– Pašėlusi tamsuma… Pats ilgauodegis galėtų kojas išsisukinti…- kažkas tyliai murmėjo tamsume ant aukšto ir graibė ranka paliepio sienas, turbūt norėdamas surasti duris. Pagalios girdėti buvo šiuršėjimas rankos palei duris ir klibinimas durų rankelės. Uždaryta.
– Ei, Marute… Marut. Aš čia… Leisk!..- Tyla. Nė žodelio.- Na, juk nemiegi, žinau… Atidaryk… Bet niekas neatsakė. Netrukus vėl girdėti buvo, kaip pamažu baldė duris.
– Na, atidaryk, tu mano gražioji gėlele…
– Kas ten? – tyliai užklausė iš paliepio.
– Aš. Aš… Ponaitis… Kazimieras…
– Ko tamstai reikia nuo manęs? – atsiliepė Marutė iš anapus durų drebančiu balsu.
– Na, tik leisk. Tu mano miela Marute. Nesipriešink. Aš taip tave myliu. Taip myliu.
– Bevelytum tamsta niekų netauzyti. Gėdykis…
– Na, ko taip išpuikėjai? Juk, rodos, pernai geresnė buvai…
– O, nevargink tamsta manęs su tomis savo kalbomis. Eik sau toliau nuo manęs.
– Na, tik iš tikrųjų, nebūk tokia nenauda! Juk nieko blogo nepadarysiu… Na, tik leisk, Marute… Štai atnešiau saldainių…
Atidaryk…
– O, nesibaladok nakčia tamsta… vis tiek neleisiu. Nereikia man jokių tamstos dovanų… O ne, ne… Atsitrauk tik tamsta…
– Šit neatsitrauksiu, per naktį stovėsiu…
– O stovėk tamsta, kiek tik nori…
– Na, tai likis su savo…- norėjo sakyti kvailumu ir jau buvo bežengiąs eiti, bet susilaikė.
– Na, Marute, paukštyte tu mano, nesipriešink, leisk, nebūk tokia jau kietaširdė! Juk smagiau bus sykiu! Šit sau pasikalbėsiva! Na, ir tau bus geriau, atsargiau. Juk ant to aukšto taip baisiai vaidinasi, aš pats…
– Tik šiandien vaidinasi.
– Na, tai neįsileisi?
– Ne.
– Tai jau paskutinis tavo žodis?
– Paskutinis.
– Na, ar ne kvailumas mergos? – murmėjo įpykęs ponaitis. – Na, palauk, o jei aš nupirksiu gražius gražius karolius? Šit tokius ilgus raudonus ir da…
– Labanaktis! Gana trankytis nakčia, rytoj sušniuręs būsi.
– Tfu… Prakeikta merga… Tas geltonplaukis geresnis mat…
Piktai nusispjovė, eidamas aukštu; taip netikėtai ir labai apsirikęs, ponaitis širdijos dar ir keikė visus gyvus ir mirusius.
Grabaliodamas priėjo prie lipynių. Tyliai pradėjo lipti, girdėti buvo, kaip paskiau pasprūdo, paslydo ir susibaladojo. Bet vėl tuoj susigriebė, trinktelėjo durimis iš vidaus, ir viskas nutilo.

Marutė išsimušė iš miego. Kaip tik nuo jos atsikabino ponaitis, ji atsidarė duris ir tylomis nulipo nuo aukšto.
– Et, kvailys!.. „Karolius nupirksiu“… Labai man jų reikia… Na, nepyktų Petrelis, tas mano balandėlis…- Ji skubiai ir tyliai nužengė lipynėmis. Patylomis atidarė duris ir buvo jau kieme. Čionai buvo taip šviesu nuo mėnesienos… Žvaigždės mirkčiojo ant blaivaus dangaus… Visas pasaulis miegojo. Buvo tylu… Tik keli aukšti, rymojantys jovarai sergėjo baltai apšviestus namus. Nė jokio garso niekur… Marutė skubiai ėjo takeliu, vinkšnomis apsodintu. Kokia ji graži dabar! Jos akys, tos didžios akys, buvo pilnos gyvenimo ir reikšmės. Ilgi palaidi plaukai nuo greito ėjimo plevėsavo ore. Jos krūtinė, pilna jaunos meilės ir ugnies, nerimavo. Ji išėjo iš po vinkšnų paunksmės ir pasuko į žalią pievelę. Mėnulis apšvietė ją visą ir darė ją dar gražesnę – it kūdikio sapnas.
Švelnutis, šiltas vėjelis, paglostęs jos plaukus, nubučiavęs jos veidą, nulėkė, šiuršėdamas lapus, tolyn, į laukus, į girią.
Sugirgždėjo daržinės durys… Ji apsidairė… Petrelio nebuvo prie durų… Turbūt jau pamigo pavargęs… Ji palipo ant šieno, ten viename krašte girdėti buvo drūtas knarkimas. Marutė prisiartino. Petras taip saldžiai miegojo. Ji klūpodama, pasirėrnusi ant rankų, įdėmiai žiūrėjo į jį, visą apšviestą mėnulio spindulių srovės, kuri skverbėsi pro platų sienos plyšį.
„Nežadinsiu… Pavargo… O vis aš kalta…“ Ir ji ilgai į jį žiūrėjo, negalėdama atsitraukti nuo brangaus jai reginio. Taip jai buvo gerai. Visur taip ramu. Niekas nekliudė jai gėrėtis juomi. Marutė švelniai glostė jo plaukus, tuos taip gelsvus ir išsidraikiusius plaukus.
Petras giliai atsiduso ir staiga atsisėdo, trindamas ranka kaktą ir akis.
– Na, ko taip vėlai?.. Ką tik užmigau… Juk jau ir keltis veikiai…
– Taip… jau… užtrukau, – netvirtu balsu teisinosi Marutė.
– O-a-cha-a-cha… cha, – pasigėrėdamas žiovavo Petras. – Na, nėr kada marmaliuoti. Gulkis. Rytoj bebadysi nosimi… Nemigus…
– Paspėsim. Išsimiegosime, gražumėli tu mano, gerasis tu mano…
Marutė beglamonėdama apėmė savo rankelėmis jo kaklą, ir jie abudu pavirto. Veikiai viskas nutilo. Bet Marutė dar nemiegojo, ir tamsume spindėjo jos tamsios akys. Bet sunkus dienos darbas pergalėjo ir ją. Kraujas nuo pavargimo taip lėtai plaukia gyslose; sąnariai gelia ir ilsis; taip pasidarė kūne gera, šilta. Mintys liko tokios neaiškios, painiojosi. Galų gale ramus miegas palytėjo savo sparnais Marutę, pertraukė jos mintį ir užmigdė ją savo dangiškais sapnais.
Tyli naktis… Graži naktis…

Views All Time
Views All Time
1981
Views Today
Views Today
1
0 0