Pakeliui ūkininkas dar pasiėmė belaukiančią pas gimines savo dukrelę. Ši ūkininko dukrelė buvo įdomesnė ir kiek augalesnė už mano „varnas“ ir pirmoji tikroje Lietuvoje mano sutikta dama. Pasibaigė viskas tuo, kad mes trise, nosimis susikniugždę į vieną krūvą, nuoširdžiai ūturiavome. Arkliai, žinoma, niekieno nevaldomi, ėjo tiksliau, nei jie būtų kieno valdomi. Man atrodė mano kompanionė, su kuria aš turėjau garbės ir didelio malonumo sėdėti bendrai ant standriai šiaudų prikimšto maišo, užsikamšęs gūnia nuo nemalonaus vėjo, kad ji mane šildė, žmogų, vidujiniai ir išoriai didžiai nušalusį ir susirūpinusį. Tyčia ar netyčia, aš to neturėjau laiko svarstyti. Kartais ji ypatingai skaisčiai ir aiškiai pažiūrėdavo į mane, kai koks pasikalbėjimo posmas užkliūdavo už kokio klaustuko. Kalbėjomės mes mano būsimos karjeros ir mano būsimo gyvenimo reikalais. Pagaliau vienatinei dukrelei tas mano būsimas gyvenimas buvo irgi įdomus ir ją intrigavo. Klausimas buvo aiškiai formuluotas: kuo aš būsiu? Užuot taip pat aiškiai atsakęs: tuo ir tuo ir tuo, aš pats, dar tiksliai nežinodamas, kaip ir svarsčiau, ir pats skraidžiau tarp Geodezijos instituto, astronomijos (žvaigždės!) ir kurio baleto, žinoma, reformuoto ir pilno išreiškimo.
Matyti, bekalbėdamas ir aš pats buvau labai persiėmęs ir net iškalbus. Užtat jųdviejų nuolat buvau pertraukiamas: „Tai kas tas baletas? Ir kas tos „žvaigždės“? Ir kas…“ – Jie abu stebėjosi, kad galima gyventi iš tokių dalykų. Šokti ar vaidinti komedijas (aš jiems kalbėjau ir apie teatrą)? Ar – skaičiuoti žvaigždes? Turėjau jiems skaityti ištisas lekcijas apie astronomiją, kaip ji man vaizdavos, apie įtaisus jai studijuoti, apie teatrą ir teatrui giminingas šakas ir jų esmę. Žemės matavimas juodviem buvo kaip ir suprantamesnis, nes žmonės dažnai čia barasi dėl ežių ir žemės plotų ir tvarka čia turi būti vieną kartą atstatyta. Aš pats iš savo pusės „matavau“ akimis šią sveiką sodžiaus jaunuolę, gana gražią. Tokiomis patraukliomis akimis (blizgėjo ir žėrėjo ugnimis). Ar ji tiktų drauge išsivesti į gyvenimą ir pasiimti? Baletui – ne! Ten reikalingos daugiau melancholingo veido ir būtinai išblyškusios, ne šita apystambi sodžiaus skaistuolė. Taikiau ją prie vienos kitos situacijos. Prie „žvaigždžių“ gal daugiausia tiktų toks gyvenimiškas papuošalas.
Mes visi gražiausia susidainavome, besislėpdami po mūsų sunkiais uždangalais nuo neprielankaus oro. Jie mane vis klausė, aš dainavau. Mes buvome suartinti tikro draugiškumo saitais. Kol pagaliau arkliai sustojo patys. Mes buvome prie malūno. Jie padarė tą patys, lyg žinodami. Malūnas buvo ir matėsi kitoje upės pusėje. Vežimą palikę, mes visi ėjome šiokiu tokiu ledu malūno linkui. Jei žūti, tai visiems trims kartu. Mergelė buvo visai jaunatviškai nusiteikusi ir juokėsi visą laiką, ledu beeidama. Prieiti prie pačio malūno per pakrančio properšas mums nepavyko.
– Tai tau ir miltai! – užsikrėtęs tuo pačiu jaunatviškumu, pasakė ūkininkas. Visi trys sutartiniais balsais mes išsikvietėme malūninką.
Malūninkas ilgai šnekėjo ir stebėjos pats, kas čia darosi šiemet su ta „žiema“ ir ledais. – Vienas ūkininkas esą pamėgino šiemet užsikarti savo vežimu ant ledų – jis labai skubėjo į Kauną, – bet buvo nugramzdėjęs į dugną su arkliais.
– Vos išgelbėjome! Miltai? Miltai sumalti, bet atsiimk… Kad aš galėčiau perritinti ar šveistelėti pro tą tarpą…
Grįžome nieko nepešę. Tačiau per daug į dalykų esmę nesigilindami.
– Nėra kvietinių, užteks duonos! – pritarė ūkininkas.
– Aukščiau! Toj ir toj vietoje, – šaukė malūninkas, – yra perėjimas. Žmonės bando pereiti…

Views All Time
Views All Time
2292
Views Today
Views Today
1
0 0