Ją apipylė šaltas prakaitas, širdį pervėrė šiurpis. Jau tuom ir užsibaigtų viskas!.. Ir Dievas ją prie to prileistų?.. Puolė ant kelių. Pradėjo kalbėti poterius.
Šią valandą jinai visa kūnijos kažin kokioj šventoj, tylioj ir audringoj maldoj ir taip nepaprastai, širdingai meldės, kaip turbūt niekuomet dar iki šiol. Degte degė. O meldė sau malonės, palengvinimo vargo. O, jinai jau nebgali. Jis juk – Visagalis.
– Susimylėk, Dieve… Dieve! Duok jau kantrybės, galės.
Meldė tvirtai, neabejodama nė kiek, tartum Jis čia Pats buvo ir dėjo jai ant galvos savo raminančią šventą ranką. Bet pati nepajuto, kaip pamažėle atsitolino nuo maldos – mintis blaškėsi ir jau vėl papuolė į tinklą baisių jos dabarties šmėklų..
Skęstant sielvartoj, verstinai da stengėsi maldauti, dar išganingos ramybės, bet veltui – vien tarė žodžius be prasmės, it svetimomis lūpomis, svetimu balsu. Nežinomas „nepergalimasis“ kalbėjo jai šimtais balsų – masinte masino prie tokio baisaus tikslo, tempė ją jauną, silpną, užmuštą.
O atstumti tai nuo savęs jinai jau neturi vieko…
Taigi – ar ji gali lygintis, ristis!
Atsistojo.
Krūtinė greitai bangavo; kvapas degino.
Atsitūpė gale lovos, susiglaudė – nejudėjo.
Jinai neturėjo jau savo valios, nei nesistengė ją turėti, vien vedžiojo ją šaltos mintys. Viskas užmirė.
Jai buvo nepatogu, karsta – nuskleidė nuo pečių rūbus. Suspaudė rankom galvą. Aplinkui – tyla.
Ir taip visi…
Nors viens pritartų.
Juk ji neiškentės! Ir už ką, už ką? Ką ji jiems blogo padarė!
Kad mylėjo jį. Ji ir dabar jį myli.
Visa kaltė – jos sūnus. Be šliūbo. Jos sūnus! Ha ha hal
Ir žmonės, ir kunigas – ir ko nori tie žmonės nuo jos?!
O tėvai… Kai dasižinojo, pasakoja…
O kas jai tėvai!
Už ką jie turi ją „prakeikti“.
Kai dasižinojo, sako, baisu – motina net pageltonavo iš apmaudo – taip ir kibtų į plaukus, net dreba.
Motina!.. Taigi jos motina!..
„…Pakarsiu aš tą jos benkartą, te tik atsivelka!..“
Ir kur tik aš akis dėsiu?..
Maža da jai vargužio.
Lai rūstauja sau ant jos, bet sūnelį užgauti – tai ne. Nelygu žvėris…
Dabos jį kaip savo meilę. Niekam neleis juoktis. Užsistos jau viena.
Bet ko jinai tur eiti pas tėvą? Valandžiukei jos mintys nustoja bėgusios, ir jinai lyg atranda išėjimą. Ko?.. O kur dėsis kitur. Nejaugi čionai? Ir tikrai kokia jinai dabar darbininkė, ligonė, nuvargusi, su vaiku. Viens vargas.
Ir kas jos norės čionai!
Vis klausia, kada išeis pas tėvus.
Taip, jie varyte varo iš čion…
O tėvas, girdi, nieko – tyli. Tik tas tylėjimas rasi suvis ne prieš gera. Akyse taip ir užsidega piktumas.
Gal perdeda. Bet kur ten. Ar jinai pati nesupranta?
Brolis tik juokiasi: „Ko ieškojo, tą ir surado“.
Tikras jau pragaras pasidarė, kai sužinojo, ir tokia jau audra…
O ar seniai kokios laimės jai buvo, kokie šviesumai! Regis, tik amžius gyventum ir nieko negeistum.
Na, žmonės…
Tegu, jau sau žmonės. Bet jis ko atsimainė?
Jis, tas brangusis, mylimasis… Jinai negali be jo gyventi!
Juk ji viską išvargtų, viską pakeltų, kad į ją jis vien meilingą žodį pratartų.
Kaip jinai džiaugės, kaip jį mylėjo. Ir toks jis geras, o jo gražumėlis. Ir lyg paskutinį sutvėrimą tėškė nuo savęs!..
Na, kas gi jai – aiškiau negal būti – visi nutils, ir jai bus ramu.
„O jeigu jis da?.. Po senovei atsimainys“. Graudžiai prasijuokė. Džiaugsmai… Kam čia sapnuoti – nebgalima norėti, nepakeliamą kelti. Mintys painiojosi, galvoj ūžė. Paklusni kažin kokiam nepergalimam vadui atsistojo.
O ten, ten… Viešpats… Viešpats atleis jai! Tai, Dieve, jei jinai negali iškentėti jau savų vargų! Ką gi jai daryti? Toks baisumas!..
Nieks nerūpės jai, tik priglaus, nuramins…
Tai ko ji stovi!
Ar gal būt aiškiau jai – vargdienei?
Patamsiais priėjo prie lingės. Paėmė kūdikį ir prisiartino prie mažučiuko kamaros lango. Vos ne vos prasimušanti mėnesio šviesa glostė, supo švelniais neaiškiais šešėliais motiną ir jos kūdikį, priglaustą prie krūtinės.
„Koks tavo gyvenimas bus! Mažutėli tu… vargų vargeliai…“
Gimė begaliniai norai nesiskirti su juo, bet pergalėjo save; nuvijo tas vaizdingas, masinančias mintis, ir, it išvydusi patį tikslą, skubiai išbėgo iš tamsios kamaros.
Keistai sudejavo sugirgždėjo durys.
Bėgo ir nieko nemanė, nieko nematė aplink save. Vien bėgo. O lauke buvo šviesu nuo mėnulio ir tokia tyla.
Lyg visa gamta valandėlei nustojo dūsavus; tarytum visa kas džiaugsmingai gėrėjas ir tyliai šypsos. Tarp žydinčių vyšnių skendo kryžius, tik jodabi koplytėlė su šventaisiais matėsi tarp baltų žiedų. Iš aukštybių plaukė rami, tyliai glostanti pilnačio šviesa.
Obelys ir kriaušės senam sode, susipynusios šakomis, tvėrė stebėtiną vienatą, pasakos vietovę. Tarpais, persiskyrus baltoms šakoms, žemė ir iškrypę senų obelų stuobriai dangstėsi aiškiomis, šviesiomis dėmėmis.
Bėgo ūksminga gatvele, tarp medžių, krūmų. Greitai dūsavo.
Akys, įbestos bebėgant į vien tašką, buvo pilnos sunkios sielvartos ir kartu kažkokio bešališkumo.
Išsinėrus iš po medžių, jai klojosi didelis jaunas sodnas, šviesus, malonus.
Nustojo bėgusi, atsiduso, bet dūsavo vis sunkiai, neramiai.
Aplenkė bičių avilius, dailiai išmėtytus sode.
Ore pakvipo medumi.
Sklaidė rankomis kerus serbentų, gegužmedėlių. Praėjo gelsvą ilgą taką.
Tarp alyvų, apdrėbtų pundais violetinių mėlynų žiedų, kvepiančių kažkokiais džiaugsmais, lengvumu, sublizgėjo vanduo; platus, gilus tvenkinys.
Juodas ramus vanduo, nužertas mėnulio spinduliais, mainėsi tolimam pakrašty į žalią, jauną pievelę, tai vėl rubežiavos su tamsiomis nendrėmis ir ajerais.
Prie kranto stovėjo amžiai uosiai, išplėtę savo galingas šakas, pro kurias tik vos ne vos košėsi mėnulio šviesa baltomis žvaigždutėmis, navatnoms, žėrinčioms daboms. Kitur medžiai buvo prisiartinę prie pat vandens ir skleidė savo šakas, it užkerėti stovėjo – stebėjos ta savo gražia išvaizda, atsimušančia tyliam, atspindingam vandeny; stebėjos tuo juodu paslaptingu tvenkiniu, kažkur toli, toli mirgsėjo, žėrėjo taip pat gausiai pabertos žvaigždės ir mėnuo plaukė taip pat lėtai, galingai, kaip ir viršuj, o ypač nustebo, tai žmogystai, moteriškei pasirodžius taip netikėtai, it iš žemės išaugusiai dabar, tą ramybės valandą.
Medžiai tylėjo, nejudėjo.
Tik staiga varnos visu būriu garsiai sušlamėjo viršūnėse ir išlakstė į visas puses.
Jinai gi žengė suvis iš lėto. Kažkas ją glaudė, ramino, toks šventas, begaliniai gražus. Sustojo, valandėlę nerimavo, paskui puolė po jaunu berželiu. Minkšta žolė apsupo jai kojas, sijoną. Iš viršaus nuo jaunų, taip žalių žolių lapų beržo liejosi, plaukė jaunas pavasario kvapas.
Bet jai nebuvo ramu.
Tat tiek tik drąsos!.. Jau nusigando… Kokia jinai silpna! Nejaugi vėl lįsti į tą duobę, į tuos purvynus? Nejau da negana užgauliojimų, vargų?!, Juk jos ateitis sunki, kaip ir pats vargelis!..
Ko dar belaukia?
O kas ten – ji dagi nė plaukti nemoka, tai tik mažutėlė valandėlė, ir suvis nereiks nežmoniškų minčių galvoti. Nereiks.
Jinai da giliau užsimąstė. Kažin kur toli, toli, iš karto vos girdimai, dainuoja, ūbauja naktigoniai.
O gal ji pakels tą viską, pakels ir iškentės? Na tik, Dieve, kaip ji gal palikti vieną savo kūdikį. Taigi o jis kuo kaltas, kad visi paskui jį vargintų, pirštais badytų? Jinai nieko neprašytų, kad tik jos numylėtas ir žodį, vieną tik žodį tartų ir ją nuramintų, o jai ir vargai vargti būtų lengviau.
Tik negeru tas pasibaigs! Ko jau ten belaukti. Anksčiau ar vėliau. O antra, ar ji nemato, kai žmogus atsimainė, į žmogų nepanašus. Kokio jau ten meilingumo ar dainos laukti – galvą nuleidęs, tik taką daboja, suvis ne tas ne tik jai, bet ir visiems. Pažiūri kartais šnairomis, dantis sukandęs, – šiurpis ima, – net jai baisu darosi.
Ir kas taip galėjo padaryti?.. Taip grūmoti, taip kolioti. Ją, ją, kuri viską jam atiduotų. Atstūmė!
Ir jai ne tas, – nereiktų jai vienai dabar sėdėti, ateitų tas linksmas balandėlis, ją vargdienę priglaustų ir tokius gražius, laimingus žodžius kalbėtų!..
Ir gera jiems būtų, taip gera, ir naktis labai trumpa būtų… Kaip pirmiau, nespėtų nė apsižvelgti, tik, žiūrėk, mėnulis jau išsidangino, nuėjo, ir dangus jau tamsus, o vienam krašte – raudoni bruožai – vadinas, jau rytas, tuoj jau į darbą.
O! Bet kas tai jiems! Jiems nė už ką. Jiems tai juokais nueidavo. Arba tąsyk… Ką tik susipažinę buvo.
Užplaukė kažkokia audra linksmų minčių, atsiminimų.
Tartum dabar eina štai iš bažnyčios. Tąsyk, vasarą pavakariais. Ilgiau užsisėdėjo pas savuosius, bet ir skubėti jai namon į dvarą nebuvo ko. Ėjo sau viena, ėjo iš lėto. Niūniavo kažkokias linksmas dainužes ir ko tik neprisvajojo, ir ko neprimanė beeidama keliu! Neseniai da pastojo į dvarą, ir tat buvo jos pirma tarnystė. Viskas jai buvo iš pradžių nejauku, svetima. Jai, paprasto bobelio dukrai. Daug buvo jaunų, daug buvo ūsočių, vikrių bernužių dvare. Bet iš visų gražiųjų, iš visų linksmųjų „jis“ tai buvo gražiausias, jis – maloniausias. O kaip prisiartinus prie jo, kaip jai pirmai žodį pratarus, jinai nežinojo.
Lyg tyčia tuomet likimas ir suvedė juodu dviese, akis į akį.
Na ir išties, ko jai buvo skubėti tąsyk namon? Jinai ir neskubėjo, net pasuko toliau, į laukus ir vaikščiojo sau kaip kokia panaitė – juk vis lygu – jo nebuvo da namie, šventadieniais jis grįždavo vėlokai. Kartais nuo širdies pajuokaudavo ar atnešdavo by kokio „kiškių pyrago“. Gal ir dabar, šiandien?..- manė jinai sau. Bet jai to nereik, jis jai užvis mieliausias. Kam ji rinko tuos vasilkus, – ir pati nežinojo – ot taip sau. Ar negražūs buvo rugeliai, ar nesilenkė jie jai į kojas? Lenkėsi, šiuršeno laukai varpomis, lytėjo jos rūbus, marguliavo ir vasilkai. Rovė, skynė juos nerūpestingai dainuodama „rūtelę“. Priskynė didoką pundą, ir norėjo supinti vainiką. Va taip sau, dėl juokų, o gal ir jį bejuokaudama apvainikuotų! Ne vis lygu? Jau saulutė ritos prie krūmų, prie žemės arčiau, jinai ir norėjo plaukti iš rugių link namų. Ir jau buvo prie krašto, ir ką pasergėjo pati savo akim, iš pradžių nepatikėjo, tik stabtelėjo, kažin ko širdis taip pradėjo plakti, kad atbula žengė porą žingsnių, tartum norėdama atgal pradingti tarp gelsvų rugelių. O tiesą pasakius, ko jinai kvaila turėjo dangstytis, bijoti – pati nežinojo. Bet kaip ten bebūt buvę -„jis“ jau pamatė ją, da linksmai prašnekinęs, nušvitęs ėjo prie jos. Ką jau kalbėjo, ką taip širdingai šnabždėjo – neminėk! Tokie džiaugsmai, tokios laimės! Ir pats toks jau gražus, širdingas. Paskui tyliai paėmė jos ranką, tyliai kažin ką kalbėjo, paėmė vasilkus.
– Aš tamstai nupinsiu vainiką.
O jinai juokės, juokavo iš jo, ir jie abu juokaudamu, linksmi pynė vainiką, šnekučiavos prie upės susėdusiu.
Ir nepajuto, kaip saulė jau seniai nusileido, kaip nuo upės tęsėsi vasaros vakaro šiluma.
Jie jau nebuvo tolimi viens kitam, o tokie artimi draugai, ir skaisti meilė da daugiau suliepsnojo tarp jųjų.
Ir paskui prasidėjo gyvenimas – toks jaunas, toks linksmas.
Jinai atsikėlė ir, baisiai neužganėdinta savimi, ėjo iš lėto atgal į kamarą.
Jau nieko daugiau nesitikėjo, tik juoda neramybė dar labiaus suspaudė jai širdį.
Tos pačios juodos sienos, tie patys suversti betvarkėje baldai.
Šviesa iš langelio erzino ją. Paėmusi kažkokį rūbą, uždengė jį, kad pasislėpus nuo tų aiškių spindulių.
Lyg kas ir subruzdo už pečiaus ar prie lovos; net nusidavė, kad girdi dūsavimą. Sušuko. Niekas, o niekas neatsakė. Stačiai ėjo į kampą, apičiupa graibė, žiūrėjo, bet nieko nesurado. Jai tik taip nusidavė. Tarytum papūtė šaltas vėjas; pakratė ją šiurpis, buvo nejauku nuobodu, nemalonu… Kelintą jinai jau naktį nemiega, kelintą jau dabar dieną vargsta? – paklausė savęs, ir iš klausimo atsirado vėl klausimai.
O kodėl ji negali miegoti taip kaip pirma, ko jinai taip nusigando ir kas jai atėmė ramumą, suardė gyvenimą? Glaudės į kampą, apsisupo antklode – keistas šaltis painiojo jai mintis ir virpino kūną.
Argi ji viena negali gyventi, jeigu jau jis ją pametė? Pametė – pametė, didelis čia daiktas!.. ir nereik, ji ir viena vargs. Nebežiūrės daugiau nieko, o keliaus sau viena ir bus drūta. Juokai. Nugąsdino. Išsižiojo, šaukė ir nuėjo palikęs… Ūsus užsiraityk tuos savo geltonuosius, geriau bus… Štai – nudribę… Suspingsėjo ausyse. Prasiblaivino ir susigriebė, ištarus ne tai, ką norėjo. Atsiduso, nužengė nuo lovos ir nuėjo pažiūrėtų kūdikio. Papenėjo, paskui rūpestingai užklostė.
Tas, lyg ir ne tas, ir kam jis jai?.. Ar jinai džiaugias dabar juo, tuo savo kūdikiu?
Silpna jai buvo stovėti, atsigulė ant lovos.
Kokios gi jos čia nuodėmės būta: ar ne jinai pati pagimdė? Tik liuosesnė buvo. Suvis laisva. Kas jai tąsyk galėtų kelią užstoti! Bene jinai pirma ir paskutinė. Kiek jau girdėjo, kad… Pasipurtė. Net pati savęs nusigando – tik su ja kas negero daros. Ką jinai pradėjo manyti? Kad bent greičiau švistų nors kartą!
Užsimerkė – taip karšta alsuoti. Toks mėlynas dangus, ir vis šilta, šilta. Dėl ko mėlynas? Aš nenoriu! Tai kad šiuršena lapai, tai kad juda šakos! Taigi nuo ko tai? Bene vėjužis. Uha! Ir ją kartu pasupa su šakomis…
Tai tau – argi tai mėlynas dangus? Juk tai vasilkai, – jos vasilkai. Tai ko jie byra? Ir viens, ir kits – krūvomis. Na, na, jau ir ją užslėgs. Tai daugybė. Ir vis byra, ir vis ant jos. – Nereik jau. Gana. Nereik! Kieno tai ranka? Štai jos rankoj… Dievai, juk tai jis žiūri ir pratiesė jai ranką. „Taigi jau eikš! Eikš, aš nebepyksiu…“
Rodos, žiūri ir vis slepiasi už galo lovos. It mažas. A?.. Kas jam. Nugi… Kruvina kakta, taip giliai pramušta. Tai vargai. Ir kraujas varva, teka per akį, per skruostą. Oi, Dievulėli. Vis kraujas…
Keistai, aštriai sugirgždėjo durys – ji gerai girdėjo; kažin kas neaiškiai, rūsčiai kalba.
Tik jau ne jisai… Ji turbūt per sapną ką kitą matė: kamaroj nieko nėra. Ir jinai aiškiai viską mato kamaroj ir supranta, kad tai nieko, tik jai nesveika.
– Kaip kokia ponia ir voliojas! Kad padėtų ką – tai jos nėra. Tik ilgiau taip negal būti! Kaip namie. Na, tu Dieve, ir toks drybsojimas, tik jau gėdą turėtum.
Kas gi tai?.. Taip, tai jos šeimininkė. Apsižvalgė. Pasistengė atsikelti, bet ją tempte tempė, traukė atgal. Kamaroje buvo kažkoks nesveikas, skystas blyškumas. Šviesiau darėsi: švito.
– Kažkas negerumai užėjo tamsta…- pratarė sumišus.
– Et, vis jums negerumai. Šiandien negerumas, rytoj negerumas. Tingit dirbt. Prisijodot, o paskui…
– Argi aš tingėjau? Eisiu tuojau, tuojau. Tokie rūpesčiai, o tamsta…
– Na jau, na. Rūpesčiai, da mat lepinsis čia. Sykį sugriešijai – ir gana jau. Gana, sakau. Nustok bliauti. Kleckus eik padėk dirbti pusryčiams, geriau bus. Gal manai, kad man čia malonumai dėl tavęs? Tik aš tau pasakau, kad taip ilgai negalės būti. Mane vis klausia, kur tu esi, o ką aš turiu daryti? Pati jau suprask, kad dvare – ne vieta. Prisikaršink kur kitur, pas tėvus, ar ką. Tik ne saviškiai čia… Na, ką jau, negali – negali. Žmogus ne gyvulys,- nevarysi. Te, velyk užsrėbk…
Ir šeimininkė, apysenė, neaukšta žmona, prisiartino prie lovos ir padavė puoduką arbatos ir ragaišį.
– Kartais ir piktumas paima žmogų už tas jūsų kvailystes. Gal manai mažai ermiderio dėl tavęs dvare?.. Juk štai -„tavasis“. – Ką jau ir pasakoti! Prasidėjo patys darbai, o darbininkas ar taip lengva gauti? Oho, šią gadynę!.. Tas išeis, tas, – kas bedirbs? O jeigu da vogtinai pats geriausias bernas išeina?.. Ponas ko nepasiuto! Ant visų šaukė iš piktumo ir ant tavęs: atstatyti ją tuojaus, kad nė dūko nebūtų! Gerai da šventa diena, tai pati ponia išsivadino jį važiuoti į bažnyčią, o arkliai jau stovėjo pakinkyti… Išties ar nepikta? Da išvilko, bezlėpyčia, ir visus rūbus, ir algos, sako, daug buvo išėmęs…
Iš kalbos šeimininkės mažai ką suprato jos apsvaigusios mintys, bet vienas dalykas jai pradėjo aiškėti: jos da mažutė viltis, kad gal „jis“ da priglaus ją, suvis jau pradėjo tirpti, tirpti, suvis jos nebliko širdyj; tik šaltas nepermaldaujamas nusiminimas. Dabar ji viską galėtų padaryti…
– Poniute, – pasaukė įkišusi per duris galvą mergelė, – prašom duoti miltų buizai veršiams uždaryti. Šeimininkė atsikėlė ir išėjo kartu su mergaite.
O jinai ramiai, suvis ramiai geria arbatą ir godžiai kramto duoną. Lauke šūkauta ant arklių: turbūt vyrai ėjo artų.
Kažkas sugniaužė širdį. Skubiai padėjo puodelį ir svyruodama prisiglaudė prie sienos.
„Paliko. Nusigando. Savo vaiko nusigando! Manęs…“
Juokėsi ilgai, sunkiai, su skausmu.
„Pamokino, nors kartą atvertė mane į protą. Na, ką dabar begalėsi ar dar kvailiosi ilgiau?“ – su ironija klausė savęs.
Tai kas, kad viena? Pražūti bus lengviau. Kas gi ją belaiko? Kas čia kalba? Atsigręžė, apsižvalgė – nieko. Tyla.
Nors ir ta, Agnieška – iš pradžių baisu, merguže, sako… o kas ten tokio – gabalas mėsos… Ar geriau, kad visą amžių painiojas, kliudo sau ir kitiems? Et, kvailos bobos! Tegu sau juokais kalbėjo, o ar ne tiesa? Lyg tyčia ir jai tas atsitiko… Susimylėk, Dieve… O kieno jis?.. Kam jiedviem skirtis, bene jam geriau bus vienam ant svieto? Užėmus kvapą, ilgai stovėjo, tartum kažin ko klausės. Visa degė karščiu, drebėjo. Paskui tyliai, tyliai paėjo iki durų, pravėrė jas, bet tuojaus taip pat tyliai nuėjo atgal ir vėl prisiglaudė prie sienos.
Nieko nereikia. Ne vis lygu? Juk jos nebus – o jis kam pasiliko vargti? Iš karto ir tuoj, – pro sodą, kad nieks nepamatytų… Dabar nenusigąstų… Juk sode nieko nėr… Sunku, tartum krūtinė plyšta. Tarytum visos geros ir negeros spėkos prieš ją stovėjo, bet ji nenorėjo nieko manyti. Jo nematė, tik lova, tik balta drobulė ant jo. Gal jis ir be to negyvas? Geležinė ranka laiko ją. Ir tik staigu sprustelėjo, ir ji, laikydama priešais save pagalvę, griuvo tiesiai ant lovos, ant baltos drobulės, ant jo…
Sustingo. Nejudėjo. Aplinkui ūžė. Ji vis nejudėjo. Kiek laiko praėjo – nežinojo. Staigu, lyg kas būtų trenkęs jai per galvą, kojos palinko, ir ji pargriuvo ant aslos, ir nutraukė laikytą suriestuose pirštuose pagalvę.
Praslinko kažkokie tamsūs ilgi šešėliai; atmerkė akis ir pirmiausia pamatė skarmalus ant lango. Gerklėje buvo labai kartu.
Norėjo kažką atminti, šaltas vėjas švilpė tarp šiaudų stoge, subeldė kokiu daiktu ant lubų. Visai šviesu. Viską užmiršus, tik greičių greičiausia skubėjo dasilytėti jo kojelės. Nutiesė drobę nuo jo.
Raudonas ir vieną rankelę uždėjęs ant akies, o kita akim per primerktas blakstienas žiūri ir tartum berūpestingai šypsos… Pratiesė drebančią ranką į jį, ir, dar nedasilytėjus, ranką įgėlė mirties šaltis, jinai pati tai padarė!
Kažkas turėjo būti su ja? Ji pati nežinojo, kas su ja dedas. Sugirgždėjo durys, sunkiai įžengė į kamarą jaunas vyriškis. Buvo paniuręs ir rankose gniaužė kepurę.
– Tai mat, kaip buvo atsitikimas… Aš maniau. Aš jau buvau išėjęs. Negerai padariau, amžinai būčiau nusidėjęs prieš tave. Pats biesas buvo apsėdęs ir visa painiojo. Taip ir manau: paliksiu aš ją, tesižino sau viena. Kitaip negal būti… O kas man buvo išėjus. Kas mintis – tai tu, kas žodis – vėl tu. Vis stovi ir stovi akyse. Tiek tik ir galėjau manyti, ką apie tave. Negaliu atsiskirti nei užmiršti. Jau toli nukeliavau, o paskui lyg tas prakeiktuolis, kad pradėsiu bėgti atgal, tik greičiau, regis, pas ją atsidurti, kad ją tik greičiau pamačius. Jeigu jinai man visą laiką kaip angelas buvo, tai nepavaiys ir dabar kaip tą šunį. Tokia man geriausia visada buvai. Nežinau, ką padaryčiau atgailai…
Ir to jaunikio, darbo žmogaus, įvargęs veidas užsidegė širdingu didžiu gailesčiu kažko nesugrąžinamo, ir jo akys, suvis nepratusios prie ašarų, regis, apsivilgė dabar…
Jis stovi susikūprinęs ir stengiasi žiūrėti dar žemiau į žemę. Paskui dar prisiartino prie jos, o jinai – jinai žiūrėjo į jį bejausliomi šaltomi, stiklinėmi akim ir nieko nematė…

Views All Time
Views All Time
2498
Views Today
Views Today
1
0 0