Kaip šuva šliaužia patvoriais dvėsti į savo ūkininką – maitintoją, taip ir Jadvyga skubino į savo namus.
„Motinai prigelbėsiu, o iš kur atėjau, nežinos“, – nuolat kartojo Jadvyga.
Kuo arčiau ėjo Jadvyga prie savo namų, tuo labiau mažėjo jos drąsa.
Pakelyje ją pavijo senas žydas, įsėdęs pustuščiame vežimaityje. Vežimaičio dugne gulėjo keli pundeliai pakulų ir maišas su pipirais ir muilu.
Jis visas buvo pakvipęs muilu ir pipirais.
– Ar ne iš Amerikos?
– Ne! – atsakė šaltai Jadvyga, nenorėdama nustoti savo ramumo.
– Kam netiesą sakyti! Kam apgaudinėti seną žydą? Tamsta eini į dvarą!
Jis paminėjo artimo dvarininko vardą.
Jadvyga ėjo šalia ir nieko neatsakinėjo.
Pratęs prie ponų įvairių užuogaidų, jis visai nesistebi. kad ta didelė ponia eina purvinais keliais su gražiais batukais ir koketingai suvyniotu pledu. Ponai – kaip vaikai, bet ir vaikai galima perkalbėti.
– Kas matė tokiais keliais eiti. Sėsk tamsta vežiman – vietos užteks.
Jadvyga, sumojusi, kad sausame vežimaityje daug geriau sėdėti, negu eiti šlapiais keliais, atsisėdo.
– Bet aš ne į dvarą einu…- teisinos.
– Nu, ne į dvarą – tai ne į dvarą. Mokėt nereiks!
Kelią saugojo apstoję pilki beržai.
Rudens šaltas vėjas plakė nesiliaudamas.
Su savo ilga žila, pūgos nuvilginta barzda, apsiašarojusiomis akimis, atsikišusio bašlyko apsišarmojusiais galais, jis atrodė kaip amžinas Poseidonas, plaukiantis rudens dargana.
– Ar greit galima čia pasiekti vieškelį? – Jadvyga paminėjo savo prigimtą vieškelį.
– Vieškelis seniai nukastas. Dabar keliaus tenai traukiniai…
Brisdama per krūmus ir patižusias pievas, Jadvyga galvojo, kaip susitiks su tėvais.
Toj vietoj, kur buvo pirma vieškelis, Jadvyga pamatė didelę pasruvusią balą.
Per krūmus sroveno rudens upeliokštis.
Trobelė stovėjo su nudraskytu stogu, vėjo taršomu, per kazilus matės juodo kamino plytos.
– Kur jie?
Gryčia buvo seniai žmonių apleista.
Įėjusi gryčion, Jadvyga pamatė nenuvalytą aslą, indus, išmėtytus židinyje. Kampe sugriuvusią lovą, plytgalių apibertą.
– Tai mano čia namas…
Sutaisė lovą ir užklojo ją pakeleivingu pledu.
Išsivirė arbatos suižusiame puode.
Atsigulė įvargusi savo naujame guolyje.

Tarp žmonių pasklido gandas, kad trobelėje gyvena turtinga žmona vyro, užsilikusio Amerikoje, apleista.
– Rankos numaustytos aukso žiedais ir branzoletais, – sakydavo žmonės.
Ji lopė žmonėms rūbus, verpė atneštas vilnas, siūlėjo perkelinius marškinius.
Užsivilkusi stora pakuline nažutka su prairusiomis alkūnėmis, eidavo retkarčiais kūtelėn naujai įgytos karvės pašerti.
Jadvyga, kad ir daug išbraidė mieste šalčio, veik niekuomet nesirgo. Sugrįžusi namon, ji nei kiek nebijojo žiauraus oro ir sunkaus darbo, bet dar spėjo sustiprėti.
Vienok vieną vakarą Jadvyga, grįždama iš kūtelės, pasijuto visai silpna.
Parėjusi namon, atsigulė ir daugiau negalėjo kelti.
Gulėdama vienų viena tamsioje gryčioje, Jadvyga galvoja:
– Kaip negerai sirgti vienai!
Ji pakelia akis – tamsu. Kažkur kadaroja atplėšta skarda.
Jadvyga nieko negali sumoti, tik jaučia, kad asla ir visas namas kart su lova pradeda suptis ir siūbuoti kaip jūrose laivas.
Kiek laiko ji guli – ji nežino. Vieną akimirksnį ji jaučia, kaip ji nori atsikelti, bet negali.
Ji apalpsta.

Karšta. Klaiku. Ji pakelia akis ir negali suprasti. Ties durimis, gryčios kampe, stovi jos pažįstamas kunigas. Su asketo išblyškusiu veidu, sudžiūvusiomis lūpomis. Ji net stengiasi pamatyti kunigo kruviną smilkinį. Jai neaišku, ar tat vaidmenys, ar iš tiesų. Ji pakelia savo rankas-šakalius, bet jos nesikelia. Jai net pikta.
Bet rankos kaip prirakintos prie lovos. Kunigo lūpos juda:
– Mes susitinkame visur…
Ledas pradeda tirpti ir varvėti karštomis srovelėmis už kaklo.
Ties krosnia, kur paprastai šildydavos katinėlis, sėdi piemenėlis, apsivilkęs rudais kailiniais.
Kailinių išsipaišę plaukai remia į piemenėlio raudoną kaip mergelės skruostą.
– Žmogus, vedąs vaiką treškančiu ledu, vaikui suklikus, neprivalo sustoti! – kalba kunigas.
Jadvyga, labai nustebusi, klausia:
– Argi tamsta dar mane pažinai?
– Aš sekiau viską ir viską žinau.
– Viską? Ir kad mieste…
– Taip!
– Aš nežinau, kaip tamsta klosi būsimą gyvenimą, bet žinau, kad tamsta atėjai čia pasilsėti. Pagijusi tamsta būsi žmonių laukiama ir ilgimasi kaip gėlė, saulės sušildoma.
– Dabar gi aš negaliu ilgiau būti, turiu daugiau ligonių…
Pagijusi Jadvyga nustebo, kad sniego buvo mažiau ir žemė buvo saulės suvilginta.
„Reikės sukasti gėlių lovas darželyje…“ – pamanė Jadvyga ir nusišypsojo.
Ji buvo tokia nuostabiai, keistai linksma. Lyg netikėdama pravėrė duris iš senos trobelės ties vieškeliu į platųjį pasaulį.

Views All Time
Views All Time
2197
Views Today
Views Today
1
0 0