Bet aš pasiilgau namų. Tai buvo prieškalėdiniais laikais. Suėmęs savo algos likučius avansu (jau tuomet manyje, matyti, pasireiškė tikro valdininko pašaukimas), turėjau progos pasisiūdinti naują kostiumą ir nusipirkti kaubojišką skrybėlę. Tiksiančią turbūt būsimam artistui. Laiko tebuvo tiek – suskubti Kūčioms namo. Per tas apgudintas ir mano atlietuvintas sritis. Lengvu sūrmaišeliu, kuprinę užsimetęs ant pečių, keliavau. Toliau laimės ieškoti, vienoje vietoje užbaigęs darbą.
Žiema lyg tyčia buvo palaida, net lytinga, visai nepritaikinta mano miestiškiems batams, tikriau – numintų batų likučiams. Keliai visur buvo pabliusę, veik nepraktikuojami. Kas galėjo, sėdėjo namie. Vargo ir reikalo spiriami varėsi vežimais. Vežimai iš tolo atrodė per tuos purvus kaip sunkios artilerijos pabūklai motorizuoti, menkų, apokalipsinių arklių tempiami… Tiltai buvo apsemti, daug kur išardyti. Tą teko patirti jau privažiavus Nevėžį. Persikelti per upę vasarą būdavo stiprus keltas į Raudondvarį, žiemą – ledu. Dabar kelias buvo užblokuotas. Ledas pavojingas. Iš Kauno iki Nevėžio buvau vežamas grupės iškilmingų rusų karininkų. Tokių išauklėtų ir malonių, kurie savo aplinkumoje tikriausia vis bučiuoja ponioms rankas ir sako vis irgi malonius ir išauklėtus žodžius. Mane ypatingai gražiai jie traktavo, mažiausia kaip kokį ketvirto kurso studentą. Bet – ties Nevėžio įtaka jie pasuko į dešinę, linksmu kalniokščiu į artimus dvarininkus preferanso sulošti ir pasivaišinti. Visai priešinga mano kelionei kryptimi.
Aš likausi vienas paupėje. Pilku švino dangaus popiečiu. Net lietus purkšnojo lauke. Prie sargybos namo, kur vasarą buvo didelis keltas, ir dabar buvo žmonių. Upė buvo saugoma iš abiejų pusių dieną ir naktį, kad kas nesumanytų pavažiuoti „ledu“ ir nenugarmėtų su savo vežimu, arkliais ir pakinktais į patį upės dugną.
Aš prisiplakiau prie žmonių. Apsidalinę papirosais, kiekvienas iš mūsų rūkėme savo „pypkes“ ir tyliai galvojome. Jokios vilties nebuvo. Reikią liktis šioje Nevėžio pusėje. Aš gi kaip tik buvau nusistatęs neužilgo pamatyti mamą, tėvus, brolius ir visą mano pažįstamą šeimyną, tėvo tikriausia jau suangažuotą kitiems metams… Visi žmonės tikriausia užjautė mano nepavydėtiną būklę ir galvojo, ką čia daryti. Bet, kad ir duotų man dispensą šį kartą upe eiti, kas iš to. Jei nenugrimzčiau kur silpnesnėje praperšoje lede, kad ir prieitum kitą krantą, jis būtų vis vien neįveikiamas. Per daug vandens pakrantėje. Kad suteiktų ir lentą neštis, čia ir lenta nepadėtų pasiekti krantą. Ne! Nepatartina. Stebuklai šiemet, toji žiema! Nepatariau ir aš sau. Bet vis vien aš norėjau išvysti saviškius ir pasišildyti prie šeimos židinio. Liktis čia? Niekuomet! Tarp tų išminčių ir galvojančių buvo taip pat vienas apylinkės ūkininkas, begyvenąs šioje Nevėžio pusėje. Visi šioje Nevėžio pusėje begyveną žmonės šiuo momentu man atrodė kaip iš priešingos armijos kareiviai ir priešai. Kaip ir ne mūsų žmonės. Net keista atsirodė, kaip galima gyventi ir savo namus kurti šioje pusėje! Kai rytoj Kūčios anoje, mūsų, pusėje ir ten židinys, ilgėjausi labai, ir mano noras vis palaipsniškai didėjo. Žmogus per neapdairumą padarytum kokią paikybę! Apie atsargumą čia negalėjo būti nė kalbos. Noras, jokiais rezonais nesuvaldomas.
– Ne, vyrai, aš noriu namo!
– Norėti geras daiktas, bet kaip pasiekti? Štai tas ponas gal paveš…
Kelio saugotojai buvo išauklėti žmonės. Kaipo prie miesto arčiau gyveną ir daug žmonių bematą. Užtai ir ūkininką jie pavadino „ponu“. Stebėtinu būdu prie namo stovėjo keli vežimai, kaip mugėje kokioje. Žmonės kažko laukė.
Manasis ūkininkas, grįžtąs iš Kauno ir valandžiukę čia šnektelėjęs su žmonėmis, be jokių ceremonijų ir nereikalingų žodžių parodė man ranka sėstis ir užimti vietą jo apsčiame ir patogiame vežime. Ir teištarė tik:
– Kažin?
Tai buvo jau daug. Ir jam pačiam reikėtų pervažiuoti į kitą upės krantą, į malūną, pasiimti kalėdinių miltų. Už kelių dar kilometrų aukštupėj.
– Pravažiuok! Daryk žmogus ką bedaręs. Miltų Kalėdoms neparveši, tai triukšmas kils namie. Žinai su moterimis!

Views All Time
Views All Time
2114
Views Today
Views Today
1
0 0