Pavasaris baigė žengti į pasaulį.
Pripumpuravusi obelies šaka būdavo iš ryto apšarmojusi šiltos drėgmės, lyg sidabro pūkų nuberiama. Ji buvo tokia.
Vyturiui buvo lengviau gyventi.
O mieste, kai saulė tekėdavo, irgi reiškėsi savas gyvenimas.
Miesto gatvėmis žingsniavo ankstyvi keleiviai. Jų žingsniai buvo skubūs, veidai šypsenų nukloti. Jiems bekalbant vienui vieniems.
Nes tai buvo pavasaris ir linksmumo laikas. Miesto keleiviai, namie skubiai nusiprausę ir neišmiegoję, rengėsi keliauti vėl už miesto, į plačius, saulės nušviestus laukus.
Nes tai buvo šventadienis ir linksmybė turėjo reikštis visur kur.
Vyturys skrido aukštyn.
Visi padarai stengėsi pavasarį tinkamai sutikti ir savo sielų stygas tinkamai pavasariui nustatyti.
– Aleliuja! – reiškė visų sielos.
Saulė jau žėri savo skaisčiais spinduliais; visiems jų padalina.
Taip pat ir viena jauna studentė, skaisčiu Ritos vardu vadinama, keliavo į gimtąjį savo miestą, į senąjį Vilnių. Gyvas ir jaunas padaras gyveno tuo pat jausmu.
Rita džiaugėsi. Rita buvo linksma.
Jos plaukai vėjo sutaršyti, kaip vėjo rankų pačiupti, jai iškišus iš vagono galvą. Vėjas norėjo ją išvogti, ja pasidžiaugti.
Visur piemenėliai bandas ganė. Seniai ji juos bemačiusi: „ra la la!“
Jauna Ritos širdis plakė. Ji norėjo pašokti drauge su piemenėliais, dainuoti ir aibes kitokių paikybių pridaryti. Kaip ir kiekviena jauna būtybė, iš benzinuoto miesto oro už sparnelių ištraukta ir staiga įmerkta į skaisčią pakrūmių tylumą, Tokie skaistūs buvo tie piemenėliai. Jai pavasario į savo programą įterptas „atrakcionas“.
Apylinkių nesudrumsčiama tyla neįveikiama. Tai kas, kad vagonų tekiniai tebedarda, jų negirdėti. Aplinkui taip tylu ir skaistu.
Rita pasidėjo savo galvą auksiniais plaukais ant vagono lango ir šypsos. Ji važiuoja pas savo motiną. Savo motiną, seniai bematytą. Ji studijas pabaigusi. Tetaršo vėjas, kad nori, jos kasas! Ak, Rita!
Jos motina skaisti žilagalvė, skaisčiai sušukuotais plaukais. Motina tiesia į ją rankas ir sako:
– Eikš į mane!
– Tu šiandien palaužei obels šakučių ir statai jas į puodynėles ar vazonus. Tu visuomet taip darydavai, darai ir dabar.
– Tu mano viltis!
Taip gražiai pamanė Rita, įžengusi į savo tėvynės sienas, apie savo motiną.
Jiedvi gražiai galėtų gyventi. Ji, jaunamergė – paika mergička, ir jos sena motina. Rita seniai bematė savo motiną. Tik protarpiais. Kaip kokį stebuklą. Rita turėjo pati užsidirbti duonos ir rimtų knygų pavartyti. Bet dabar jų niekas nebeatskirs.
Rita atsiminė savo tėvą. Tai nejaukus vaizdas. Sumarodėjusių žmonių riaušių ir revoliucijos metu pusiau pribaigti žmonės buvo kabinami aukštyn kojomis ant privarytų į žemę kuolų, ties sukurtais miesto viduryje laužais, už šnipinėjimą ir kitus dalykus nelyginant kokio Jacques Callot senose graviūrose. Turbūt kad nenubėgtų ar geriau apsviltų. Ir kitokiais būdais būdavo kankinami. Paklydusi kulipka nudėjo ir jos tėvą žiemos metu. Miesto aikštėj, skaistaus sniego nubertoj, teliko trys dėmės. Balta, raudona ir juoda. Baltas, net akis savo baltumu veriąs sniegas, raudona pasruvusio kraujo dėmė ir juodi veidu į žemę sukniubusio žmogaus kailiniai. Kadaise šildę jo širdį ir jo visokių žemės linksmybių liudininkai.
Bet šiandien pavasaris. Pavasaris daug ką gali išgydyti.

Sutema.
Traukinys įdardėjo į senąjį Vilnių.
Vilnius, tas senas gudruolis, kiek kartų ji turėjo jame suklysti, su jo painiomis ir siauromis gatvelėmis.
Senovės husarų pulkai su karinga jų žingine, mušamomis litauromis, patriūbočiais ir kitokiais monais. Vynuogių ir kitokių lipikų dekoruotos sienos. Kuklūs rendez-vous. Atsidūksėjimai. Mėnuliui bešviečiant ir nuobodžiaujant, užsikorus ant Katedros stogo, it katėms pieną paliejus. Tokia balzgana būdavo jo šviesa.
Kaip skaisčios, įvairiaspalvės gėlės žydėdavo jos vasaros. Iš prigimties ji buvo tikra ispanė dėl savo vikrumo ir savo geros nuotaikos.
Bet ne šiandien! Šiandien miestas toks tamsus. Jis greičiau panašus į dideles kapines. Nė vienos lempos.
Jai nuostabu, ji nepatiko nė vieno žmogaus.
Tolimoje bažnytėlaitėje suskambėjo kelis kartus varpas. Kažkur iššovė. Jai pasirodė toksai garsų suderinimas keistas ir neįdomus.
Sena, juoda tvora buvo nuklijuota senais cirko plakatais. Vėjas mastagavo ir blaškė plakatus.
Plakato skaidri jojikė, koją pakėlusi aukštyn, darė nuostabiai miklų pas žmonėms sužavėti, pati įlipusi į milžinišką pasagą, vinjetę.
Vėjas šokino jojikę.
Sename mieste, ties paminklu, pastatytu labai rimtam tėvynės vyrui, stovėjo dabar vienui vienas kareivis, pasirėmęs ant šautuvo su durtuvu, it laukdamas nakties įvykių. Jis buvo apvilktas visai nauju šineliu. Didelės jėgos elektros lempa kybojo ant eglinio, naujo, neseniai dar į žemę įkasto stulpo ir, vėjo pasupama, čirškė. Elektros stulpas iš tolo atrodė kaip kartuvės.
Kareivis paklausė, kodėl ji taip vėlai keliaujanti. Ji atvažiavo savo motinos aplankyti. To jis dar nežinotų!
– Motina lankyti geras daiktas! Tik pas mus nakčia nieks čia nevaikščioja! – Tai buvo tiesa.
Kareivis nulydėjo ją akimis susirūpinęs, kaip senas pažįstamas ar koks geras kaimynas, išlydėdamas savo svečią nakčia į tamsų kiemą.
Jai reikia pas motiną. Kaip to žmonės negali suprasti…
Ji nukeliavo tiesiog namon.
Už tilto kyšojo pusiau nuirusi dirbtuvė ir apsvilęs namas.
Pagaliau ir motinos gyvenamas namas.
Nedidelis dviejų aukštų medinis namukas. Kaip ir viskas čia, tamsus ir nejaukus. Kaip nelaimės aplankytas. Kolosalė juoda katė tamsumoje, išlenkusi nugarą, dantis rodydama, pasiryžo pulti priešą. Kss! Toks buvo namas.
Langai, kur gyveno motina, iš vidaus buvo apšviesti.
– Jaugi ji lauktų?
Trobesio laiptai, kaip ir pirmiau, jai čia gyvenant, buvo apleisti ir labai girgždėjo jais einant.
Žiburys ant laiptų būdavo retenybė. Tik iškilmingesniais atvejais kiemsargio būdavo užžiebiama vos spygsanti lemputė, jo nuolat dabojama ir prisukama. Toks būdavo nejaukus namas. Ji čia praleido savo geriausias jaunystės dienas.
Kad ir tamsu, Rita žino atmintinai kiekvieną laiptų užsisukimą.
Rita palytėjo ranka durų ciratos apmušalą ir paklebeno skląstį. Durys iš vidaus teuždarytos viena grandinėle. Šiaip jau palaidos. Kodėl?
Bute trinktelėjo į grindis krėslas. – Jaugi skirstytųsi svečiai?
Girdėti buvo vyrų balsų. Svečiai atsisveikinėjo su močiute.
Jos širdis ėmė skubiai plakti. Tarytum ji bėgo kelis kilometrus. Ji jautė, kaip jos širdis plakė: tču tču tču!
Rita galėjo visai lengvai patempti įrūdijusią senovės skambučio vielą, įleistą per sieną, ir pamatyti motiną. Bet ne, ji norėjo suteikti motinai ypatingų lauktuvių pati.
Voveraitės miklumu ji ištraukė iš skrybėlės ilgąją špilką ir atkabino durų užsklandą. Tas manevras sekdavos jai ir pirmiau, kai motina nenorėdavo, kad ji per vėlai namon grįžtų, ir kai ji vis dėlto grįždavo.
Ji atsargiai, pilna jaunos klastos, pravėrė priemenės duris ir stebėjo, ar nepasirodys motina.
Ji žengė labai atsargiai ir stengėsi nė vienu daiktu nesubruzdėti.
Valgomajame kambaryje stalas buvo nutiestas balta staldengte; ant stalo degė žvakės.
– Kur išsiskirstė svečiai? Kur motina? Jaugi ji laukė manęs?
Ant stalo buvo tikrai puodynėlė su obels šakutėmis, apie kurias ji svajojo dar vagone.
Ant kredenso gulėjo netvarkoje visa krūva daiktų. Duknos, šaukštai, dėžės, kelios servetės. It kam pradėjus daryti tvarką ir paliovus.
Ant krėslo kybojo dar šiltas motinos sudėvėtas sviteris. Rita prisiglaudė prie jo savo kaitriu skruostu.
Motinos nebuvo.
Rita žengė vogčiomis į virtuvę kaip kokia kačiutė, norėdama netyčia užklupti motiną ir ją tikrai nudžiuginti. Bet motinos ir virtuvėje nebuvo.
Keista. Ji apsižvalgė aplinkui.
Ant pailgo virtuvės pasienio stalo buvo taip pat be tvarkos išmėtyti daiktai. Kančia, peiliams šveisti pelenai, vario žvakidės ir raudonas sampilas su pūkais.
Jauna kačiutė, besirąžanti tarp degančių žvakių ir ko nenusvilinusi savo skrandaitės, straktelėjo žemėn, prisiglaudė prie Ritos kojų ir sumiaukė.
– Kur močiutė? – paklausė jos Rita.
– Mrk mrk?
Be nebus motina išėjus į kiemą. Kieme buvo tamsu ir pilna šaltų vėjų. Rita pravėrė virtuvės duris. Čia stovėjo močiutė. Aukšta, liesa. Rita apglėbė ją su visu savo jaunystės kaitrumu ir pradžiugo,
– Kokia tu jauna, močiute. Ir liūdna. O aš daugiau su tavim nebesiskirsiu. Baigiau universitetą ir būsiu su tavim! Būsiu tokia jauna, nieko sau panička… – pralinksmėjo Rita.- Ir netekėsiu!
Močiutė žiūrėjo į ją liūdnomis akimis ir nieko nesakė. Buvo tylu.
– Motina, ar tau šalta? Ar – sergi?
– Ne, man nešalta!
– Kokios tos visos motinos geros! – besidžiaugdama savo motina, pamanė Rita.
Rita buvo jau bestraktelinti atgal. Ji visuomet buvo tokia greita. Bet motina pasviro. Motinos nosis ir smilkiniai buvo šalti.
Rita atbloškė savo ranką. Ji buvo kruvina. Rita atšoko.
Įsprausta tarp dviejų prieangio durų, motina visiškai pasviro ir nučiužėjo pagal rentinį. Ji sukniubo tarp ruošos viedrų, mazgočių ir grindų plaujamų šepečių.
Apatinė jos žiauna atšoko. Ji iškišo savo liežuvį, – kaip ir juokėsi iš Ritos. Motinos galva buvo pramušta.
Ji buvo negyva.
Rita atšoko nuo jos, negalėdama per tą staigumą susiorientuoti. Kodėl ji neatėjo keliomis minutėmis anksčiau?
Rita buvo viena. Ji norėjo šauktis žmonių pagalbos. Bet ir ta mintis užgeso.
Slegiama vienumo ir keisto valandos nuotykio, ji stovėjo viena vidurasly, aukšta ir grakšti. Jos krūtinė lingavo po skaisčia, perkeline jos bliuzka.
Rita nieko nebegalvojo ir nieko nebesuprato.
Tarp žvakių ant stalo rąžės jaunoji kačiukė.
Per gretimą apleisto priemiesčio sodą bėgo du į kuprą susimetę grobuonys, sunkiai vilkdami išvogtą mantą.
Pervirtę per kaimynų tvorą ir kiek atsipūkšnoję, jie, dar niekieno nepašauti ir nenudėti, ėmė galvoti apie išgrobto turto dalybas. Viskas, kaip ir pirma, turėjo būti pragerta ar panašiu būdu realizuota.
Rita galvojo apie karą.
Buvo vėlyba naktis.

Views All Time
Views All Time
2546
Views Today
Views Today
1
0 0