Bet galva vis vien tuščia. Jokios temos! Kaip gyvenimas būtų lengvas, jei ant stalo gulėtų patiektoji tema. Mintis staigiai aplanko Lietuvą.
Juk Kalėdos buvo apeinamos ir namie. Vienintelis namas – tai Lietuva. Su pirmąja Kalėdų žvaigžde, specialiai Pono Dievo Lietuvai sukuriama ir tokia skaisčia. Kur niekur kitur nėra tokios. Nevalgymu per dieną ir vakare prisiruošimu ir prausimusi, sutikti ir išvysti, įeinant į trobą, Kūdikį, gulintį ant šieno.
Taip, tas gerai. Taip ir aš skubėjau kartą į tokias Kūčias. Dar toli tąsyk nuo namų būdamas. Jaunas ir paikus, žinoma, būdamas. Daug jaunesnis nė dabar. Kad ir neatsitiko nieko šioj kelionėje: nei vilkų pakeliui, nei plėšikų, nei jokios įdomesnės situacijos, kuria galėčiau pralinksminti skaitytojus (ir – redaktorių). Be vieno tik visagalio noro ir ilgesio išvysti saviškius ir suspėti Kūčioms. Ko vis mes dabar norime.
Man teko mokyti vaikus apgudintoje Vilnijoje apie Lydą ir ties upe Gauja. Turėjau mokyti dvi jaunas paneles visokių aritmetikos bei gramatikos išminčių. Mūsų susižinojimo kalba buvo lenkų. Kadangi juodviem terūpėjo tik kaspinai, kaspinėliai, baliai ir baliukai, šokiai bei visokie krakoviakai ir tolygus šlamštas – tikrame „balių“ flirte jos dar buvo per jaunos dalyvauti – tai mano pedagoginiais sumetimais dažniausia teikiamas juodviem epitetas buvo: varnos! Šokau ir aš tuos „krakoviakus“ atsinarsčiusiomis apivaromis. Laike šokio pasigėrėdamas ką tik mano gauto ir išskaityto lietuviškai-lenkiškai-latviškai-rusiško kun. Miežinio žodyno stebuklais. Atsimindamas kiekvieno įsidėmėtino žodžio prasmę ir skambesį. Pašnekesio su damomis sąskaiton. Svajodamas pats būti jei ne baletmeisteriu, tai geru (rimtu) artistu. Gal karininku ar nežinia dar kuo būti svajodamas. Užtai turbūt pragarsėjęs buvau originalu, gimęs „lietuviu“ – retenybė šiuose kraštuose. Užtat turbūt ir ponia šeimininkė surasdavo man patrauklesnį žodį – su kai kuriais iš širdies gelmės iššokančiais atsidusimais – ir pieniško maisto irgi riebesnį skrylį. Nuolat savo vyro mušama ir pliekiama. Jei ne veiksmais, tai smagiais žodžiais. Jau tuomet turėjęs progos prisižiūrėti, kaip gražiai yra kuriamos šeimos aukštuomenėje. Kaip viskas tuomet Rusijoje, vyras, išėjęs aukštuosius girininkystės mokslus, buvo visuomet kažkoks galiūnuotas, prižiūrįs nesuskaitomus girių ir laukų plotus. Plotų savininkui, gera lenkų tradicija, vis kažkur sėdint užsienyje ir nė karto savo posesijoje nepasirodžius. Visus įtikinau, tiesiog įhipnotizavau, kad jie visi yra gryni lietuviai, ir jo kontroliuojami plotai, ir apskričiai – Lietuva! Nuo šio laiko jie save vadino lietuviais. Tikrumoje juos turbūt knietė – tos harmoningos šeimos atstovus – ištekdinti vyresniąją dukrelę, pačią nenaudėlę, už manęs, tokio originalo. Iš pradžių, žinoma, mudviem abiem paūgėjus. Be to, kaip ir priedas prie šios idilijos, man buvo peršamas Girininkystės institutas, vienintelis dėmesio vertas mokslas. Jo sūnus irgi buvo mokytas girininkas.

Views All Time
Views All Time
2409
Views Today
Views Today
1
0 0