Praėjo Kalėdos. Vainora turi jau bemaž visą šeimyną. Jau pradėjo dirbti po švenčių. Šiandien klojime birbia kuliamoji mašina. Petro dar nėra, bet visi tikisi, jog greitai pareis. „Užtruko žmogus pas tėvus“. Dirba klojime ir Marutė. Visiems jau aišku, kas atsitiko jai. Na, ir žinoma, kalba visi ir svarsto jos padėjimą be galo. Ir tankiai tenka nelaimingai šlykštūs žvelgesiai, begėdiški žmonių pasityčiojimai ir retai, oi, kaip retai pasigailėjimo ar užuojautos žodžiai.
Šiandien ypač jai buvo negerai, kojos lyg pakirstos. Marutė buvo baisiai atsimainiusi. Iš ryto šeimininkė norėjo, kad Marutė pasiliktų namie, bet pats užtikrino, kad „velnias negriebs“, ir išvarė kulti. Marutė jautėsi lyg visa sutraukyta: šakė su šiaudais buvo tiesiog nepakeliama ir kaži kodėl drabužiai per daug šildė. Ji stengėsi visai nemanyti apie savo negalę. Dirbo iš paskutinių jėgų ir vis tebelaukė pereinant Petro. Laukia ir vilias. Nors karts nuo karto kyla joje neaiškus neramumas, neišsitikėjimo jausmas. Kažkoks nesuprantamas balsas rodo, kad ne viskas taip yra, kaip spėja visi, ramino ji save.
„Na, dievužiau brangus, kam pareikėjo jau tiek daug pinigų, juk niekuomet nė puse žodžio apie kokias skolas?.. Ir tai ilgai nepareina. Ak, Dieve, Dieve…“ Ir liūdo Marutė. Bet tuoj varė šalin nuo savęs tas juodas mintis. „Pareis, šit šiandien turbūt pietums pareis“. Kaip ji jo pasiilgo, kaip ji džiaugsis, pamačiusi jį pareinant! Toks įkaitęs nuo šalčio, ūsai ir blakstienos šarmoti. Tuojau kalbėsis, klausinės.
– Rugių! – karts nuo karto rėkė Vainora tarp mašinos ūžimo.
Tat pastigo rugių Vainorai leisti į mašiną. Davikas bėginėja tąsyk kaip padūkęs.
Vainora visuomet pats leisdavo.
„E, prileisk tuos kvailius, tai tau ir mašiną sugadins, ir čiupinėsis kaip negyvi, o kiti dykaus. Vargas su jais. Velyk pačiam“.
Na, ir dirbo sušilęs, visas dulkėtas, pilkas.
Marutė vis grėbstė ir grėbstė šake šiaudus, išspjautus mašinos, kuri po pat ausimi garsiai staugė.
Bet Marutė lyg nieko nejuto.
Mintys tokios neaiškios painiojos. Ir drabužiai, rodos, visai nestori, bet taip šildo, kaitina ir tokie sunkūs ir visai netinka prie darbo, tik kliudo.
Šiek tiek linksmina ją dar mintis, jog pietūs nebetoli, kad pamačius Petrą, – galvoja dar, ir versdama stūmė ir stūmė vis šiaudus.
– Ai, – taip jai negerai pasidarė, sužaliavo akyse, taip pikta ant širdies, lyg vemti verčia, taip silpna, taip silpna… Šit tuoj, kad galėtų atsigultų ant minkšto balto pagalvio, užsidengtų, sušiltų, gerai apšiltų, ir būtų taip tylu, lengva. Ok! Kaip jai šalta dabar!
– N-a-o-o-o! B-ė-ė-ri! – už sienos rėkia ant arklių Vincukas ir nuolat švilpauja visokiomis dainomis.
Žieminis vėjas, pagriebęs jo balsą, skrido plačiais laukais ir siaubiančiomis lauke pūgomis.
Mašina vis ūžė.
Marutei rodėsi, kad neišlaikys, tuoj tuoj pavirs. Bet dirbo. Rodosi, per amžius prisieis jai kilnoti šiaudus sopančiomis gyslomis.
Atėjo pagaliau į klojimą pati Vainorienė pažiūrėti, ar daug prikūlė, ir saukė visus pietauti.
– St-o-ok, stok! – šaukė iš visos gerklės Vainora Vincukui pro sienoje išpjautą langelį.
– Fiu-u-o-ut, – švilpė pratęsdamas Vincukas, stabdydamas arklius. – Č-č-č… Tpr…
Mašina vis lėčiau kaukė, subirbė dar porą sykių ir visai nutilo.
– Na, tai dėkui Dievui, pabaigėm, – tarė Vainora. Jo balsas nustojus ūžti mašinai, išrodė toks keistas ir garsus.
Pradėjo kalbėti, triūsti, šluoti, bet Marutė nieko negirdėjo. Ji svyruodama ėjo į gryčią. Vėjas aplinkui jos siaubė ir dūmė sniegą.

Views All Time
Views All Time
1958
Views Today
Views Today
1
0 0