Tai būta už dvejetos kilometrų. Tas „mėgina“ mums ne visai patiko. Mes buvome labai išalkę ir apšalę. Namų šeimininkė, krėsna boba, vaišino kuo išmanydama. Ji klausėsi kalbos apie viską, kas lietė tokį svečią.
– Mama, jis žvaigždes nori skaityti.
Juo labiau šildė arbatos žmogų ir juo pasiteiravimai buvo intymiškesni, aš mačiau, „mama“ darėsi vis šaltesnė. Daugiausia pasitenkindama vis savo:
– Hm? Ar taip? Dangus? Tamsta tuo tarpu jokios vietos neturi. Ir niekur į mokslus neini?
Ji buvo įsitikinusi, aš koks šposininkas ar nesveiko proto žmogus. Dėmesio nevertas. Apžvelgusi mano batus, ji iškart suprato, koks aš per paukštis. Ji nutarė, aš būsiu gavęs karštligės. Ji man taip ir pasakė:
– Tamsta permirkdinai kojas? Tamsta gali sukarščiuoti.

Ji išvarė savo dukterį. Be jokių apeliacijų toliau nuo manęs. Tiek darbo prieš Kūčias ir Kalėdas… Kai tėvas užsiminė apie apnakvinimą brangaus svečio, nes jis iš tolo yra pažinęs mano tėvą, madame tiek staigiai sukirstais žodžiais atsakė, labai gal perstilizuodama lietuviška maniera, kad ir man net iš tikrųjų šiurpas perėjo per nugarą:
– Na jau! Tai kur mes jau padėsime tokį svečią? – trimis brūkšniais pabraukusi žodį: tokį. Išvertus Į kitą kalbą, išeitų: tėvai, kokį man svečią tu čia atvežei? Be to, dar šeimininkė pridėjo: -Juk dar ne vakaras, turėsime laiko kalbėti apie nakvynes…
Užsižiopsojusiai ir užsistovėjusiai dukrelei, nepaprastam žmogui iš tikrųjų čia pasirodžius, motina riktelėjo:
– Į virtuvę! Argi nėra darbo?
Jaunosios svajonės irgi žuvo.

Man rūpėjo prieiti tuojau upę. Atsisveikinau. Ėjau vienas. Bet ūkininkas mane palydėsiąs. Kad moteriškės atsikratytų, jis tik suminėjo: miltai! Kai mes privažiavome, mus sutiko baisi properša išsižiojusi: traukis su savo miltais! Vis tos bobos. Bet man reikėjo pereiti į kitą pusę. Ten juk „mūsų“ žemė, o rytoj Kūčios! Properšoje prie kranto buvo sumalti laiptai, pratiesti žmonėms upę praeiti. Įsikabinęs gana pasvirusio į srovę alksnio ir jo šaką pasiekęs, dasivariau, kas minutę rizikuodamas išsimaudyti, arčiau kranto ir mėginau kojomis pasiekti suaižytų laiptų lentas. Kiek pasimaudęs ir nenuskendęs, aš nugriuvau į krantą. Aš buvau laisvas. Tai buvo mūsų žemė!

Ūkininkas džiaugėsi, aš pasiekęs tikslo. Atsiprašinėjo negalįs pavėžinti ir prašė būtinai kitą kartą lankyti juos. Turbūt dar vis prisiminė mano baikas.

Paskui viskas sekėsi, kaip turėjo sektis. Nakvojau giriose pas vieną nepažįstamą ūkininką, nežinomose giriose, atvežusį į save rogėmis (čia jau per girias galima buvo važiuoti rogėmis ir buvo sniego). Tas palaimintas Lietuvos sūnus nei už nakvynę, nei savo roges pinigų neėmė. Būtų didžiausias įžeidimas. Priešingai, pernakvinti ir pavaišinti nepažįstamą žmogų buvo didžiausia jam garbė. Tokia nepraktiška buvo tuomet Lietuva!

Views All Time
Views All Time
2120
Views Today
Views Today
2
0 0