Mažas kambarėlis. Tamsu. Trošku. Guli viena Marutė, baisiai kentėdama ir kūnu, ir dvasia. Kambaryje visai tylu. Tik už krosnies be paliovos čirškia svirplys. Lauke baisiai pusto.
Už sienos, kitame kambaryje, girdėti, kaip šneka žmonės. Girdėti, kaip veja pančius, kaip brūžuoja juos apie vagį, kad išbirtų spaliai. Senis piemuo kažką įdomaus pasakoja apie senovę, apie savo baudžiavą.
Marutė klausos, ir sopuliai lyg nustoja. Tiek daug tas senis pripasakoja per ištisus vakarus apie ponus, apie baudžiavą, apie lenkmetį ir rusų kariuomenę.
Pasakodamas jis lyg atgyja, atsimena savo gyvenimą, savo pažįstamus, ir liūdna jam darosi gyventi su nauja karta, kuri jo jau nebesupranta.
Už sienos vis kalbasi. Marutė klausos.
Marutė negalėjo kelintą naktį užmigt, sopuliai ją kankino.
Ir dabar Marutė guli su atvertomis akimis. Čirškia vien svirplys už krosnies.
Mintis kažkur klajoja.
„Serga turbūt mano Petrelis, nepareina. Ai, tas mano gerasis! Na, kur jis dabar? Gal eina kur per mišką, per tokį tamsų mišką. Taip baisiai pusto, ir jis klimpsta sniege. Pailso, o užpakalyje kaukia ir vejasi vilkai, tik žiburėliai jų akių matytis. Jis bėga, vis bėga nuo jų, vis virsta, negali kvapo pagauti nuo nuovargio. Jau pavijo viens baisiai išsižiojęs… Ne, ne, juk nėra vilkų, tas taip sau galvoje pasivaidino“.
Marutė įtraukė orą pro dantis, taip jai šalta, lyg būtų visai neužsiklota.
Sugirgždi durys.
Įėjo Barbė su balana, nešdama valgį. Ji tankiausiai aplankydavo sergančią. Balanos šviesa akino Marutės akis, pripratusias prie tamsumo.
– Na, kelkis, mergele, štai atnešiau pasidrūtint. Na, ar sopa kas?
– Ačiū jau..Ach… sunku…
– O tu nepasiduok ligai, šit sau kelkis ir valgyk. Juk jau galėjai išalkti.
Marutė iš lėto pradeda keltis, staiga šoka, pervėrė dieglys.
Šiaip taip atsisėdo, atsiremdama į pagalvį. Veidas išblyškęs. Akys įdubusios. Sunkiai dūsauja.
Barbora padavė jai pieno stiklinę.
Marutė atsrėbė vieną gurkšnį, norėjo kitą, bet pastatė atgal: pienas buvo neskanus, toks kartus, burnoj negerai.
– Širdis nepriima… O tu nežiūrėk ligos, sveika, valgyk, – ramino Barbė, rūpestingai užklostinėdama Marutę.
– Ne jau…- uždususiu balsu šnabždėjo Marutė.
– Pažiūriu aš, lyg ta, lyg ne ta. Ak tu, blogduše mano, ką su tavimi padarė tie…
– Ar neparėjo kartais Petras?..- tyliai paklausė Marutė.
– Lauk…- rūsčiai tarė Barbė, braukdama įdegusią balaną į krosnį, tik žiežirbos pasipylė. – Valkiojas kur nors… Begirtuokliauja, o nežino, kad čia serga. O, tie Dievo sutvėrimai! Po sausu beržu visus… Et, nesirūpink, užmik. Leisk, aš užklosiu geriau. Ponia žadėjo atnešti aviečių, išgersi, sušilsi, ir bus lengviau.
Barbė užklostinėjo, arti prie kūno priglaudinėjo užklodį ir nuraminusi išėjo. Kambaryje vėl liko tamsu.
Svirplys jau nečirškėjo. Už lango dar labiau siautė audra, kaukdama visokiais balsais. Krosnyje beldėsi juškos. Gryčioj dabar turbūt valgė vakarienę. Girdėti buvo, kaip barškino šaukštais, siurbė, kramtė, juokavo.
Marutė lyg užsimiršo trumpai valandžiukei.
Paskui vėlei mintys pradėjo skrajoti, bet mintys tokios neaiškios, painios.
Ten, kertėje, priešais save, išvydo stovintį Petrą. O toks išbalęs, o toks nuliūdęs, su nuleista ant krūtinės galva. Nieko nesakė. Paskui tas įstabus reginys pradėjo tirpti, nykti. Liko baltas platus laukas, užklotas sniegu. Ant jo šokinėja, vaikščioja ir ganosi vienos garbiniuotos avutės. Paskui laukas persikeitė į kažkokį šviesų išpuoštą kambarį. Vos ji panorėjo tą kambarį apžiūrėti, jis pradėjo augti, platintis lig begalei, net baisu darėsi, ir tuoj vėl ėmė mažėti mažyn mažyn, jau visai ankštas, net galva jame neįtilptų. Paskui tamsu, nieko nebeliko, ir Marutė nudundėjo į bedugnes. Ji nieko nebejautė.
Kiek laiko ji taip išbuvo, nežinojo.
Staiga pradėjo ūžti ausyse, lyg šviesu akyse pasidarė, kažin kas kažką nesuprantamo kalbėjo prie pat jos.
Pagaliau ji visai atbudo.
– Na, dėkui Dievui, atbusta jau – Marut, Marut… Kas pasidarė? Jau pusvalandį žadiname, o tu nė krust! Ar bloga? Ko taip žiūri?.. Na, te, išgerk vaistų…
Prieš ją stovėjo nusiminusios ponia, laikydama kokį skystimą stiklinėje, ir Barbė. Švietė sproginėdama balana, įkišta į krosnies plyšį. Marutė dar aiškiai to viso neįžiūrėjo.
– Vandens…- paprašė ji vos girdimu balsu.
– Na, kas matė, vaikeli, dabar vandens prie tokio baisiausio drugio? – švelniai kalbėjo ponia. – Šit, šit išgerk, Marutėle, liepos žiedų, tai yra labai sveika. Šit aviečių su arbata, bus lengviau. Na, palauk, aš padėsiu atsikelti.
Marutė ragavo tų vaistų, iš tikro lyg būtų geriau. Dabar ji viską supranta, ką kalba ir kas darosi aplinkui, tik taip silpna, net kalbėti sunku, tiesiog negalima.
Ponia atsisėdo prie kojų, o Barbė padėjo jai gerti.
– Ar taip bloga buvo, vaikeli? – klausė ponia.
– Miegojau turbūt…
– Na, kas tik ir pasidarė? Taip baisiai klajojai, taip jau nežmoniškai krėtė drugys. Reikės jau sakyti pačiam, kad pasiųstų pas daktarą…
Kažkas staiga sutrenkė durimis ten gryčioje, už sienos, apdaužė kojas į žemę, turbūt snieguotas, ir greitai pagarbino Dievą.
– Ant amžių amžinųjų… Na, tik žiūrėkite, per tokias pusnis boba drožė, ir taip vėlai…
– Kurgi neisi? Kurgi nebėgsi?.. Kentėk dabar už ją… Kur ta ragana yra?
– Kas? Ko taip rūstauji?
– Ugi duktė!.. Ta prakeiktėlė,- šaukė kažkas už sienos.
Ten pradėjo kažką šnabždėti.
Marutė tuojau viską suprato: tat motina, ir ją stabdo žmonės.
– Ne, jau nekalbėkit man… Ta pasiutėlė, pakarti maža. Na, a girdėjote tik, žmonės? Penkiolika rublių visai numesti ant niekų… A? Aš jai… Gyva nebliks…
Kažkas už sienos beldėsi kojomis, šnarėjo, dūsavo sunkiai, pagaliau staiga susibaldė durys, į ligonio kambariuką įpuolė įsiutusi motina.
– A, štai… Na, tu ragana, ragana! Kur buvo prots kišti tam velniui pinigus? A?! Ū-ū-ū, aš tave tuoj…
Ir lindo tiesiog prie ligonio, bet ją sulaikė ponia:
– Susimildama! Ką darai?
– Na, palauk tu man, nutversiu!.. Nutversiu!.. Na kaipgi, poniute? Penkiolika rublių tam pasiutėliui…
– Mama… Atiduos! – silpnu balsu pratarė Marutė.
– Atiduos… Ak! Tu kvaile, kvaile… Gaudyk vėją lauke… Na, ar žinai tu, kad jis išvažiavo?..- vis šaukė motina.
– Kur? – klausė baisėdamasi Marutė.
– Ugi į Ameriką…
– Ką mama sakai! Tai neteisybė! – suriko Marutė perveriančiu širdį balsu ir staiga keldamasi.
– Jei žydas sakė, tai teisybė! Išvažiavo…
Marutė, griebdamasi už krūtinės, balta it drobė, sužlibo be žado lovoje. Visi persigando. Pradėjo gaivinti, bet viskas veltui.
– Padvėsi tu be tų penkiolika rublių!.. Nemato, kad žmogus serga. Ne. Pripuolė it plėšikas su peiliu… Nei gėdos, nei ką. O dar sena žmona…- barė Barbė nusigandusią motiną.
Bet jau ir barti nebereikėjo. Motina baisiai nusigando ir raudojo.
Kambaryje prisirinko pilna žmonių.
Kiekvienas skubėjo pritarti kokį nors būdą atgaivinti apsilpusią, bet Marulė kaip krito, taip gulėjo nesijudindama, – visai balta, it numirusi.
Jau kai kurie pradėjo manyti, kad nebegyva, bet kūnas dar neatšalo ir kraujas lyg plakė dar gyslose.
Uždegė grabnyčią.
Jau sugrįžo nuo gydytojo, nesurado namie.
Tuojau nupleškėjo pas kunigą, netrukus parvežė jį, bet ir kunigas negalėjo nieko nei patarti, nei išklausyti išpažinties. Kai kurie kambaryje verkė, kai kurie šnabždėjo poterius.
Visi laukė ar šiokio, ar tokio galo. O lauke baisiai pustė ir kaukė vėjas, daužydamas kažkur langenyčią. Į rytą baisiausiuose sopuliuose Marutė gimdė tokį mažą ir tokį silpną kūdikį.
Pati buvo taip susopusi, taip silpna. Nesijudino, vien tik galėjo akis atvožti.
Praėjo keletas tų tamsių žieminių dienelių. Marutė lyg pradėjo atsikvėpti, atgyti. Bet negailestingas gyvenimas prirengė naują smūgį nelaimingai Marutei: vieną vakarą rado kūdikį… negyvą.
Kas darėsi su Marute, sunku ir pasakyti, taip kankinosi, taip raudojo, įžeista nelaimingų dienų paskutinio kirčio, jog jau, rodos, ir ašarų pristigo, ir jau širdis daugiau negalėtų kentėti.
Žmonės nusiminė ir šnekėjo apie kūdikio myrį. Tarp ko kito pasklido ir negeros kalbos.
Gandas apie atsitikimą stebėtinai greitai pasiekė raudonsiūlius.
Ūmu laiku atvažiavo urėdnikas, išgąsdinęs savo netikėtu pribuvimu vaikus iš visos apylinkės, ir patį Vainorą taip įbaugino, jog žmogus vos paspėjo apsisukti su vaišėmis ponui valdininkui.
Urėdnikas klausinėjo visus apie mirtį kūdikio, klausė ir sergančios. Negavęs iš jos jokio atsakymo, lyg norėjo kažką ištarti, susekti, bet nieko ypatingo nepatyrė. Pagaliau tą sustingusį kūdikio lavoną įdėjo į dėžę, kurioje pirm vinys buvo nupirktos, ir užkalė.
Ir ta dėžė su parašu „Tilmans-Kovno“ buvo tai mažai nelaimingai esybei karstu, tam kūdikiui, įžengusiam jau į kitą pasaulį.
Niekas nesitikėjo, kad Marutė atsikeltų, ir visi tik laukė paskutinės valandos, budėdami tai vienas, tai kitas.
Bet nei raudos, nei sopuliai, nei kančios neįveikė tos taip karštos širdies. Ji dar iš lėto tvaksėjo.
Marutė išgijo.

Views All Time
Views All Time
2003
Views Today
Views Today
1
0 0