Humoreska

Kumetienė, minkšto pakulinio patalo sušildyta, nubudo ir daugiau negalėjo užmigti.
Už lango kažkas šiurenos ir įtariamai šnabždėjos.
Pagalios langan pabarškino kalaviju du svetimos žemės kareiviai.
Du kartu savo gyvenime kumetienė buvo panašiai išsigandusi. Pirmąkart, stojant pirmon išpažintin, ir antra kartą, kalviui replėmis dantį traukiant.
Iš to išgąsčio kumetienė gavo rožę.

Žemę užpluko svetimi žmonės.
Gyventi buvo neramu.
Prasidėjo karas…
Kumetis-proletaras ėjo tamsiu varymu smulkiam lietui į nugarą ir kitur plakant.
Jis dėkojo Dievui, kad jis yra jį išvedęs „iš Egipto žemės“, nelygu jo siela blaškytųs su Toska, jai nuo Romos aukštų sienų puolant ir dar vis tebepuolant nuo Europos kartoninių scenų.
Kuomet arkliai buvo užkinkyti, visi susėdo ant aukšto kaip kalnas vežimo ir truktelėjo.
– Tamsta namų dabok, paršų kamaron nesuleisk, – įkvėpė šeimininkė kurčiam seniui.
Vieškelį pasiekus, sutiko daugelį pažįstamų.
Priešakyje, širmą žirgą apžergusi, kinksnojo rudaplaukė žmona, laikydama glėbyje vaiką. Kažkoks ūkininkas vežė į kalvę akėčias taisyti:
– Žmogau, ką tu veiksi su savo akėčiomis? – šiepė minia.
Menkysta!
Visiems buvo linksma, įspūdinga. Visi iš džiaugsmo liežuvius iškaišiotų, jei tat būtų galima.
Važiavo į didelę Mugę, karo aranžeruotą – linksmumo patvarą šaltinį.

_____________

Dvare visi ramiai susėdo už stalo ir valgė. Po stalu landžiojo velniukas šposininkas ir žnaibė visiems į kinkas.
Kaliošais avęs, ispaniškų rankovių ilgas karūnėles išleidęs, šventą brevijorių vartydamas, slyvyne vaikščiojo kunigas.
Kieme vyrai nevykusiai mindė naujintelį, blizgantį pavogtą dviratį, norėdami juo pavažiuoti:
– Pašauk Joną, jis Amerikoje buvęs, dviračiu mokės pavažiuoti.
Atbėgusių piemenų gauja savo klyksmu kaip stiklą suardė tylą.
– Dėde, tamstos arklius užgriebė!
– Tamstos arklius muša.
– Su kucinais…

_____________

Eglyne sėdėjo jaunas studentas ir jauna princesė batisto baltais rūbais, gan gražiai pasiūtais.
Kunigo šeimininkė turėjo ypatingai gražią ranką – stebuklas mūsų eglynuose, stebuklas Paryžiaus langų parodose – ta grakšti parafino rankutė su mėlynomis gyslomis ir mėlynu krauju.
Liepsna palietė jos širdį, ji nesiorientavo, bučiavo jį savo lanksčiomis rankomis, glaudė jo gaurinuotą galvą-kudlas prie savo krūtinės ir prašė nieko nesakyti. Per veidus nužėrėjo du skaistūs žemčiūgai.
Studentas pratarė:
– Bėkim iš čia – toks dabar metas!
Pasigirdo kunigo-šeimininko šauksmas, ji suvirpėjo, pašoko, palytėjo jo galvą rankomis, pabučiavo į kaktą ir verkdama nubėgo per girią.
Namie pasiliko nedavirtų uogienių puodas ir kelio ruoša.
Studentas susiglaudė ant samanų ir užmigo. Per sapną matė savo draugą, gulintį sanatorijoje ant turpynės.
– Bėkim iš čia – ko tu čia guli!
– Mano ligos diagnozė greit bus padaryta. Dvidešimt keturis kartus blauzdų kaulai trūko ir dantys pradėjo byrėti, du jau ištraukė…
Tarp alksnių vaikščiojo daktarai, vilkę baltais kiteliais, ir žiūrinėjo ligonius.
Besiriejančių piemenų gauja prikėlė jį iš miego.
Mušėsi dėl užgriebtų arklių pievoje.
– Užeik iš užpakalio ir duok jam į galvą! – saukė šeimininkas, įkibęs žmogui į krūtis. Kumetis užbėgo iš užpakalio, užsimojo baisiai kurpe ir skėlė tiesiog žmogui į galvą.
Viskas pradingo. Žmonės pavirto pelenais.
– Žmogų užmušė!
– Kas užmušė?
– Kaip tavo vardas – ar turi pasą? Iš eglių šakų ir samanų lindo pilkos esybės. Ant rytojaus atvažiavo svetimų žemių kareiviai, sunkiomis haubicomis vežini, ir išklampojo visus rugius ir pievas.

Dievas Smūtkelis, medine ranka pasirėmęs, aukštai rymojo ant dangaus, mediniais pilkais skritulėliais išdabinto, ir abejudinai žiūrėjo į žemę. Šalia jo stovėjo dievas pakalikas, žmonių nuodėmes ištobulintu kinematografu įvairiai užrašinėdamas.
Sename eglyne klykė šeinė katarinka, kažkokio senio sukama.

Views All Time
Views All Time
2666
Views Today
Views Today
1
0 0