiko jo lūkesio objekto. Žodžiu sakant, jis yra senas kavalierius, Petras Eimutis.

Jis nors ir senyvas žmogus, bet pažiūrėti visai pakenčiamo stogo. Kiek palysęs, net padžiūvęs, nuolat besigimnastikuojąs ir besišvarinąs, jis nėra dar sudiedėjęs ir atrodo gan geru gražiai konservuotu džentelmenu. Senas kavalierius mėgsta vasaros metu rodytis baltu kostiumu, pašvytuoti lazdute ir dėvėti balta skrybėle. Savo auksinių dantų šypsena jis tiesiog malonus.

Šiandien nei iš šio, nei iš to, bent per dvidešimt metų nesusirašinėjęs, jis gavo iš vienos amerikietės, senos pažįstamos, ilgesnį laišką, į kurį skubinosi atsakyti. Toks daiktas buvo nemažas įvykis jo buityje. Jis buvo atviresnis negu paprastai ir laisvai aprašinėjo daugelį dalykų, nes spėjo vargu beatsitiksiant kitą kartą panašią progą laiškui.

– Galbūt vėl po dvidešimt metų! – nusijuokė jaukiai.

Jis rašė taip:

„Aš turiu daržą ir sodą. Tai jau pakankama goda senam žmogui, vienišui! Aš esu baigęs teisių fakultetą… Aš turiu sklypelį žemės ir kumetį Kazimierą, savo vergą. Aš nieko nedirbu. Esu jau gana įsenęs žmogus. Bet apie tai neturiu reikalo tamstai pasakoti.

Gyvenu pakaunėje. Nereik manyti, kad, gyvendamas sodžiuje, virtau visiškai sodiečiu. Ne! Kai apsirėdau surdutu, užsidedu baltą manišką, atrodau visai kaip miestietis. Net įdomus! Aš galiu dar užsidirbti sau pinigą, kartais uždarbiauju, tuomet slankioju pakaunėje, važinėju net į užsienį, sugrįžtu namon. Pirma skaitydavau, paskui tat nusibodo”.

Supynęs iš šitokių ir panašių faktų laišką, Eimutis išėjo į Kauną. Į miestą jis mėgdavo dažnai atsilankyti ir rasti sau reikalų.

Diena graži.

Eimutis eina Kauno gatvėmis.

Nors ir vasara, ir vidudienis, bet šiame Dievo palaimintame mieste kvepia silkėmis, pipirais ir muilu. Miesto namai susispraudę, it staigiai sugrustos į gurbą kerpamos avys, net kvėpuoti buvo sunku. Miesto vaizdą charakteringai sudarė krautuvių savininkės, pajėgiančios išstovėti krautuvių tarpduriuose kiauras dienas.

Viename tokiame tarpduryje stovėjo sena Merkelienė, nepavaduojama Eimučio namų prekių pristatinėtoja. Ji pamato iš tolo iš sodžiaus atsilankantį „ponaitį” (taip ji paprastai vadina Eimutį) ir tyliai linkteria jam galva. Ji taupo savo žodžius, kaip ir viską, ir be reikalo jų neberia.

Merkelienė šiandien nieko neuždirbo.

Vakar diena buvo kur kas laimingesnė. Net įstabu. Vakar ji pardavė du gabalu pilkojo muilo, keturias perlamutrines sagas, vieną silkę ir pačią didžiąją dėžutę krakmolo. Tat apyvartoje atsitikdavo rečiau. Tuo būdu Merkelienė gavo teisės vakar paimti ir laisvai išsirinkti sau vieną ekstra silkę, pačią didžiąją, iš bendrojo sandėlio, silkių bačkos, į kurią buvo įdėta pati didžioji dalis josios apyvartos kapitalo iš namų atneštos pasogos pavidalu. Ar ji laiku nenužiūrėjo rinkos nuotaikos, ar ji pristigo energijos, bet dalis silkių užsiliko vasaros sezonui. Tat jau pavojinga. Šitas produktas ypačiai reikalavo saugos.

Šiandien – ničnieko.

Kas pirks, jei Kaunas, tas senasai miestas, visai ištuštėjęs, ir ūkininkas susirietęs grėbia ir veža savo šienus ir rėkia būtinas savo dainas. Toksai energijos eikvojimas jai atrodė kaip ir neproduktingas. Ji, įaugusi į vasaros tylą sename mieste, kaip ir nepakeltų tokio alaso.

Nei dobilų kvapas, kuriuose buvo tiek daug keturlypių ir kuriuos taip įdomu rankioti, kaip pačios laimės ieškoti, nei saulės įkaitintų peliuškų cukrinės pudros medus josios nemasino ir nebuvo jai malonus. Tariami gamtos užuomojai, tinką nerimtiems žmonėms, jai būtų per stiprūs ir tikrai kenktų jos sveikatai.

Jos vieta – krautuvėje.

Krautuvę rimtai saugoti ir iš tėvų paveldėtą kapitalą tinkamai didinti.

– Dieve, pasiųsk jiems amžiną atilsį!

Privačiame Merkelienės antro aukšto bute ir erdviau, ir švariau. Ten gyvena jos vaikai. Skaisčiaveidė Rita, pupa, bronzinių plaukų kupetos padabinta, ir strazdanų nubertas Samuelis, Abu – gudrūs.

Antrame aukšte, prie sunkių mūrinių sienų, prikabintos baltos užuolaidos, kad jųdviejų vaikams būtų patogiau gyventi. Pastebėtina – „jųdviejų”; Merkelienė niekuomet, gink Dieve, nepasakytų – „jos”. Jųdviejų strazdanų nubertas Samuelis ir Rita, pupa. Dieve, pasiųsk jiems laimingą gyvenimą ir vesk juos tėvų takais!

Petras Eimutis dažnai vaikus kviesdavo į save. Vaikai, pakliuvę į sodžių, kaip į kitą pasaulį patekę, nežinodavo iš to raškažiaus ką ir bedaryti: pradėdavo po šienus vartytis, obuolius raškyti ir aibes kitokių monų susirasdavo.

Šiandien vaikų negalima leisti į sodžių, prieš pat šabą. Be to, vaikai turėjo nejuokais suimti ir išmokti skaitymo meno ir poterių chedere. O žiemą vaikai turėjo eiti jau civilizacijos nustatytą, būtiną valstybės mokyklą. Esamoji tvarka ir papročiai reikią gerbti ir laikyti, žinoma, nenutolstant nuo savo tikybos ir amžių amžiais išsaugotų papročių.

Merkelienė stovėjo parėmusi tarpdurio rentinį, – šiame mieste labiausiai praktikuojama reklama, – ir žiūrėjo į kitas tokio pat reklaminio pobūdžio būtybes.

Senis Eimutis stukseno į miesto akmenis savo lazdute ir sveidelėdavo į dešinę ir kairę: „Morgen, morgen!” Toksai pat „morgen” teko ir Merkelienei.

– Kaip sekasi?

Žmona tepatraukė pečiais, iš to galima buvo suprasti viskas.

Eimutis padaro šiandien gražų gestą ir užmoka gyvaisiais už seniau paimtas prekes ir dar visokių niekniekių prisirenka ir liepia, progai atsitikus, įteikti Kazimierui, jo vergui.

Baigta. Jis užmoka ir eina toliau.

Kaip koks šleifas, kaip atsipalaidavę kokie pasamonai, velkasi paskui jį Merkelienės palaiminimas – nemokamas konosamento priedas!

– Kad Dievas jį visuomet laimintų ir kad jam visuomet gerai sektųsi… Tam gerajam žmogui!

Toksai atsilyginimo būdas Merkelienei rodėsi kuo patogiausias, mažiausiai reikalingas išlaidų ir vis dėlto iškilmingas, dėl to jos dažnai ir vartojamas.

Visur Kauno gatvėse stovėjo panašių į Merkelienę žmonių; vienas iš jų sušuko į Eimutį ir pilna gracijos ir impeto ranka timptelėjo jį už skvernų į krautuvę ir pridėjo:

– Pirkit, ponaiti, naują skrybėlę. Puikių turiu, ką tik iš užsienio parvežiau!

Eimutis parodė savo naujintelę skrybėlę ir nusijuokė. Vertelga, pažinęs Eimutį, bet nė kiek nenusiminęs, pasakė jau šaltu pirklio balsu:

– Karšta!

– Karšta… – atsako Eimutis ir dėl visa ko užsideda savo naujintelę skrybėlę, išeidamas iš krautuvės. Visiems tenka uždarbiauti!

Krautuvių durų saugotojai, vaizbininkai, ištroškę laukė Fortūnos, bepravažiuojančios savo sunkia auksine karieta. Bet ji nesiskubino rodytis savo sunkia aukso karieta Kauno gatvėse. Be vieno Merkelio, dardančio savo milžiniška bačka kaip mortyra Kauno gatvių akmenimis, su plūduriuojančia bačkos viršuje lentele, atsargos dėlei padėta, kad įkapitalizuotasai vanduo-prekė nenusiskalanduotų ir prekė nenustotų savo pirmykštės vertės. Merkelienės vyras kaip koks Galijotas tempė savo bačką, parduodamas vandenį Kauno gyventojams, ir, eidamas lenkčių su pačia Fortūna, rinkosi sau skatikus.

Fortūna nevyko dar nei Kauno gatvėmis, nei jos auksinės karietos atošvaistų dar niekur nebuvo matyti.

Kaip oro ištroškusios žuvys tokiu pat oru kvėpavo čia ir žmonės. Juo labiau kad tat buvo visiems dykai. Dar geriau būtų, jei iš dangaus stačiai byrėtų dangaus mana, kaip Biblijoje parašyta, tiesiog į žmonių tam tyčia atkišamus puodukus manai rinkti. Bet ji irgi nebyrėjo.

Reikėjo vis dėlto gyventi ir misti. Dažniausiai verstis skolinamomis, perkamomis ar įgyjamomis mainais bulbėmis, druska, cibuliais, šiuo įstabiu augmeniu, kuris mokslo taip sąmojingai buvo užfiksuotas pastoviu vardu neapsirikti: allum cepa, ir geriausiais, jau šabiniais atvejais – bulbiniu kugeliu ir cimesu.

Balta katedros pamūre žengė du sodžiaus kunigai, vienas – keleivišku baltu kiteliu, kad nesusidulkintų kelionėj, antras – juodos gelumbės sutana.

Vienas turi rąstų parduoti ir už juos savo bažnyčiai nori naują monstranciją pirkti, antrasis kaip tik ieško tų rąstų, reikalingų bažnyčiai taisyti, ir šitais rąstais kaip ir savo vardą amžinam atminimui į bažnyčios sienas įmūryti, ją berestauruodamas.

Bet, atvykę į miestą, jie abudu be galo konfidencialūs. Eimutis, jų užkalbintas, biznieriškai suveda juos abudu į krūvą, ir reikalas baigtas.

Kokia davatkėlė, eidama pro salį šitų kunigų, kluptelia ties vienu ir dievotai pabučiuoja juodos jo sutanos skverną, sąmoningai parinkdama juodos gelumbės atlapą, o ne baltą namų darbo drobę, kuri atrodo jai mažiau teturinti sakramentalumo galios.

Katedros šventoriuje, prieš atlaidus, tikras folkloriškai tautiškas muziejus. Čia elgetų rajonas.

Vienas vyžotas senelis, apkabinęs kryžiaus papėdę, kalba poterius monotonišku balsu. Jis yra kaip ir atstovas senos, tradicijų persisunkusios, švelnios elgetų kartos.

Antras elgeta, jau stipresnės formacijos, gerai susimetęs į stiprius pečius, bet – aklas, težiūrįs į pasaulį pro mėlynus savo akinių stiklus, pjauna aštriu peiliu išdžiūvusį dešrigalį, religingą vienos dėdienės donaciją.

– Kokios tvirtos žiaunos ir dantys turi būti to aklojo elgetos! – nejuokais stebisi Eimutis.

Šalia jo ant pievos armonika, įstabus jo kūrybos įrankis.

Jis yra vokalinės kūrybos reiškėjas ir pats gieda, sau armonika pritardamas. Jis turi taip pat pakaliką vadyrių, jauną vaikiną vaškine išdžiūvusia kakta ir mėlynomis pritvinkusiomis aortomis smilkiniuose. Vaikinas yra įpareigotas pritarti šiai muzikai ir kiek išgalint šaukti, kad trijų sutartinių garsų giesmė kuo aukščiau veržtųs į dangų.

Širdis mano Tave šaukia,
Balsas mano dreba!

Tai buvo menas.

Po išsišakojusiu klevu, kurio kupeta buvo labai saulės įkaitinta, sėdi estetiškos išvaizdos senutė, apsivilkusi juodos gelumbės suknia bei apsikutavusi gobtuvais. Ji nuolat skambina varpeliu, kad savo egzistenciją praeiviams primintų. Bet priminti savo egzistenciją šitokiu dienos karštmečiu, kai Katedra beveik tuščia, nebelengvas dalykas. Tačiau ji skambina nuolat, matyt, daugiau iš įpratimo, negu racionalių sumetimų vedama. Jos skambutis sidabrinis ar nikelinis, nudėvėta rankenėle, apsukta skudurais, kad šitasai išsimaitinimo įrankis rankos per daug neįveržtų.

Ir žydai, ir elgetos tarytum šaukia į Aukščiausiąjį Išganytoją vienu balsu:

„Atleisk mums mūsų, Viešpatie, nuodėmes ir padaryk mus visus karaliais ir karaliūnais, nes mums įgriso Tavo žemės papėdėje šliaužioti. Mes išsiilgę esame nors vieną kartą trumpą valandžiukę išvysti tik vieną aiškų nuostabaus Tavo skaistumo ir stebuklingos galios spindulį, kuris mus nustelbtų ir pervertų, tasai dangaus spindulys.

Nes tu atėmei mums, Dieve, viltį, ir mes turime verstis vabalų papročiais ir šliaužiodami svajoti apie auksines karietas.

Atleisk mums, Viešpatie, ir išganyk!”

Bet niekas neišgano ir auksinių karietų nerodo, be vieno, puspilne vandens bačka grįžtančio Merkelio, kuriam šiandien teks išgirsti dyvina naujiena, kad jo žmona namie gavusi iš savo svainio laišką, iš Keiptauno.

Ypatingą laišką. Tenai tam svainiui sekąsi gerai, ir jis galbūt galėsiąs sugrįžti ir paremti jų krautuvę pinigais.

Argi tai ne nuostabi naujiena, tasai laiškas?

Bet ir elgetų rajone šiandien bruzdėjimas. Vienas iš jų atrado naują „kalvariją”, naują išmaldos vietą.

Žmonės naujai atrastoje kalvarijoje yra dosnesni ir elgetų neguja; šiuo dalyku atradėjas bus išganęs ne vieną savo kolegą nuo bjauraus elgetyno, į kurį juos sukišti norėjo vienas pažangus kunigas ir kurio jie labiausiai bijojo.

Vadinas, elgetų kaimenė galės keliauti ūksmingais vieškeliais, naujais takais, gražiais laukais, tik – ne elgetynas!

Atsidūrus naujame mieste, staiga sudardėjo vežimai. Buvo kitokia nuotaika.

Gauja žydų vežėjų, tiek užsigrūdžiusių nuo šalčio, vėjo ir bado, kaip iš karo grįžę kareiviai, pešėsi dėl vieno stiklų pako, negalėdami juo tinkamai pasidalyti. Kiekvienas norėjo gyventi.

Ties sena tuopa, dideliausiu medžiu, kur žydė pardavinėjo supuvusius obuolius, stovėjo viena sodžiaus mergina.

Paprastai naujasai miestas niekuo negalėjo užimponuoti ir nustebinti, bet šiandien jis nustebino Petrą Eimutį vienu įvykiu.

Petrą Eimutį, pasirėdžiusį švariu, baltu vasaros kostiumu, šiaudine anglų skrybėle. Su šviesia, aiškia mintimi ir auksiniais dantimis, dar Amerikoje statytais. Jam teko šiandien susidurti su problema, su kuria jam pirmiau niekuomet netekdavo susidurti.

Jam kelią šiandien pastojo moteris.

Ties sena, nesvietiškai išsišakojusia tuopa stovėjo sodžiaus mergina, visai padoriai vilkinti, savo žvilgsnį nudilbusi žemėn.

Ji elgetavo.

Elgetauti, ir tai ne čia, vidurmiestyje, po medžio ūksme, turėjo teisės tikrieji elgetos. Tai yra žmonės, sergą kuria nors išgydoma ar neišgydoma liga, iš tėvų kartu su sunkiu elgetavimo amatu paveldėta arba dažniausiai – dirbtine. Bet elgetauti žmogui sveikam, nepriklausant prie profesionalinės elgetų korporacijos, – buvo nuodėmė. Mergina tuo tarpu buvo visai „sveika”.

Atkišusi ranką, ji prašė žmonių išmaldos: „Duok pinigėlį!”

Jos mėlynos akys, kaip su paties dangaus mėlynumu palyginti duotos, buvo įraudusios, apsiašarojusios, pradedančios kiek deformuotis. Ji, matyti, sirgo sunkiąja liga.

Atkišusi ranką, ji paprašė taip pat Eimutį:

– Duok pinigėlį!

Bet Eimutis iš karto beveik nepastebėjo jos ir nieko jai nedavė. Kaip ir paprastai, niekas jai neduodavo.

Mieste Eimučiui visi reikalai šiandien pavyko baigti greitai, ir jis sugrįžo namon gan anksti.