Domicė užsirūkė papirosą. Buvo labai nuvargusi – nieks šiandie jai nesisekė: iš ryto susivaidijo su savo namų „dama“, paskui kiek vėliau neberado savo kambary ridikiulio su keliais laiškeliais, kurių visiškai neprivalėjo skaityti kiti.
Skaityti – dergti jos šventenybė – jai buvo graudu.
Nesisekė.
Nors ir dabar: kuomet laikrodžio varpeliai stoty pradūzgeno jau pirmą po pusiaunakčio, jinai tartum išguitas šuo vienų viena.
Ir valkiotis kažkodėl nelinksma – didžiai įgriso.
Pasipurtė.
Šalta speigo banga su aštriomis sniego kruopelėmis staigiai papūtė į ją, stabdė, kaitino trynė skruostus, tempė, vertė jos elegantiškų kailinių skvernus.
Sujudėdama pečiais, įtraukė kaklą, glaudė galvą giliau į lapės apykaklę ir rankas slėpė giliau į švelnią, šiltą muftą.
Ėjo vikriai. Ėjo liuosai ir greit.
Žvangėjo pentinais, antrukart praeidamas dragūnų aficierius.
Iš visa ko galima buvo spėti, kad ir jis stengėsi nubaidyti nuo savęs nejaukumą ir kiek įvairiau praleisti laiką.
Tartum kažkur matė jį Domicė – na, platus jos pažįstamų ratas.
Tik, matyti, jis iš šaunesniųjų norėjo pasirinkti šaunesniąją – o su tuo jai bailės nebuvo.
O tikriau laukia jis, kad susitikus savo draugą ar kelis, kad bent netuščiai praleidus tokią tamsią šaltą naktužę.
Domicė jau buvo žengusi porą žingsnių prie to jauno stipraus vyro, lik ją visai nepasergėtai sustabdė kaži koks valdininkas, apysenis, gerai jau įvalkiotas gyvenimo.
– Rožių pumpuras… Eiva, skaistuole!..
Nebtoli einąs aficierius kiek stabtelėjo ir pajuokiamai nusišypsojo.
Senis jau griebė ją po pažastim vestų. Bet jinai tik buvo šiandie nepaprastai išsiblaškiusi: lydėjo vis akimis nusitolinantį šaunų aficierių ir mašinaliai tetraukė ranką nuo prilipusio senuolio.
– Gerbiamoji madame, akutes lengvai pagadinti juk galite… Štai ranka, širdis ir – vežikas… Aida! Sušilti ne pro šalį. Glauskitės.
Kiek pasviręs prisistūmė veidu arčiau prie jos.
Dvoktelėjo gerai gėrusio jau šiandie žmogaus kvapas.
Jie iš lėto ėjo.
– Tat tokiame speige… sušil…
Nepabaigė. Tik, nelabai suvaldydamas kojas, persisvėrė ir ką tik nepalietė savo pudruotu, grynai išskustu, senu raukšlėtu veidu jos tarpnosės.
– …Ši-ildyki, gyvačiuke! Domicė šiek tiek atsišalino.
– Užklotį paieškosiu šiltą sušilsi, tikėk.
– Ak tu, šelmut…
Senio akys apsivilgė nepaprastu pasitenkinimu ir lūpos nervingai tampėsi – norėjo kažką labai labai saldaus ištarti.
Ir taip su seniu ėjo ji gan ilgai.
Kalba nesirišo, nors senis vis mėgindavo įkalbinti. Bet jai vis vien. Buvo nuobodu. Vis vien kas dedas aplinkui.
Mainėsi gatvės, žmonės.
Staigu Domicei tartum kas dilgtelėjo. Žvilgterėjo dar kartą. Gatvė jai sužibo džiaugsmu, širdį lyg ir rožės suspaudė.
„Ha ha. Jinai apakusi!“ Atstūmė; atsitraukė Domicė nuo seno savo gatvės draugo ir švyturiuodama bėgo skubėjo linksma per gatvę kitan jos kraštan.
O ten buvo pažįstamas – toks rimtas, prakilnus.
Džiaugsmas jos.
Ir staigu pragaišo jai visi nesmagumai ir šios dienos svyravimai. Liūdname, be vilties jos gyvenime tai buvo vienintelis jaukus spindulys.

Jis buvo studentas.
Kam studentas, o jai tik – pašvaistos masinimas, jai tik sapnas ir laimė, galbūt nebepakeliama jai laimė.
Nors tą laimę ji tik išsapnavo, bet sapnas jai irgi gyvenimas.
Susitiko su juo teatre. Domicė, nors ir jai pačiai tas keista išrodė, mėgdavo teatrą, mėgdavo retkarčiais atsisveikinti su gatvėmis, su savo nežmonišku amatu ir eiti, eiti sau.
Būdavo sau – ponia. Pinigų nestigdavo.
Ir jautės visuomet, įėjus į tokį šviesų rūmą, kaip pirmiau, dar maža bebūdama, šeimynoj… Nemėgdavo minėti Domicė savo praeities – per daug jau sunku tapdavo.
Vieną šventadienį pasiūlė jai vienas kontoros raštininkas nueiti teatran.
Nuėjo kartu.
Ir kiek jinai tąsyk juokavo su tuo kontoros raštininku.
Ūpas jai buvo saulingas, it vaiko.
Sėdo vieton. Sėdėti teko šaly studento, kažkokio rūstaus – taip jai pasirodė iš pradžių.
Bet jinai sėdėte nenusėdėjo.
Aplinkui taip šviesu, spindulinga, begalė jaunų ir vis prakilniai išrodančių veidų.
Šnekėjo, čiauškėjo it žvirblis pavasarį.
– Skubu, einu šiandie gatve pro magazino veidrodį, stabtelėjau ir aš apsižvalgyti. Tik: pro mano ir kitų veidus – senuks. O toks senas, senas.
Dejuojąs – khe khe – į žemę belinkstąs.
Net juokinga tapo: čia gyvumas, pats jaunimas, o čia – kapas…
O mėgstu gyvumą! Atsistojo. Žvalginėjosi.
Bežaidžiant graži jos skraistė krisdavo nuo pilnų pečių – nubučiavusi kaklą, upeliukais sruveno žemyn šauniu jos liemeniu.
– Ech! Mėgstu gyvenimą. Ir mane žmonės mėgsta,- maloniai nusišypsojusi tarė.
– Tik moters – ne. Jos tokios… Šuntakiais stengiasi prie visa ko prieiti, o man tas nepatinka, tat ūpą, žiūrėk, joms ir sugadinu.
Aplinkui buvo daugiausia jauni, vieni kitam lygūs, neturtingi žmonės, tat galainiui ir kiti pridėjo žodį kitą, susipažino, ir susidarė linksmas keletos beklegančių žmonių būrelis.
Ji norėjo gyventi ir atsilsėti. Tartum neatsiminė savęs šią valandą.
Pavasariu degė akys, lūpos žėrėjo nekaltais bučiavimais. Gi jos draugas, kontoros raštininkas, pirmiau taip elegantiškai ir nenuilstamai pasakojęs apie savo atsitikimus atsitikimėlius, dabar, greitomis sumezgęs priežastį, atsisveikino: negalįs ir turįs išeiti.
Jai buvo dar maloniau – jis priminė jai vis dar „gatvę“.
Jinai ne viena.
Antraktą linksmai vaikštinėjo – ją lydėjo keli žmonės.
Kažin koks laibas studentas ypač juokino visus ir davė linksmą toną tam susirišusiam nepažįstamų būreliui.
Ir kažin kas bendrino visus.
Sušilę kiek, visi susėdo prasivėdinti bei išgerti. Domicei buvo jauku.
Nepažįstami – paprasta jai.
Nepažįstami – daug širdingesni ir įdomesni.
Ir vėl ilgai, tartum springdamas, nežinia iš kur čirškėjo varpelis.
Visi išsiskirstė.
O šaly jos, prie barjero, sėdėjo vėl tas pats studentas, vienas, liūdnomis melsvomis akimis ir gelsva, dailia barzdaite…
Atsidarė scena“.
Krantai. Jūros. Toli, toli baigiasi… Dieve, juk tai taip gražu ir sapnus tik senus, pažįstamus beprimena… Ji gyva kažin ką duoti, kad tik išnyktų tas teatras, kad visiškai nebūtų nei šimtagalvio žiūrovo, nei to koktaus, labiausiai nekenčiamo miesto. O jūros, jūros…
Ten saulė paglamonėtų gal ją, kaip pirma glamonėjo ją dar jaunutę esant, švystelėtų savo spindulių pundą jai, dabar nuvargusiai, užguitai… Ten matytų ji tik dangų, ilsėtųs, būtų jauna. Jūros būtų jai naujas pasaulis, jos draugas geriausias.
Užsimiršo.
– Arelaitis, tikras arelaitis.
Širdingai galva palingavusi, žiūrėdama scenon, ištarė.
Sekė vaidinimą.
Išsprukus programai jai iš delno, studentas pakėlė ir įteikė, ir jinai matė tokių gražių, nepaprastų akių žvilgsnį.
Ir valandžiukei jautė jo stiprios, vyriškos rankos karštį.
Dar kartą jiems teko pašnekėti, ir paskui dažnai domingai jie žvilgterėdavo į vienas antrą.
Vaidinimas pasibaigė.
Visi skirstėsi.
O jinai, išėjusi jau gatvėn, minioj matė tik liūdnas studento akis – jo didį sielvartą.
Prisiartino ir jis.
Kažin kokios nepaprastos ugnelės šovė jai per širdį.
Jis kažin ką šnekėjo.
Paskui abu, nesiklausdamu vienas antro, ėjo tyliomis, tuščiomis gatvėmis.
Kalbėjo apie mažmožius, visai nesvarbius, by tik nubaidžius nesuprantamą nerimą.
– Klausyk, ko tu toks liūdnas? Ar vargas koks?..- tikrai užjaučiamai įdomavo jinai.
Dar vienas debesėlis užslinko jo kaktą.
Nukreipė kalbą. Ir tik staigu pakvietė ją eiti šaly beesantin restoranan.
Jie gėrė daug, su kažkokiu įnirtimu.
– Gerk. O kaip tu man tinki! Teatre supratau, kad skirtina esi…
Jinai karčiai nusijuokė.
– Tiesa – gan graži prostitutė juk…
– Aš ne apie tai. Man tas nesvarbu. Gal geresnė ir už kitas! Nesakyk man ir kas tave įstūmė į tuos vargus, nes, žinau, – tau graudu… Ė! Ką ten… Verčiau išgerkiva, nepaprastoji drauge!
Vyno putos bučiavo lūpas, šildė kraują, naikino skausmą.
Jinai ūmai nustūmė taurę šalin.
– Kitam nesakau. Niekam nesakau. O tau galiu viską pasakyti.
Tik pasaka jau tokia… rūsti, nepaprasta. Ir šiandie kaip tik prisiminė mano laimė, tolima, nebesugrąžinama. Žinai, kaip tik kaip scenoje šiandie.
Mylima jūra, prie jūrų tylus namelis. Mano namiškiai…
Močiutė… tėvas… Ir kodėl ten taip visuomet saulės daug būdavo! Tokios gėlės gražios. Daug jų…
Bet tikrai verčiau nekalbėsiva! Audros… Audros… Ašaros. Kankinimaisi. Pragaišo gimnazijos laikai, svajonės… juk ir mano jos buvo tokios nekaltos. O dabar…
Bjaurus sapnas!
– Atleisk man, kad tave kankinu. Bet tatai man irgi brangu. Saulė juk teka. Argi negalima sugrąžinti ir anoji jūrų, tavo jaunystės saulė… Tiek tavy nepaprasta… Sielos tiek…
– Ha ha ha. Išbrisk. Pamėgink. Nežinai, kas tai – opinija. O tie „garbės žmonės“, kur pasipūtę vaikščioja gatvėmis… Su kokiu pasitenkinimu jie stumtelėtų tave atgal ir rankas dar nudulkytų.
Žodis, tartas širdingai į tave, ir tai jau – atsitikimas… Bet nereikia „tatai“ žadinti… nieko nereikia, nereikia šiandie. Man taip gera su tavim… Iš kur tu? Kas tu? Tos akys… na, ko jos tokios… ko jos rauda? Tau yra toks sopulys. Toks didis…
Jis prisiartino.
– Žinai, kartais esti nelaimių. Bet viskas gal išnykti. Užsimiršti. Vienok meilė… meilė išjuokta, pražuvusi… Na…
Jis tartum stengėsi visa savo esybe sugauti kažin ką tokio šviesaus, amžinai dingusio.
Jis paėmė ją, pažiūrėjo jai akysna ir stipriai pabučiavo kakton.
Nauja begalinė jėga suvirpino ją. Su džiaugsmu jinai visa pasišventė šiuo akimirksniu, by tik atpirkus nors dalelę jo kančių.
Išėjo iš viešbučio, ir abu ėjo į jos namus.
Šaltas oras šiek tiek atgaivino juodu nuo sunkių minčių, nerimo ir tvankaus kambario.
Nors buvo gėrusiu daug, bet abu jautėsi visiškai blaiviu.
Atėjusi savo butan, iš pradžių jinai nežinojo, ar jai nusirengti, ar ne. Kažkoks naujas jausmas draudė jai tat daryti. Bet pergalėta, gujama įpratimo, o taipogi tikrai visgi nežinodama „ką“ jis mano, kokiu tikslu atlankė ja, tiesa, kovodama su savim, kramtydama lūpas, pradėjo sagstytis savo dailią šilkinę bliuzę.
Gražus, rausvas kūnas – ištekinti pečiai, toks tobulas, skaistus kaklas degė jaunyste ir kažkokiu gėdijimusi.
Nusprendė jau: vėl užsigobė lengvais savo rūbais.
Nepažįstamas gi jos, taip nepaprastai jai brangus, nuleidęs galvą, sėdėjo prie plataus lango ir žiūrėjo ten – žemai bebundantin jau miestan, betekančion aušrutėn, – skambiai melsvan ryto dangun.
Ir tarė nepaprastai, kaip brolis jai:
– Tiek sopulių. Tiek vargo aplinkui…
Priartino ją prie savęs. Susėdusiu palangėj ilgą valandą juodu žiūrėjo į atsidususį nuo miego skruzdyną-miestą, šią valandą lyg į užburtą. Tartum mišrus be galo be krašto rinkinys kažkokių keturkampių dėžių, išbraižytas juostomis-gatvėmis ir žaislo medeliais.
Pro langą į kambarį slinko ryto rožių dūmeliai; stiklai blizgėjo nedėmingu auksu, gi ant veidų susimąsčiusiųjų krito paslaptinga ir kartu jauki, lengvutė jaunosios vilties spalva.
Atsisveikino.

Bėgo laikas. Diena vijo dieną. Ta nepaprasta pažintis Domicei nedavė ramumo, nei valandėlei iš minties neišeidavo. Kaip džiaugsmingo pavasario laukė jo atsilankant.
Ir tiesa – vieną dieną buvo užėjęs, bet, neradęs jos namie, paliko raštelį, malonų, masinantį.
Tas raštelis jai buvo kaip talismanas, gydomas, raminamas.
Paskui dar buvo kelis kartus. Bet tokio stebuklingo nepaprastumo kaip pažintis ar pirmasis laiškelis jau neatsikartodavo. Gal jai tik taip nusidavė, o gal ir išties jis tapo atmainingesnis, negu buvo jį pažinusi. Ir kalboje su juo kartais lyg ir slepiamą ledą jautė. Bet jinai sau netikėjo, ir kiekvienas jo atsilankymas jai buvo šventė.
Ir save Domicė nustojo jau pažinti – „gatvė“ ją purtė kaip bjauriausi nuodai, kaip kokia šlykštynė, ir jei bent tik spiriama, šeimininkės varoma, išeidavo gatvėn.
Paskui – toks ilgas laikotarpis, ir jokios žinios apie jį. Tartum dingo ar išsidangino kur į kitus pasviečius. Pradėjo ją slėgti nepaprasta baimė – blogo prijautimas.
Daug tuomet Domicė galvojo ir viską svarstė.
Užtat kaip nudžiugo, užtat kokie jėgos sparnai jai išaugo, taip netikėtai išvydus jį. Pavijo jį.
Džiaugsme skęstančiu balsu susuko jo vardą, širdingai jam tiesė pasisveikinti savo mažą delną.
– Tai susitikimas… Kur dingai? Anei žodžio…
Jis, netikėtai Domicės sužadintas ir pamatęs ją, staigu susiblaškė, ar tai rūstus, ar tai susirūpinęs. Iš lėto ir šaltai pasisveikino.
– Kaipgi tau klojasi? – pasiilgusi teiravosi Domicė.
– Paprastai, tamista.
– Kodėl gi tu taip su manim kalbi?
– Keista – kaip visada.
– Ir nebuvai jau kuris laikas…
– Kad pasipažinova – gerai, bet iš to nereik išvadžioti, kad taip atkakliai privalyčiau lankyti.
– Kas yra – aš užgavau, atsitiko kas?
– O, negaliu kaltinti. Nieks nekaltina. Bet – sudie. Neturiu laiko. Na, lik laiminga! – kiek tvirčiau tarė Domicei; jau buvo bežengiąs, bet atsigręžęs dar tvirtai pridėjo: – Ir amžinai.
Skubiai nužingsniavo ir dingo žmonių tarpe.
Stovėjo Domicė, šio atsitikimo prislėgta, nusiminusi, viena.
„Na, argi galėjo būti kitaip su ja, Domice, – graudžiai prasijuokė po valandžiukės, jau kiek atsipeikėjusi. – Ar jai neužtenka gatvės?“
Jinai pažiūrėjo į pažįstamą, į šimtąkart regėtą, eitą gatvę. Didžiai buvo paklaikusi – žmonės domėjosi, praeidami pro šalį.
Nebėr… Viskas dingo…
Iš lėto, pati nežinodama kur, ėjo.
Jo nebėr… Na, juk gyvenimas jos neapleido! – juk soti, per daug net soti… O dvasinis alkis… Kas ją nuramins. „Ją“… Tat ir baisu, kad valandomis jinai aiškiai supranta savo gyvenimą. Ir kurgi jo galas? Ar linksmas?.. Jinai dantis sukandė. Tartum kokiam baisiausiam priešui keršydama ir norėdama jį nuveikti, staigiai sušuko sau: „Ne! Jinai, Domicė, eis, švilpaudama eis gatvėn, sugriebs pirmą klaidžiojantį praeivį, dainuos, šoks, gers, ir kraujas linksmai sustings, ir gyslos virpės nuo karšto alkio“.
Ir vargo nebus. Rūpesčio. Jinai nežinos, neatmins tuomet sopulių. Tuomet… Tai tik „tuomet“… Ilgos, nėr ko sakyti, valandos…
Ne. Ir šimtąkart ne. Teneramina ji savęs. Juk jo nebėr jau? „Suvis nebėr?“ – tartum dar netikėdama klausė savęs.
Ir jinai atsiminė tokį puikų jo žydriųjų akių žvilgsnį. O ta jos dabarties šmėkla dabar tokia baisi… Ko ji tokia kruvina! tokia baisi? Domicė tartum sušuko, pamačiusi, kad likosi visiškai viena.
Ir ateity ničnieko… Jai nepaprastai aštriai dabar dilgtelėjo minty tokios liūdnos jos praeities dienos, kaip jos graudžiai ir bjauriai slinko.
Jinai tartum ir nejausdavo, kad gyvena: būdavo ar girta, ar miegojo dienomis.
Ir taip be tikslo slinko viena į kitą panašios dienos.
Pabusdavo dažniausiai vakarą. Tuomet šaukte šaukdavo skausmai, bet jinai skubriai, skubriai rengdavos ir vėl bėgdavo gatvėn.
Širdies kančioms beslegiant, traukė niekur neiti, toliau miegoti, miegoti, kad niekuomet nebepabudus.
Tokiomis valandomis jinai, nei tai įdomaudama, nei tai kažkokiam šalčiui protą apėmus, tartum bijodama pažvelgti labai gilion tarpkalnėn, ištraukdavo stalčių ir jo gilumoj tarp įvairių kosmetikos dėžučių atitikdavo paprasčiausią stiklelį su tvirtais nuodais.
Niekam nepasakojo ji apie tai, net sau bijojo sakyti, minėti.
Valandžiukę žiūrėdavo, kartais net pauostydavo. Keista – paprasčių paprasčiausias daiktas, o tokias atmainas – stebuklus teikia.
Pasipurtydavo nei tai nuo šiurpulių, nei tai iš pomigio, greit užkimšdavo, įstumdavo stalčių ir užrakindavo. Subraklindavo – skubriai uždegdavo elektros lemputę prie tualeto veidrodžio, pradėdavo rengtis, apsirengdavo ir išbėgdavo gatvėn.
Bet nuodai visgi liko kažkokiais draudžiamais vaisiais – išganinga paslapčia.
Jinai graži – sugaudavo greitai, ir vėlei – pasakaitė iš naujo. O juk nebtolimos laimės žiburėlių buvo…
Argi jinai neįsimylėjo, bijodama pati sau prisipažinti.
Juk jau buvo persisvarinusi stabtelėti, įeiti į švarų taką. Kiek reiškia pirmutinis žingsnis!
Gėrėjos juo, kaip gėlę jau bučiavo, ne tomis prakeiktomis lūpomis, bet – kūdikio. Malonės ašaros jai žėrėjo – jai, kuriai tik sausas juokas beliko…
Ir „tas“ gyvenimas tartum praeity buvo.
Ne laimės juk tai buvo gyvenimas, nemalonus, ne užsimiršimo, bet tik aukos, sopulio ir tik kartais gal trumpam laikui – užsimiršimo.
Sunkus, sunkus tai gyvenimas.
Bet jinai kaip tigrė viską suardytų – savo įpročius paslėptų… Paslėptų?.. Užmuštų?..- nusiminusi klausė savęs. Ji jautė, kaip ta tigrė vis mažėja, nyksta ir paliko tik mažas purvinas velniukas. Nuo kraujo visa tai neatskiriama, nuo jos minties neatskiriama ta jos liga.
Bet jinai pergalėtų.
Dabar jai tik rodos – o gan atmena tuos netikėtus sapnus.
Tepavadintų jis ją, stačiai, giliai, giliai pažiūrėtų jai į akis kaip pirmukart… O tuomet jinai nebūtų bailinga…
Ne, jinai būtų graži, gyvenimo pilna, tvirta. Jinai tiek prityrusi, tiek mačiusi per gyvenimą. Juk ir ji nori laimės. Kaip jinai ją atjaustų! Kuomet paprastai, kaip visi gyveni, tai ir nebrangini jos taip, bet kartą pragaišo viskas, nupuolei, o kaip brangus tuomet kiekvienas laimės spindulys!
Mintys viena kitą vijo. Sunkių, klaikių minčių mišinys.
Nieks nerūpėjo, nors ir stabdydavo, kalbindavo, bet jinai su panieka nusišalindavo ir ėjo, ėjo.
Be tikslo.
Galvodama.
Šalna purtė ir vijo žmones. Bet jai buvo gera. Liuosa!
Ūžė vėjas. Medžiai kalbėjo.
Kur jinai?
Nudžiugusi, įdomaudama apsidairė. Nesuprato, kur užklydo.
Nei vieno žmogaus.
Sunkiai nuvargusi atsisėdo ant apleisto suolelio. Akys, karštų ašarų apvilgytos, tartum maldavo ko.
Domicė griežtai nusprendė jau išpildyti tai, ką ne kartą buvo pasikėsinusi,- jinai įtikėjo į stebuklo – nuodų galią; nuo kurio laiko ji pradėjo jau su savimi juos nešioti,- tartum drūtesnė tapdavo tuomet, tartum busdavo su vieninteliu belikusiu draugu.
Domicė nervingai pradėjo ieškoti po savo kišenius ir rado, jautė rankoj slidų stiklelį.
Pro medžių liemenis blizgėjo mėlyna, plieninė šviesa – ar tai miesto ugnis, ar taip jau dangaus atspindis. Nepermaldaujama vidujinė audra numalšino kitus jausmus Domicės sieloje, ir ji nusprendė išgerti, – palikti viską. Palikti viską. Jinai jautė sustiprėjusių jausmų, kai degino ją visą ir draskė gerklę,- bet sustingusia ranka vis dar laikė prie burnos ir dar gėrė aštrų gėralą – nuodus.
Verdanti ugnis maišė ir plėšė jai protą. Paskui – sriaunios upės, upės. Jinai plaukė.
Vanduo kasas nešė, skleidė.
Baltos rožės.
Namelis baltas, baltas ir – šviesu be galo.
Nei tai sniego krikštolai, nei tai gėlės.
Jaunos Domicės lavonas slinktelėjo ir sukniupo į suolelio kampą tolimam parke. Tartum savo dūmas toliau dūmojo. Mirgsėjo nakties žvaigždės. Kažkur kaukė garvežys.

Views All Time
Views All Time
2214
Views Today
Views Today
1
0 0