Kuomet jie – Petras, agronomijos studentas, ir pilnaveidė Jadzė – važiavo, abu arti susiglaudę važyje, pro jos namo trobesius, Petras stabdė kiek arklį, kad neišeitų kas iš namų ir jų nesustabdytų.
– Leisk, mielasis, – tarė jinai.- Laikyk mane da tvirčiau suspaudęs,- tarė jos širdis.- Užspausk!
Arklys prunkštė, bet ėjo liuosu žingsniu.
Nei šuva, nei galvijas, nei blizgančio lango atomūšis, nieks jų negirdėjo, nepastebėjo jų nieks pravažiuojant jiems salia jos namo.
Kuomet jie įvažiavo į apšarmotą alksnyną, mėnuo tuo laiku užskleidė burtų uždangalą ant šio užmirštojo, nykusio Lietuvos kampelio.
Nuo arklio bejudančių kojų ant tyro sniego, nubarstyto šaltomis šaltomis žvaigždėmis, šokinėjo tylūs šešėliai.
Visa sniego toluma buvo nužerta sudraskytąja ororykšte.
Jis pažiūrėjo jai į akis. O! jinai neraudojo, bet jis ją matė atsispindžiant kaži kokiam užburtam veidrodyje tarp angelų, belaikančių geltonas karūnas, galvos ir rūbai kurių buvo apvedžioti aureolėmis iš žvaigždžių, simetriškai išbarstytų plačiu ratu.
Jis ją jau pažino – juoda žiemos kepuraite užsidengusi, maloniai žiūrėjo į jį Jadzė. Buvo žymu, kaip Jadzės juodi antakiai gražiai apsibrėžė; iš po šešėlio uždengtų paakių žėrėjo, regis, toli toli, prielankia ugnele – jos akys.
Akys jos juokėsi, ir kart jinai visa bijojo manyti ar žodį pratarti, kad nesugriovus svajonių rūmo.
Ir jie nemanė – užsimiršo. Atsidengė šviesūs horizontai. Tarp visuotinės tylos jų širdys kalbėti pradėjo.
…“Kuomet praeis daug metų, ar tu manęs neužmirši?“
Iš pradžių atsakymui jam žodžių pritrūko.
„Kartais man baugu su tavim kalbėtis: taip man tu brangi. Ot žinotum, visuomet žiūrėtum į savo Jadžiuką.- Gi nepaprasta kaip – mes abu. Na, juk gerai mudviems!“
Ji tyliai numojo galva: visa savo širdimi pritarė.
„Taigi, Jadžiūne, vardan mėnulio, kuris taip lėtai plaukia dangum, ir vardan šitų štai žvaigždžių, kurios žėri sniegyne, aš siekiu tau, jog tu man būsi brangiausia“.
„Ten miestas…“
„Jadzia!“
Jis jai bučiavo rankon, į delną, ji švelniai prispaudė savo rankute Petrui skruostą.
Petras numovė nuo piršto savo žiedą.
„Na, Jadžiuk, žiūrėk man stačiai į akis – nesislėpk. Ko pasislėpei… Mano vargdienėlė… Atminčiai!
Na ką, prilygo. Tiesa. Kaip tik!
Tai mano diedo. Su vaidentuve senio gyventa. Žin, šita skeveldrėlė – susirangiusi gyvatė su pakelta galva. Paklabinti – atsivožė. Matai dabar, koks čia įdubimas: šposas. Taip sakant, vieta nuodams ar mažam kokiam talismanui… Nesibijok! Nuodų čia nebėr, bet vargiai ir būta jų kuomet.
Na, Jadžiuk, o tu mane mylėsi?“…
Jinai tyliai, tyliai atsakė: „mylėsiu!“ Jos akys da širdingiau atsakė.
Jie su kažkokiu karštu jausmu pirmąkart pasibučiavo.
Pabaidė arklį, kuris visiškai jau buvo užmirštas.
Arklys, išsiilgęs bėgti po laukus, drūčiai pradėjo kopti kojomis pašalusiu keliu kiek tik įveikiant.
Vėjas čiuožė pro juos.
Ji glaudėsi jam prie krūtinės.
– Rytoj būsi N. N. pokylyje?
– Būtinai,- atsakė jis.- Įėjus švieson, aš tave pirmą pamatysiu, besišypsančią. Ir vien tik tave matysiu.
Privažiavus prie jos namo, jinai greit iššoko iš važiukių, prisiartino, ir jinai pati jį pabučiavo savo džiaugsmo pritvinkusiomis lūpomis – ir pranyko.

* * *

Išėmė uždžiūvusią, vasaros da jo dovanotą rožę ir dėjo sau ant kaktos…
Džiaugsmo nušviesta, it karalaitė gulėjo – ilsėjosi lovoje. Pilkais akordais pylėsi lempos šviesa po jos mažą, tyrą kambariuką.
Rožė vos vos kvepėjo ir savo smilkėjimu minė praeitą vasarą. Rožė kuteno jai smilkinį ir juokino ją be galo ir nuoširdžiai: kaip jis, jaunikis, sumišęs, su ilgais plevėsuojančiais plaukais, bėgo per mišrią pievą nuskinti jai pasipažinimui ir da pirmam atsisveikinimui rožę…
Laiminga gulėjo.
Jos dabiam kambaraityje, ūkų svajoningų suglamonėtame, ypač atsižymėjo balta patalynė ir marškinių baltučiai mezginiai ant jos jaunų apvalainių rankų.
Užpūtė staigiai lempą.
Akimirksniui kampe susikryžiavo dvi žalsvos šoblės.
Nemigo. Žiūrėjo atvėrusi akis kažkur į erčią, į lubas.
Laikrodis išmušė antrą.
– – – Suspaudė žiedą. Jis ją degino, degino nauja ugnimi ir be paliovos kartojo apie Petrą.
– – – „Petrai mano! Kaip aš… Nevažiuok iš čion…“
Ir užmigo.
Per kambarį šliaužė šviesiai plika, it iš pieno išbridusi šmėkla. O sapne Jadvyga matė, kaip vėrė ji žiedą, o iš ten pasibėrė beblizgančios sniego žvaigždutės ir pasklido po visą kambarį.

* * *

Šlajomis taip trinktelėjo, kad net antrukart jos šoktelėjo. Gi pats vis vaikščiojo nušvitęs.
– Tik ponaitis jau štelvogą dabok, – tarė Petrui įsenus žmogus, bebaigiąs jau kinkyti į šlajas arklį. – Štelvogą pridabok!
– A! Štelvogas… ,- atkartojo Petras.
Priėjęs linksmas, pakėlė aukštai žmogų, kad tas nei nesitikėjo to, ir vėl šauniai pastatė žemėn; išėmęs skubiai pusrublį, įbruko senam darbininkui į delną.
– Prilaikyk arklį – aš į vidų nueisiu. Tuoj ateisiu.
Petras sugrįžo benesąs gausiai gyvų gvaizdikų. Baltų ir raudonų gvaizdikų, atvežtų iš miesto mieliems širdžiai žmonėms. Įsėdęs išdūmė susirinkiman, kur „jinai“ jau atvažiavusi turėjo būti.
______________

Meilė Dievo! Kad tik šlajų šonas neatšoktų. Kaustė, o su tokiu važiavimu…
„The, ar tu manytum! Gers rupūžoks, mūsų ponaitis. O rods, šėtons drūkts. Drūkts!“ – Pusrublį žmogus įdėjo į makšną su taboka; užrėmė duris ir nuėjo į gryčią.
Toli kažkur plaukė neramus skambalo garsas.

* * *

Jadzė visa liepsnojo rožiniu džiaugsmu. Tamsiai mėlyna bliuzė jai labai tiko. Šalia pat stovėjo laimė, kuri neišpasakojama ir kuri nesiduoda nei valandžiukei užmiršti, juokingai ir draugiškai pasakojo ausin.
Sėdėjo už stalo kart su šeimyna. Visi valgė – barškė torelėmis, o jinai blaškės savo mintyse, tik apie valgį nemanė. Jai rodės, kad jos žiedas visiems žymu (to jinai visai gi nenorėjo), o tėvas – tai net arčiau žvilgterėjo. Jinai atlošė ranką, ir žiedas jau nebuvo matomas, tik matomi buvo jos krumpliai su žalsvomis, bailiai tvaksančiomis venomis ir ilgi, dailiai tekinti baltučiai pirštai.
Ne. Tėvuks jos ne į žiedą žiūrėjo: per kiemą ėjo „španas“.
Jis pabarškė langan, baltų eglaičių ir krikštolinių paparčių išvadžiotan, o kuomet žmogus įėjo seklyčion, tarė:
– Tuoj kinkykite arklius… Šorus…
Jinai negirdėjo žodžių.
– Jadvyga važiuosi?
– Norėčiau, tėtuliuk, – abejutiškai tarė, bet jautė, kad širdis per daug jau plaka. Atsistojo, skubiai pabučiavo veiduosna tėvus ir skubiai išėjo.
______________

– Tėvai, kaip tau rodos, neserga mergina?
– Motin, kelinti metai jau merginai? – Garsiai kėlėsi nuo stalo.
______________

Švarutis kambariokštis.
Jai norėjosi dainuoti ir melstis, bet jinai nežinojo, kaip dainuoti ir kam melstis.
Atbėgusi atsiklaupė prie lovos, kur paprastai meldėsi ir, ištiesusi rankas, tarė: „Visuomet, visuomet gyvensiu ir tau stebuklus dovanosiu, Petrai“.

II

Petras sugrįžo įvargęs ir rūstus.
Argi ne pikta – kuomet kitiems „augmenų ligos“ profesorius užskaitliavo, o jam ne.
„Per mėnesį!“
Graži kalba – nėr ko. Sumanus senis.
Ištraukė oficialių užrašų knygutę. „Vienas, du, trys…“,- skaitliavo šįmet išduotuosius kvotimus.
Tokie, veizi, popieriai… Tiek to!
Šveidelėjo knygutę.
Rūsčiai atkando papirosą ir uždegė. Pažiūrėjo kavos imbrikėlin – tuščias; kaisti nesinorėjo.
Sugalvojo, jog geriausia eiti pas mediką draugą, o su juo – nuėjus by kur „prasivėdinti“.
Pamatė – ant stalo begulįs jam laiškas.
______________

…“užtat meldžiu nuoširdžiai ir labai džiaugiuos, jei Tamsta pribūsi mano vestuvėsna.
Visuomet prielanki Tamstai Jadvyga N. N.“
„Suskubai! Suskubai, prielanki visuomet man Jadvyga!“- šaukė juokdamasis vienas savo kambaryje.
Apkrikštijo, vadinas, mergą – rods – pavardė kita.
Bet humoro nestigsta, matyti.
O kaipgi – nepaprastas reginys – stula kryžiuojamos bažnyčioje dvi „pakarnios“ vienatos su nuleistomis galvomis… karveliai nekaltieji.
Bet visgi varytis dabar į sodžių, kad patektum į „puotą iškilmingą“ ir pamatytum karveliu bečiulbančiu – ačiū – „prabocykit“.
Gi ant galo neblogiausių pramogėlių ir mieste esama.
Žalias šlykštus sutvėrimas, išsprukęs iš širdies, užstojo man kelią.
Tu, Petras, agronomijos studentas, ar nemylėjai kartais tu Jadvygos… O tavo žiedas ar ne pas jos, tik regis…- aštriai tardė save.
Tau negailu „Jadžiūnės“ su tom gražiom akim?
O neilgu tau bus gyventi be tų akių?..
Jei nuvyktum…
„Ha ha ha!“ – taip garsiai nusijuokė, kad už sienos šeimininkė pradėjo kosėti.
Atsiminė mediką, pas kurį buvo beeinąs; ūmai ir griežtai nutarė užmiršti apie tas juokų vertas vestuves ir visokius ten laiškus.
Paėmęs kepurę, pastatęs apykaklę, ėjo.
– Širdies suminkštėjimas – bloga liga! – pasakė šeimininkei, susitikęs prieangyje. – O tamista! Prityrusi daug, pasakyk išties, ar yra gražu, kuomet apvesdina du žmogu ir kuomet juos klupdo ir išgauna iš jų širdžių gelmių prisiegos žodžius dėlei amžinos meilės?.. Ką! Tamista netiki amžinąja meile?.. Gaila! Gaila!
Šeimininkė nervingai sutrūkčiojo pečiais: „O dabartinė „žalioji“ jaunuomenė. Pusgalvis!“
Jinai visuomet prašė Petro išeinant netrankiot taip durimis. Beeinant švilpavo kieme tamsoje linksmą motyvą Petras.

* * *

– Tu supranti – pirmo kurso da studentas… Ispano kraujas.
– Tai važiuok. Naudokis prielankumu…
– Surūgtum! Yr ma čia svarbesnių dalykų. Sakyk – išvažiavo „puputė“?
– No no! Atjaučiu, kur link tavo mintis kreipiasi. Taigi jos – ji su draugėmis – kaip tik žadėjo šįvakar ateiti pas mane!
– Ką kalbi…
– Pasiliksva pas mane. Kaip tik laiku atėjai. Buvom neva teatran žadėję eiti, bet turim tik porą bilietų… Nieko blogo, praleisime kitaip laiką!
– Gi kokiam galui tavo daiktai surišti, valiza?
– Važiuoju. Kaip tik žadėjau eiti dėl to viso ko pas tave. Klausyk, važiuokiva mano gimtuvėn, į Kostromos pasviečius! Meškų parodysiu, meškų, brač, pamatysva po sniegynus bebraidžiodami. Rusų pyragais tokiais pavaišinsiu, apie kokius nei sapnuotis tau nesisapnavo po tavo Lietuvą…
– Laboratorijos darbas neužbaigtas.
– Na kas dabar, pradžioje dvidešimto amžiaus, mokslu užsiima. Mistikos, poezijos daugiau!
– Atsisakinėti per daug – reikalo neturim, tai drožkime.
Už durų pasigirdo linksmas šnekučiavimas moteriškų balsų.
– Meldžiu, meldžiu,- linksmai kvietė viešnias, išbėgęs į prieangį, medikas draugas.
– Gražu tai – pačioms eiti dėl bilietų. Na, sveikas ponas „medicina“. Pykstu ant tamistos.
– Į jokį teatrą „puput“ šiandie neisi, o visi liksimės pas mane.
– Sensacijos veikmę tur tamistos žodžiai.
– O tai ir Petružis, ė ką, nusidžiaugei, „puput“, – juokavo draugas medikas, įėjus visiems į kambarį.
– Tai mano draugas, Petras, su kuriuo ryt išvažiuojava mano tėviškėn, – supažindino Petrą su kitom dviem nepažįstamom.
– O tamstos išleistuvėms nenorite palikti… Išleistuvės!
– Tai paimk tamista ir mane su savim. – Petro maldavo „puputė“.
– Ale kur ten! mamutė mano drūčiai drūčiai bartųs, man tamistą atvežus.

* * *

Bevartaliodama prie žvakės šviesos tarp kaspinų, sagučių ir panašių mažmožių, neatbūtinų panelės tualetui, surado laiškelį:
………….“žmogus užtilo, užtat pradėjo girios dainuoti; užtat gaisro šviesą beliejo saulė, eidama gultų. Viskas kitaip išrodė, kaip aš Tamistą pažinau. Gėlės kalbėjo apie Tamistą.
Petras,
– ranki Tamistos sau bedėdamas ant kaktos, įkaitusios nuo naujų laimingų minčių“.
Rožė buvo pavirtusi į relikviją – sutrupėjusi, o gvaizdikai buvo panašūs į sudžiūvusią taboką.
Šaltai sučiaupusi lūpas, padėjo išdžiūvusias gėles ant laiškelio ir priglaudė žvakės liepsną; laiškelis, viename krašte apsijuosęs raudonu šniūreliu, pradėjo raitytis ir viskas virto pamažėliu į juodus pelenus. Pasirėmusi ranka į komodą, žiūrėjo kertėn – jai nusidavė, kad kertėje, tamsoje, jinai įžiūrėjusi kažkieno žydriąsias akis…
Pasistiepęs, iš tolo, su ištiestu kaklu Petras, bet jinai jokiu būdu negalėjo nuvokti ir suprasti, ką kalba tos lūpos…
Nubraukė staigiai laiškelio pelenus ir įdegusias rožes nuo stalo. Ir ilgą laiką ruošės, it ničnieko nebūta ir it daugiau nieks neužimtų, be tos ruošos.
Išėmusi iš dėžės perlų šniūrelį, pamatė bekybantį ant šniūrelio Petro žiedą.
Jautė, kaip šaltis papūtė veidan ir jautė, kaip tyliai tyliai apsupo kaži kas jai kaklą, ir skruostą kuteno gelsvi ūsai – Petras buvo šalia pat.
Aš svajoju apie jį!..
„Aš svajoju apie Tave“, – nejučiomis suvis garsiai atkartojo paskutinio sakinio kiekvieną dėsnį.
Atsklendė žiedą – pasibėrė krikštolai – jie degė raketų ugnimis ir pasklido po visą kambarį.
Pabraukė ranka sau per kaktą: per daug buvo įvargusi per šias dienas rengimosi prie didelios gyvenimo atmainos.
– Jadžiūn! Vainiką ar žalią pinti, ar įpinti ir baltų gėlių? – klausė trečiajame kambaryje motina.
– Be, – tarė mašinaliai Jadvyga, o pati manė, kad pasiuntus užkviestų laiškelį Petrui, mąstė, kaip sušukavus plaukus ir pasirėdžius iškilmingą dieną.
Na – še tau, Jadžiūne, mirtų vainiką, – įeidama tarė motina. Pabučiavo ją kakton.
Sudūzgė pavažiojamos šlajos po durim.
Motina senutė pradėjo tūpčioti.
Lapės apykaklės kailiniais į vidų įsibrovė jaunas vyras. „Dėl šv. Antano Nepamukėno, atleiskite, jog ne laiku atėjau!“
Motina išsinešino.
Apkabinęs tvirtai bučiavo Jadvygą, o jinai persikreipusi glostė pasmakrį – lepino jį.
Jai buvo gerai – buvo suvis ramu.
Bet staigiai Jadvyga krūptelėjo: vėl jai pasirodė ore blizgą kažkokie krikštolai, bet tuoj suprato, kad tai jau jokie „krikštolai“, o tai esama suvis realių brangių akmenų. Žalioje atlaso dėžutėje belaikydamas, teikė jai jos sužieduotinis turtingą žetoną-sagutę, benurodančią „meilę, tikėjimą, viltį“ su daugeliu brangių akmenų.
Jai buvo visiškai ramu – jis ją laikė tvirtai ir taip artimai.
Mirtų vainikas buvo supintas, o brangūs akmenys „meilės, tikėjimo ir vilties“ žėrėjo labai stipria ugnimi.

Views All Time
Views All Time
2154
Views Today
Views Today
1
0 0