Nieko doresnio neturėdamas veikti, grįžau į sodžių pažiūrėti, kas ten darosi. Mano draugas, gan žymus filmų režisierius, mane ten palydėjo. Tačiau dabar jam čia niekas nebepatiko. Esą koktu, pilka, nuobodu. Tikri vargai man su juo. Pripratęs sukti savo aparato rankeną, jis kaip ir žaisdavo žmonėmis, užtat jis buvo išdidus. Menininko išdidumu.
Klajojome sodžiuje kartu. Pakliuvome į kapines.
– Kokia keista, niūri šiandien diena! – vis dainavo mano draugas.
Iš tiesų mūsų sodpalaikyje pasitaikė šiandien diena niūri, nuobodi. Nors šiaip jau vasara ir diena buvo šiltos. Net karštos. Vėjas nepūtė.
Žmonės kapinėse juda, sustoja, susigrupuoja. Čia šiandien laidojamas vienas nabašninkas į kapus. Mano draugui šitoksai „scenarijus“ nepatinka. Jam reikią gyvesnių temų. Veik fiziškai įrodančių žmonių sielos judesius. Jis nepatenkintas šia lėta žmonių akcija.
Ir iš tiesų nėr kur žmogaus akiai pasilsėti.
Keli šlifuoti akmenys. Paprasti, neoriginalūs paminklai. Daug medinių kryžių, bet be padabų. Juodi, sutrūniję ir pakrypę. Niekam nereikalingi. O žmonės? Žmonės, kaip paprastai, vaidina.
Dvi moterys su gobtuvais, du vyrai, kunigas priešakyje, duobkasiai, sulindę į duobę, ir dar keli pripuolamai asistuoją žmogeliai, kaip ir mes.
Drėgnas, raudonas molis. Duobė. Išsiskiria balti moterų gobtuvai ir baltas kunigo drabužis. Kūdrelė. Joje atsimuša mėlynas dangus ir plaukią balti debesėliai-laivai. Tolimesniame kapinių kampe yra palaidoti vien tik nusižudėliai, nekrikštai, pančiais pasikorę bernai ir kiti iškrikėliai. Ten vien jaunos drebulaitės, joms ten daug patogiau – daugiau vietos, jos ošia ten daug garsiau savo skambiais lapais.
Ši iškrikėlių zona yra apkasta giliu grioveliu, kad neįvyktų klaida. Tarytum kokie apkasai, paruošti mūšiui.
Smėlis ir grumzdai, kunigo metami, atmuša į karsto lentas: dum dum. Moterėlės. Viena pasenusi, apsikutavusi, pasilenkusi, jos veido nematyti. Kita jauna. Bet dabar apsiašarojusi ir nuolat ūkčiojanti. Dar dvi milinės-nugaros; šios milinės nieko nevaidina, jos vis vien. Jokio liūdesio nereiškia. Stovi statulėlės, kaip įkastos. Ir dar trečias ūkininkas, kuprius, jaunesnės kartos žmogus. Kunigas, baigęs apeigas, nusiima stulą, prisiartina prie žmonių ir sušneka garsiai, civiliai. Kaip ničnieko. Nors mums atrodo, kad jis dar turėtų ir toliau tęsti tylias pakasynų apeigas. Nes tokia jau diena.
Tik rugiai, tik vieni rugiai, pasėti už kapinių ir besiūbuoją taip gražiai ir ritmingai, lyg kieno paglostomi ir – užvis daugiausia atjaučią liūdesį, dabar palaidojus vieną žmogų į žemę. Net pritvinkusių tamsių Joninių vyšnių kerai ošia kažkaip piktai.
Garsai, tarytum iki šiolei kažkieno užrakinti ir suslėgti pasprukę staigiai, vėl pasklido aplinkumoje. Kiemelyje, ties bažnyčia, geležinėmis grandimis erzeliavo arkliai; jie stengėsi išversti vežimo dugninę. Laukuose šūkavo žmonės.
– Kaip keista! Laidoja žmogų, sugrįžę vėl imsis laukų darbų. Truputį lyriška. Ir tiek! – įterpė mano draugas. Jis buvo nenuorama.
– Klysti! – aš jam sakau.
Našlė senutė, praeidama pro šalį, žodžio neištarusi, pripuola prie mano rankos.
Ir jos didžiai apsiašarojusi, dabar kiek blykstelėjusi dukrelė dičmergė švysterėja savo mitriomis akimis. Nors dabar ji turėtų gedėti. Tik vieni vyrai praeidami rimtai sušneka. Kaip vyrai.
– Ar tu juos pažįsti?
– Taip. Aš pažįstu visą šią ūkininkų šeimyną. Tai – visa žmonių gurguolė. O tai jau ne baikos. Vaidilos, gerai atlikę savo roles, – nusijuokiau. – Matai, kiekviename pilkame būrelyje, kiekvienoje mažutėlėje trobelėje reiškiasi nuolatinė drama, kartais žmonių nepastebima. Tokių kaip tu!
– Jei tu juos pažįsti, tai papasakok man jų „dramą“, – ironizavo mano draugas.
– Gerai! Aš tau papasakosiu jų dramą. Aš papasakosiu viską, ką sužinojau atsitiktinai apie šiuos žmones.
– Matai, senelė. Vienas, vadinas, jau palaidotas. Jaunavedė marti ir tas kuprius – tai jos vyras. Tai vis geri personažai.
– Tu žinai, aš gana gerai pažįstu vietos žmones, sodybas, net atskiras trobas. Pavyzdžiui, ten, kur „piktesni šunys“, ir taip pat atskirus medžius, į kuriuos perkūnas trenkė, bei kitas sodžiaus topografijas. Nuolat vienoje vietoje negyvenant, o tik atvykstant retkarčiais į sodžių, tenka konstatuoti, kaip keičiasi žmonės. Tarytum kas, šachmatais lošdamas, juos sukeičia, sugretina ir vėl išskiria. Atskirų žmonių grupėse įvyksta nuolat naujos, kartais neįtikėtinos intrigos. Net tos pačios sodybos kartu su žmonėmis tarytum auga, pasikeičia.
Mano „istorija“ prasideda prieš gerų dešimt metų. Kartą, grįždamas iš miestelio ar iš pašto, patekau į didelius skynimus. Dvaro iškirstose giriose buvo prižėlę daug aviečių, buvo daug gėlių ir žolių, ypatingai kvapių ir man nepažįstamų. Kur ne kur riogsojo aukštas, laibas ąžuolas, girią bekertant paliktas. Iš tolo žiūrint – nugenėtas. Kaip šmotukas gero olandų paveikslų. Supranti, buvo įdomu prisiminti jaunas dienas. Aš užsukau skyniman pauogauti. Vasara buvo saulėta, skaidri, daug reikšmingesnė negu šiandien.
Sustojau ties vienišu medžiu ir žiūrėjau į dangų. Medis linko, dangus ūžė, nors tokiu būdu buvo įdomu pasivažinėti dangaus erčia. Šitaip befantazuodamas ties medžio papėde, pastebėjau kelmyne jauną moterį. Pamačiusi mane vieną, ji nė kiek nenusiminė ir nepabūgo, kaip tat paprastai priimta daryti dėl etiketo, atsidūrus moteriškei vienai milžiniškame kelmyne su nepažįstamu vyru. Ji ramiausiai gūžinėjo, rinko uogas, nesiteikdama atkreipti dėmesio į mane.
– Koks keistas sodietės tipas! – pamaniau. Ji ne tik nesidrovėjo nepažįstamo, šiuo atveju – manęs, bet beuogaudama artinos prie mano medžio. Tai buvo jauna, stipri ūkininkaitė, nešina pilna puodynaite uogų. Ji net pirmoji linktelėjo man galva, tarytum iš seniau pažinusi mane. Aš pasisveikinau su ja ir užkalbinau keliomis banaliomis frazėmis.
– Ar daug būsi tamsta uogų pririnkusi? Ar nebijai tamsta, kad kas jas atimtų? – teiravausi aš. – Iš tų jaunų ponaičių.
Ji atsakė, kad bijanti, bet ne visų „ponaičių“. Tai įžeidė mano ambiciją.
Ji kažkodėl pasirodė man prilygstanti i§ doro šeimininko ištrūkusiam šuniui klajūnui. Veik kaip ir aš. Nes kokia gi dora ūkininkė darbininkė braido tokio darbymečio dieną viena kaip panaitė ir renka pilnas puodynes uogų.
Aš jos užklausiau:
– Kodėl tamsta renki uogas? Juk ne šventadienis.
Ji atsakė norinti pasiliuosuoti nuo laukų darbų. Baisiai jų nemylinti.
– Turiu labai kietą uošvį ir vyrą…
Man neteko nieko daugiau padaryti, kaip pakviesti ją atsisėsti ir paduoti jai ranką. Ji buvo atvira, kalbėjo labai atvirai. Ji pavaišino mane savo skaniomis uogomis. O kartu su tuo – skania šypsena. Tiesą pasakius, aš buvau jų pasiilgęs. Tačiau ji staiga susimąstė, nors, matyti, iš prigimties buvo linksmo būdo. Ji man tapo įtartina.
– Seniai tamsta ištekėjus? – paklausiau ją.
– Dvi savaitės…
– Tiktai? Na, dabar suprantu. Tamsta per daug myli savo vyrą… – Aš jai pagrūmojau pirštu, bestijai tai.
– Ne, ne! Anei iš tos pusės! – prisipažino atvirai sodietė. – Mano vyras – kuprotas ir senas!
– Kuprotas ir senas? Taip kalbi tamsta, šitokia jauna kaip … šita uoga?
– Ne, nesenas, – teisinosi jau sodietė, – jis turi vos trisdešimt metų, bet nuolat dirba. Atsikelia – darbas, nesuspėja pavalgyti – darbas, o vakare jau neturi kada nė pavalgyti, jau miega nuo nuovargio. Taip tėvelis išauklėjo. Kai po sutuoktuvių sugrįžome iš bažnyčios, tai tėvas šulinį valė, o svečiams tik paprastos sriubos patiekė. Tai mano vestuvės!
Aš neklausiau jos, dėl kokių motyvų ji tapo priversta ištekėti. Tat gan paprastai aiškinama ūkininkų tarpe. Pagaliau ji pati man prasitarė:
– Tėveliui prireikė piemenės. „Tai imk, sako, ir apsivesk, bus kam galvijus pridaboti…“ Baisiai šykštus tas mūsų „tėvelis“, nei jis mus kur išleidžia, raktus po juosta pasislėpęs laiko, pats valgį išduoda. Visi ranką turi jam bučiuoti. Pati uošvė senutė bučiuoja jam rankas. Bet aš ne tokia. Aš jau kelintą dieną vis „gimines lankau“. Vadinas, išeinu.
– O bausmė?
– Bausmė! Kas duos, – ironiškai nusišypsojo sodietė. Mes tapome draugai.
Man dar daugiau papasakojo ši jauna sodietė čigonė. Ji buvo savarankiška. Aš ją raminau. Mūsų šnekučiavimas užsitęsė gana ilgai. Be to, supranti, uogos išsirpusios, saulė, girios glūduma, tas viskas ypatingai veikia žmogų. Jei nori, – jos lūpos buvo kaip tos žemuogės, o jos akyse atsispindėjo dangus, nes nieko kito aplinkui nebuvo. Ji bučiuojama bučiavo, bučiavo ir nebučiuojama, traukė gaivalingai gyvenimo sultis. Nieko nereikalavo, viską atiduodama. Jei dar nori sužinoti, tai – per grubius marškoninius jos marškinius stipriai plakė jos širdis. Jos bučkius ir ją pačią galima buvo skinti kaip gėles pievoje. Šita sodietė turėjo man tokios pat reikšmės kaip toji vasara ir toji pati kaitri saulė tuomet. Aš skyniau ją kaip gėlę.
Mes atsisveikinome, vargu kada manydami daugiau susitiksią.
Aš pasisiūliau palydėti dar savo damą, bet ji užprotestavo. Ji nepripratusi, kad kas lydėtų. Ji pati pareisianti. Ji buvo savarankiška.
Aš daugiau jos nesutikau.

Vėl praėjo bent penketas metų. Aš vėl grįžau, nešinas laikraščių pundeliu, iš tos pačios gan tolimos pašto stoties. Vėl tas pats kelias ir vėl ta pati giria. Ir girios medžiai.
Buvo kad ir kaitri, bet nyki vasaros diena, kaip ir šiandien. Pakelyje trobos, pievos, laukai su kur ne kur sudygusiomis girinėmis obelaitėmis atrodė labai monotoniškai. Buvo alsu. Aš užėjau vienon pakelyje esančion sodybon atsigerti.
Ji man kažkaip įstrigo. Buvo visiškai viena tarp girių, vejelėje, kaip senovėje. Kiek praknista žemė. Kai kitur augo pusėtinai įmanomi rugiai, čia dirvos buvo pilnos kūkalių ir rugiagėlių. Šiaip pažiūrėti gana skaisčių. Ten, kur lomiau, rugių tarpe, buvo daugiau dirsių negu rugių. Matyti, iš pavasario dirvos buvo apsemtos ir rugių bei kūkalių stiebai pageltę. Žemė tais protarpiais atrodė nuplikusi kaip nuplikęs pakaušis.
Trobelė buvo sena senytėlė, beveik be langų, dūminė. Pati sodyba mažutė.
Ir šitokioje trobelėje malonu atsigerti šalto vandens, pasistačius kibirą ant šulinio rentinio.
Nesuradęs nei kibiro, nei rentinio, aš užėjau į gryčią.
Kamine triūsė kažkokia šiltai apsikutavusi senutė pelenė. Pamačiusi mane, neatsitiesdama nuo ruošos ir nenusistebėjusi, tarytum kaip tik šią valandą ji manęs būtų laukusi, pamojo į gryčios duris:
– Prašom tenai. Tuojau bus jis.
Kas do per tenai? Gryčia tuščia, langai užvarstyti. Be galo aprūkusi.
Įėjo namų šeimininkas. Senas ūkininkas, baltomis drobės kelnėmis, išleistais marškiniais ir su skranda ant viršaus, kaip senutė.
Jis sakėsi mane pažįstas. Tai buvo skaistus senis. Gražiais, baltais ūsais ir žydriomis jaunuolio akimis. Veidas buvo raudonas, visai įraudęs. Mane užimponavo jo išvaizda ir jo elgimasis. Jis man priminė istoriškąjį senovės Lietuvos kareivį, savo kirvuku skinantį taką per tankias girias ir skubantį priešo pulti. Tokie simpatiški buvo jo žili ūsai ir dar vis linksmos, žydros akys.
Jis pasisveikinimui puolė man prie rankos, bet aš atkakliai gyniausi. Priminė man, kodėl taip mažai besilankąs ir toks retas svečias esąs. Iš tikrųjų aš retas svečias pas jį buvau, turbūt pirmą kartą apsilankęs jo troboje.
Jis iš karto pradėjo reikšti didelį nepasitenkinimą „naujais žmonėmis“. Tai yra jų paštu, naujai tiesiamu vieškeliu, jų tvarka. Įsteigus pašto agentūrą, čia pat, jo sodyboje, žmonės būriais pradėjo mindžioti jo pievas ir tarpežius. Tuo tarpu jis pats neturėjo reikalo su agentūra ir neturėjo mažiausios progos laiškų rašyti. Šį nusistatymą jis yra išlaikęs per visą savo gyvenimą, per visą savo amžių jis nėra parašęs niekam nė vieno laiško. Santykius jis palaikydavo su žmonėmis žodžiu.
– At, duočiau šimtą litų, kad tik tos Lietuvos nebūtų! Mat Lietuvos vyriausybė buvo jį nubaudusi kartą penkiasdešimčia litų už kelių netaisymą.
Ta „Lietuva“ jam, matyti, atrodė kaip koks baubas. Senis prisiminė ir mano tėvą nabašninką, sakė, kad tokių žmonių nebėr. Tas tiesa.
Iš jo kalbos aš greit supratau, kad tai vis dėlto esama kažkokio nenuoramos ir pikčiurnos. Niekas jam nepatiko. Nei valstybė, nei religija, nei šių dienų tvarka. Šios dvi organizacijos jam kliudė ir jį erzino. Jis buvo sukūręs kaip ir savo religiją. Gamtą. Į bažnyčią jis eidavo tik žmonių tvarkos verčiamas, šiaip jis dažniausiai pasimeldžiąs girioje, ne uždarame maldyklos name. Jis buvo išlikęs kokio XV šimtmečio pagonis ir visai girinis žmogus. Žmonės savo dabarties kvailybėmis tik teerzindavo jį.
Aš jį pavaišinau cigaru. Užrūkė, bet susigriebė ir atsiprašė. Jo gryčioje esą betvarkės. Jo gryčioje išties būta didelės betvarkės. Stalas nugultas už smalsumą savo gyvybę padėjusių musių. Ant šito nudėtų lavonų lauko riogsojo stiklinis įrankis musėms gaudyti, vienintelis iš miesto atvežtas įrankis ir miesto atspindys. Stalas aplaistytas vandeniu. Didelis duonos bakanas išverstu pilvu, padėtas dar išlikusioms musėms eksploatuoti. Senis padarė tvarką ant stalo, savo marškinių rankove viską nubloškęs ant aslos.
Staiga metęs ant stalo padovanotąjį cigarą, jis kiek susikeikė ir šoko prie durų pasižiūrėti, kas ten daros už jų. Girdėjau, kaip jis tariasi ar rokuojasi su savo žmona. Pats grįžo nešinas degtinės buteliuku. Buteliukas tokią kaitrią dieną – tai būtų taip pat, jeigu jis padovanotų man savo kailinius. Apsukrusis senis vėl kažkur pradingo. Pasilikau vienas, turėjau progos apsižvalgyti.
Maža grytelė. Langai užkalti. Nei vasarą, nei žiemą neįsiskverbia čia jokia gaivesnė oro srovelė. Bet ir šaltis nebe taip greitai įsiskverbs. O tas daug reiškia. Kai žmonėms reikia gyventi ant šios žemės, žiemą taip be gailesčio šaltos, su jos pūgomis ir kaukesiu. Niekuomet dar nebuvau matęs taip baisiai aprūkusios gryčios. Kietai, kaip tinku, suodžiai buvo nugulę sienas, lubas, lovas. Ir, man matės, pačius žmones.
Čia niekas dar nežinojo degtukų ir žibalo; čia buvo verčiamasi senoviškomis balanomis ir pintimis, titnago įdegamomis. Tai man priminė akmenų periodą.
Kampe buvo ranka sukamos girnos duonai prasimalti. Namiškiai patys duoną malėsi namie. Lovos buvo baisiai suveltos. Juodos, su sumestomis ant jų sermėgomis ir kailiniais. Visi šeimynos nariai gulėjo šioje vienoje troboje. Tiek tų lovų buvo čia pririoglinta.
Man tiek besižvalgant, pagaliau į trobą grįžo senis. Rankose nešė iškilmingai apipjaustytais šonais sūrį suskurdėlį. Čia buvo ruošiama puota.
– Dovanokit, mūsų duona juoda!
Bet jis bus per ilgą ruošą užmiršęs sviestą. Ir taip toliau. Pašaukė savo šeimininkę, susivėlusią senutę iš prieangio, visą laiką dežuravusią ir nedrįsusią vidun įeiti. Atrišo šeimininkas nuo savo priejuosvio raktą, kažkokį sulenktą virbalą, kokiais senovėje kalviai žmonėms dantis traukdavo, ir įteikė savo gyvenimo draugei. Išpildžiusi savo valdovo įsakymą, atsargiai dėdama raktą ant lentynos, išmetė jį iš rankų. Į gryčią, svečiui esant, ji nedrįso įeiti. Pakelti raktų nuo žemės ji irgi nedrįso. Atbula ir vis pasilenkusi išėjo iš trobos.
– Ar tai tamstos žmona? Kodėl ne kartu?
– Nepratusi.
Jis man pradėjo patikti, šis ūkininkas. Kietai laikąs savo namiškius, raktų neišleidžiąs iš rankų. Produkuojąs savo ūkyje nebeįkandamą dirsių duoną.
Senis buvo linksmos nuotaikos. Linksmučiu balsu jis man pasakė:
– Pasivėlinom mes gyventi!
Jis užgėrė. Stikliuke, matyt, kitados veisėsi skruzdėlės, dabar mirkčiojo šapalai ir kitkas. Degtinė seniui, matyti, be galo patiko kaipo retenybė.
Priėmiau mielai jo vaišes, nuo antrosios atsisakydamas ir besistengdamas kiek mažiausia paliesti stiklelio briauną. Senis nejuokais pasipiktino mano storžieviškumu. Šnapsas reikia gerti. Jis ragino paėmęs mane už rankovės. Blogi juokai.
– Aš seniai rengiausi pas ponaitį. – Jis vadino mane ponaičiu.
– Šit kaip?
– Man bene patartum, kaip išsiimti popierius.
– Kokius popierius?
– Žemės.
– Argi tamsta neturi dokumentų? Ir kam jie šioj gadynėje?
– Ne, neturiu. Sudegė kartu su troba!
– Bet argi šita troba nauja?..
Senis ėmėsi ilgai aiškinti, kaip senoji troba degė, kaip ji galėjo būti išgelbėta, kaip ugnis persimetusi iš kaimynės sodybos ir kaip nepavyko jos išgelbėti. Ir kaip beeiną du kaimynai nieko nedarę ugniai užgesinti, o vyriausybė vėliau nieko nepadėjusi.
Beklausydamas jo balabaikų, aš dar kartą turėjau progos įsitikinti, kaip bjauriai buvo aprūkusi šita jo „naujoji“ troba, turbūt stovėjusi čia visą šimtą metų.
Bet dokumentai? Jaučiau, senis su manim šposus krečia.
Argi jis nežinotų jau, žmogus, kaip išsiimti dokumentus? Ką jis čia mala?
Jei jis kreveizoja su manim, tai ir aš pradėjau iš tolo ir užvedžiau kalbą dėkingiausia tema, apie ūkininko gyvenimo sunkumus.
– Nemoku sulig šia gadyne gyventi. – Jis buvo visiškai atviras su manim. – Atėjau čia į žentus…
– Tai ūkis ne tamstos, o žmonos? – pertraukiau jį.
– Kaip tai „ne mano“? Mano! Kaip pridera, kartu su žmona teko man šis ūkis, bet nabašninkas uošvis pikčiau berno mane laikė. Tik darbas, nuo tamsos iki tamsos. Man buvo trisdešimt bemaž metų, kaip čia atėjau, dabar man jau greit septyniasdešimt! Prieš dešimt metų mirė uošvis. Prie jo nebuvo mados išsileisti bažnyčion. Ogi, sakydavo, kam ta bažnyčia reikalinga? Dievas visur yra, ir namie pasimelsti galima. Mat batų gaila buvo!
– Dabar nekeisiu ir aš tvarkos. Taip gyvenau aš, taip gyvens ir mano sūnus.
Jis prisipažino, kad sūnus, be artimiausio bažnytkaimio, niekuomet savo amžiuje nebuvo matęs net miestelio. Matyti, senis ir sūnui savo irgi įkalbinėjo apie Dievo buvimą visur. Ir apie batus.
Senis, neva lenkdamasis pakelti nuo aslos pamestąjį raktą, tyčia ilgai jį kėlė ir klausėsi, ar nieko nėra už durų prieangyje. Ir teisingai bus nutraukęs pašnekesį. Gryčion kūlvertomis įvirto ūkininko sūnus – kuprius. Ątrodyte atrodė, kad jis jokio kito reikalo neturėjo, tik pasisveikinti su manim, irgi būtinai puldamas man prie rankos. Ir vėl tokiu pat tylumu, neprataręs nė žodžio, išnyko. Nors ir reiškė kuprius vergišką atsidavimą tėvui, bet man jo žvilgsnis nepatiko. Jame subliksnojo kirviai.
Ypatingu būdu vaikšto šiame name žmonės: vieni kuproti, kiti susilenkęl
– Ar sūnus jau vedęs?
Senis jau visai linksmai nusikvatojo:
– Vedęs, bet kas naudos iš to, kad vaikų neturi. Kuprius! Žmona bėga nuo jo. Štai kelintą dieną namo nepareina ji. Kaip ten bebūtų namie, bet į namus vis reikia grįžti.
– Tai neturi vaikų?
– Vaikų… Pats padėčiau, – šleivai nusišypsojo senis. Pagaliau grįžo prie rūpimos temos:
– Nežinau, ar pačiam valdyti ūkį, ar jau pradėti karšytis. – (Jis vaidino tikro ūkininko gudrumu.) – Juk jau metas. Ir manajai reiktų pasilsėti. Dabar ir namų apeiga, ir rugius sumalk, ir visiems išvirk.
– Taigi su tais popieriais?
Aš panorau jį iškvosti.
Pasirodo, žemė ir ūkis teisėtai prigulėjo tik jo vienai žmonai. Tai dabar susikūprinusiai senutei.
Senis vėl staigiai stipriai nusikeikė ir pareiškė:
– Keturiasdešimt metų dirbau čionai ir dabar ūkio iš savo nagų neišleisiu. Ar gali jį kas iš manęs atimti? – šnapsas, matyti, jį drąsino kiek.
Tai buvo baimė. Tai buvo veikiau mirties sprendimo laukimas. Aš dabar tikrai supratau jo norą išsiimti „popierius“.
– Juos reikia daboti, nežinia dar, ką jie gali sumanyti…
Šį sakinį aš ypatingai įsidėmėjau.
Veik jo vieno išgertas šnapsas ir mano atsilankymas atpalaidojo kalbą ir slogutį, ir pagaliau man visiškai pavyko sužinoti šios pilies valdovo paslaptį.
Tai buvo kova. Kova mirtina.
Kovos gi pradžia buvo moteris.
Uošviui tebegyvenant, visi dirbo ir buvo jo vergai. Šiam mirus, senis perėmė ūkyje nustatytas tradicijas ir visiems buvo vienatinis autoritetas. Visi jį gerbė, bučiavo ranką, ir nė į galvą niekam neateidavo pakalbėti ką prieš tėvą svetur.
Bet jo sūnus, kuprius, tapo apvesdintas.
Į šiuos amžinos rūstybės namus atėjo jaunoji marti, kilusi iš linksmesnės ir savarankiškos šeimynos. Moteris sudrumstė ramybę. Ginklas buvo pakeltas prieš ginklą, ir vienas pakėlusiųjų turėjo nuo jo žūti.
Salia senio išaugo dar viena galybė – moteris!
Pamažu ji paveržė į savo lagerį visuomet tylinčią uošvę, ir pagaliau priešininkų eilėsna persimetė pati didžioji senio viltis – jo įpėdinis sūnus.
Jie visi rengėsi jį nunuodyti.
Bet senis, laimėjęs savo gyvenime tiek kovų, dar nemanė atiduoti savo galvą ir kardą priešų malonei. Sutaupęs paskutines jėgas, jis rengėsi paskutinei kovai – visus nugalėti!
Iš kai kurių simptomų jam yra paaiškėję, kad šeimyna mano nunuodyti. Tuomet jis uždarė visus valgomus daiktus savo skrynion, keistu raktu užrakinamon. Raktas visuomet būdavo prie jo. Maisto išteklius tuo būdu buvo jo žinioje.
Senis įvedė apgulos stovį. Jei pirma dirsių duona nebuvo koks ypatingas maistas nusidirbusiems žmonėms, tat dabar jis marino savo pavaldinius badu. Jis buvo nusistatęs juos visus badu išmarinti. Veik neduodamas laiko jiems pamiegoti ir nuolat grūsdamas juos į patį sunkiausią darbą.
– Ėsite man žalius barščius, kol nusprogsite! – su ypatingu pasitenkinimu ištarė senis.
Nuodai buvo pastebėti kartą ir kitą.
Užtai senis, rytmečiu atsikėlęs, vienas nueidavo klėtin prie skrynios ir atsirėždavo didesnį lašinių šmotgalį. Tai buvo suprantama. Jam vienam teko atremti tiek priešų, užtat jo spėkos kaip kokio šiaurės keliauninko turėjo būti taupomos, kol bus pasiektas tikslas.
Šeimyna griebėsi šmeižtų, jį koneveikė svetur kaip įmanydama. Sūnus dar šiek tiek formaliai reiškė pagarbos tėvui. Užtat marti ypatingai skleidė žmonėse pražūtingas žinias kaip kokias bacilas. Mobilizuodama žmones prieš senį, sistematiškai stengėsi paveržti uošvės sąskaiton ūkį ir jau jame atsikvėpti. Kas blogiausia šeimininkui, ūkis formaliai buvo senės, ir jis tai jautė. Tylioji senė jokiomis pragaro kančiomis nebuvo linkusi perleisti savo teisės kitam.
Kova, matyti, artinos prie galo. Atakos įvyko paskutiniu ruožtu. Reikėjo senio šiaip jau nebeilgas gyvenimas patrumpinti. Reikėjo kitiems gyventi, atėjo jau laikas. Kai rudenį krinta lapai į drėgną žolę, tai sudaro pamatą naujai žolei pavasarį želti.
Tas šeimynos suokalbis buvo slaptas.
Senis jautė instinktyviškai savo šeimynos narių poelgius ir nusistatymą. Ir dabar jis šaukėsi galbūt paskutinės pagalbos: dokumentų! Tiek metų čia dirbęs ir ūkį faktinai valdęs.
Jis saugojos. Karštumą dar valgydavo kartu. Bet jaunieji turėdavo pirmieji pasrėbti sriubos. Gi visa kita buvo suslėpta spintoje, spinta kiršino namiškius. Ypač kad joje buvo gražaus iždo: senų rusiškų auksinių pinigų… Namiškiai užuodė šį auksą.
Man beatsisveikinant su seniu, į gryčią įėjo jaunamartė tokia standri ir jauna kaip pirma, kad ir tokiais pat standriais marškiniais. Tai buvo ta, kur uogas rinko skynimėliuose. Dabar ji buvo dar savarankiškesnė.
– Sveiki! – pasakė ji, statutėliai įėjusi į gryčią ir pati pirmoji man ištiesdama ranką. Matyti, ji mane pažino iškart, ši šviesios galvos moteriškė.
Ji išlydėjo mane iki šulinio.
– Senį reiktų pakaršinti, – patariau jai.
– O kam jam gyventi? Užteks! Pagyveno, ir užteks.
Senio valandos artinos.
Senis mirė. Senis griuvo.

– Tu matei dabar visus šios tylios tragikomedijos personažus.
– Tu iš tikrųjų manai, kad jie bus jį nunuodiję?
– Tikriausiai!
– Kas?
– Gal sūnus, gal marti, gal pati senė. Gal kolektyviškai? Jie visi dabar tokie maldingi ir atsargūs.
Našlių šeimyna, apsipirkusi bažnytkiemyje kas reikalinga ir pajutusi savo delne laisvai išleidžiamus pinigus, jiems tiek naujų emocijų teikiančius, sėdo į palaikius ratus ir pasileido dulkių keliu savo namų linkui.
Mano draugas ėjo susimąstęs.
Turbūt galvojo, ar senis bus paleidęs paskutinę valandą iš savo rankų raktą ir kaip čia sukoncentravus visą filmo akciją apie tą raktą – susuktą geležies virbalą.

Views All Time
Views All Time
2621
Views Today
Views Today
1
0 0