Tetos Rozalijos atkviesta, Jadvyga važiavo sostapilin, kur turėjo praleisti žiemą.
Teta Rozalija, susodinus ją salone, glamonėjo ir sakė:
– Tu būk čia kaip namie, tau nieko čia nestokos!
Tetos Rozalijos „salonas“ buvo apydidelis kambarys, kurio ryškiausiame kampe stovėjo įsenęs fortepijonas, taip iškleręs, kad nebe dantims susopinti pradėjus juo skambinti. Ties fortepijonu stovėjo dažytos palmės, padarytos iš samanų, karnų ir balanų.
Pas tetą Jadvyga galėjo praleisti laiką kaip tinkamai. Grįžti namon Jadvyga negalėjo, vienuolyno bijojo.
Miestan Jadvyga išeidavo tik pavakariais – ji bijojo miesto bokštų ir žmonių. Atvežti iš namų batukai pradėjo kiurti.
Vieną kartą atsilankęs, vis dažniau pradėjo į tetą lankytis vienas jaunikis, penkiasdešimt metų, nuolat surdutu bevilkįs, su keliais plaukais – brangenybe, begailestingai vegitalio drėgninama.
Tai buvo miesto kalėjimo viršininkas. Kaipo išradėjas patentuotų, ypatingai patogių automobilių miesto kaliniams vežioti, jis buvo pragarsėjęs visame mieste.
Jis buvo mandagus. Įeinant salonan, įleisdavo pirma ponias, pirmas paduodavo joms kėdę. Norint užrūkyti trečiam nuo vieno degtuko, mandagiai atimdavo ir užpūsdavo: „Kad nesusibarti!“
– Susibarti. Kaip tamsta gali ir manyti – „susibarti“,- nereikalingai isteriškai širdydavos teta.- Tamsta čia turi būti kaip namie.
– Kas mane norėtų turėti čia kaip namie? – Šliurktelėdavo arbatos ir, nutrindamas primirkusius ūsus alvutės briauna, gudriai pažiūrėdavo į tetą valdininkas.
Kad nors kiek atidėkotų tetos gerumą, surdutas atsiųsdavo dažnai dovanų. Dažniausiai in natura: obuolių, bulvių maišą, daržovių.
– Statyk atsargiau, ar nematai, kad dovanos! – sakydavo kokiam sulėsusiam kaliniui betempiant bulvių maišiogalį.
Atnešus jaunikiui kartą gėlių, Jadvyga paėmė jas ir pastatė nuošaliai virtuvėje, o tetai piktai pasakė:
– Nesuprantu, ko jis čia landžioja! Įsivaizdinu, kaip jis galėtų gyventi su moterim. Idiotas tas!
– Iš kiekvienos ketveriukės visuomet galima sudaryti porą, – šaltai atsakydavo teta iš lenkiško.

Miesto šykšti saulė bėrė spindulius per murziną langą ir šliejosi išblyškusia šypsena prie Jadvygos, kuri stovėjo čečunčine bliuzka ties fortepijonu ir vartė populiaringą tuo metu valsą: „Valse d’amour-karnavalo atsiminimai“, – aukojamą Gertrūdai Lapinaitei, su šios ponios atvaizdu mėlyname lauke.
Butan įėjo valdininkas.
Buvo nepaprastai surdutuotas, susišukavęs ir rimtas. Atrodė tarytum šventadienį iš bažnyčios grįžęs.
Išėmęs baltytėlę nosinę, trynė savo nuzulintus ūsus, kandžių suėstus, jam užmiršus juos panaftalinuoti.
– Tamsta niekuomet nesiliauji būti namie viena! – pagrūmojo jai pirštu su brilianto žiedu, kaip riešutas didumo.
– Kur bėgsi!
– Ką tamsta sakai! Tamsta sutverta muzikai! Jaunystė, kuri apsireiškia pavasario džiaugsmais…- Valdininkui pritrūko žodžių.
O jaunystė, kuri apsireiškia pavasario džiaugsmais, nežinojo kas daryti su svečiu. Mechaningai paklausė:
– Tamsta turi daug darbo?
– Taip – daug. Net per daug. Kad ne tėvynės ir respublikos labas, manęs seniai čia nebūtų!
Surdutas pažiūrėjo akylai į Jadvygą.
– Ar tamsta negalėtum padaryti man didžiausio malonumo? Turiu žemės gabalą – žmonės dvareliu vadina,- pridėjo koketingai valdininkas, bet per nelaikus nėra kuomet ir aplankyti. Ar nesusitartumėme kart su gerbiama teta ir neužvažiuotumėme į mane?
– Žinoma – kodėl ne!
Jadvyga sutiko. Surdutas paskatintas paėmė jos ranką ir pažiūrėjo atidžiai į jos akis.
Net apsisuko dairydamasis, ar nėra svetimųjų.
– Tamsta,- pratarė drebančiu balsu,- aš atėjau prašyti tamstos rankos ir prašau liktis mano žmona. Tamstai nieko nestokos!
Žiūrėjo, kokį efektą padarė jo žodžiai.
Jadvyga nežinojo, ar juoktis, ar kvatoti iš šios valandos rimties. Atsilošusi ties palmėmis, ji juokėsi iš visos širdies.
– Taigi kad aš tamstos nemyliu!
– Atsakymo aš galiu palaukti.
Trobon įvirto teta, sugrįžusi iš miesto šeimyniškos promenados, apsikrovusi pirkiniais.
– Tamsta jau skubi? Palauktum tamsta.
– Negaliu. Darbai nuolat plečiasi.
Teta žiūrėjo į surdutą tokiomis akimis kaip į daktarą, nustačiusį sunkią diagnozę: „Na kaip?“
Bet daktaras nieko neatsakė.
Gatve ėjo šaltas, abejudinas, tarytum svetimas gatvės praeivis.
Jadvyga nubloškė besiskverbiančius į akis plaukus, apsisuko ir, nieko nepasakiusi tetai, greitai išėjo miestan.
– Kaip tat galėjo atsitikti? Kaip bjauru viskas! Praeinant pro šalį nušviestos krautuvės, kur languose blizgėjo įvairūs auksiniai daiktai, pro Jadvygą praėjo ceremoniniu maršu visa eilė daiktų. Brilianto žiedas kaip riešuto didumo. Šilko batukai kaip princesės.
Puri juoda žemė, kuri gali veisti ne tik bulbių maišus, kalinių tampomus, bet ir aukso žiedus, ir strusio plunksnas papuošalams.
– Stebėtina, kad toks geltonas veidas, ir dar gali daugiau žinoti už ją…
Ant gatvių gulėjo purvinas sniegas. Vežikai tampė roges, padėdami arkliams vežti neįmanomu keliu prekes, ir čaižė arklius botagais.
Elgetos klykė ties bažnyčiomis, geriausiai atlikdami savo roles.
Nuobodžiai skalandavo bažnyčių varpai.
Takeliais ėjo kunigai, ilgų sutanų broniruoti.
– Kad pamėginus už jo ištekėti…- erzindama pati save, ištarė Jadvyga.

Jaukus dvarelis.
Kaip įkritusi gilion duobėn ar ižo pripildyton aketėn, Jadvyga stengėsi išsiveržti kraštan ir išsigelbėti. Kraštas buvo netoli.
– Tai mano giminietis, kapitonas Rapolas. Iš karo sugrįžęs. Herojus… Supažindino jaunikis, atvažiavus savo dvarelin.
– Nesistenk taip, dėde,- pavargsi!
Tai buvo Jadvygos pažįstamas aficierius, su kuriuo ji kadaise Nemunu keliavo.
Popiet, išsivadinus jaunikiui ją keliauti, ji matomai buvo nepatenkinta, kodėl jaunikis neprisimena apie jųjų kelionę.
Linksmumo ūpo apimta, ji sudėjo savo vardą su jaunikio: „rapolasjadvyga“. „Kažkoks Rapagalionis!“ – linksmai nusijuokė.
Priėjęs ežero kranto, jaunikis, stuktelėjęs batų užkulniais kelius mazurkos taktus, pamėgino balsą skalės didumu. Jaunikis buvo standrus, aukštas. Gražios vyriškos eisenos.
Ruduo skleidė savo auksines spalvas. Pro tylų žydro ežero vandenį apsibrėžė lazdynų viršūnės su nubraukytais lapais. Kai kur rudens varsos buvo dar daugiau sušildomos raudonų taškų – putinų priraudusių uogų. Nuo beržų ir liepų krito lapai, tarytum Dievas, paėmęs saujomis auksinių konfeti, bėrė į gerus ir į įsimylėjusius žmones.
Samanos buvo kaip persų divonai.
Jie susėdo ant samanų.
Šviesiai žalsvas rudens dangus dainavo paskutinius gailesio akordus.
Jaunikis, nepaduodant Jadvygai visai progos, paėmė ją už jos sunkių kasų ir karštai pabučiavo.
– Tamsta! Ką tamsta darai! – sušuko piktai Jadvyga kaip užpulta Diana. Bet tokia Diana, kuri šunimis jo neužsiundė.
Praėjus keliems akimirksniams, ji pažiūrėjo gražiai į jį, išmetinėdama akimis: tamsta…
Skaidrus rudens oras ir majestotinga gamta sušildė juos nauja gyvybe.
„Su juo aš galėčiau gyventi“,- svajojo Jadvyga.
Praėjo daug laiko, kol jie galėjo atsikratyti šio rudens užžavėjusio ūpo.
„Tik su juo!“
Pagalios jaunikis ištarė vyrišku balsu.
– Žiema, poneliute, mes būsime geri draugai!
– Aš teku…- ištarė ji pirmąkart viešai, pati klausydama savo balso.
– Teki? Aš tat žinau.
– Žinai tamsta? Iš kur?
– Argi nekalbėjo tamstai vienas muzikalus žmogus apie muziką?
– Apie muziką?
Ji norėjo atsikelti ir netyčia atsirėmė ant jo kojos. Koja jaunikio, iš karo sugrįžusio, buvo medinė… Medinė koja, muterkėmis suveržta. Jai blikstelėjo jo „graži eisena“.
Apsivylusi jaunikiu, kaip ir savo idealu apsivylusi, Jadvyga bėgo greitai namon, vos pavejama stagaruojančio jaunikio, kuris, bėgdamas užpakalyje jos, murmėjo:
– Tamsta žiemą galėsi rasti manyje geriausią draugą!
Kaip nuvargusi nuo šito greito bėgimo bei ištikusių nelaimių, Jadvyga, pribėgusi skubiai prie valdininko, šliejosi prie jo ir nutarė galutinai: „Aš teku už jo!“

Vestuvės.
Naujienas apie vestuves pirmiausiai išplatina moizeriai, imančių šliūbą artimi draugai.
Teta Rozalija tarytum pasidarė dar daugiau teta ir dar daugiau Rozalija, trypė kiek įmanydama virtuvėje kaip narsus pokylio karvedys, aukodama savo silpną gyvybę ir išbėgdama iš rūkų ir garų debesų į prieangį gėlių paimti bei už kokosinius riešutus užsimokėti.
Tetos Rozalijos vyras, antras buhalteris suvienytose dažyklose „Progresas“, kuris iki šiol nesirodė, dabar apsivilkęs dideliu, apsčiu surdutu ir pasirišęs baltu iškilmingu kaklaryšiu su didelėmis atlapomis, išrodė senu pensionuotu baletmeisteriu.
Vaikai irgi buvo šveičiami, šukuojami, avami tėvo batais, ilgio kaip gero norvego ski.
Jadvyga su šilko suknele ir batukais – jaunojo dovana,- užgulusi fortepijoną, baisiai trūkčiojo pečiais – gal pirmą kartą savo gyvenime taip graudžiai verkė.
– Kaip prieš šliūbą,- nutarė teta Rozalija.
– Aš neišlaikysiu, ne-no-riu! – per graudesio akordus galima buvo girdėti.
Merginos dėvėjo jaunajai nuometą. Vaikai, sulindę kampan, žiūrėjo į tuos didelius stebuklus.
– Na, na, visuomet taip! – pabučiavo ją teta, praeidama pro šalį.

Rimtas, tarytum kalbėti užmiršęs, ėjo jaunikis priešakyj žmonių per tuščią bažnyčią.
Iškilmingam pasibučiavimui įvykus, visi subėgo sveikinti jaunavedžius. Jaunikis vėl grįžo per bažnyčią vienas priešakyje žmonių. Išėjęs ant bažnyčios trepų, ties kuriais laukė kelios rogės, jis vilkosi kailiniais ir kalbėjosi su Rozalijos vyru:
– Žinai tamsta, antras savitarpės pašalpos bankas sprogo!
Jaunavedys apsidairė aplinkui:
– Kur mano ponia?
Jis ėmė jos ranką ir vedė į didelę, įsenusią muziejinės išvaizdos karietą:
– Na, ar esi laiminga? – klausė jis ir spaudė ją į savo kailinius.-Žiūrėk, apsisupk, kad nesušaltum!

Iš restorano daugelio salių vienos salės pusiau nusviestame kampe stovėjo stalas, nutiestas rezginiuotos staldengtės ir nustatytas vaisių ir vynų. Kitos salės pusiautamsiuose kampuose stovėjo stalai, nenuvalyti dar nuo puotų, ir grindys dar buvo nenušluotos nuo pokylių.
Buvo vėsu.
– Muzikos, šokti! – padiktavo jaunavedys ir liepė išvynioti atvežtą iš namų gramofona. Prisuko sušalusiam sutvėrimui triūbą, ir gramofonas, tarytum gerti prašydamas, paleido savo užkimusią gerklę.
– Dabar išgersime į jaunavedžių sveikatą! – pripylusi vyno taures, prabilo teta Rozalija, nepaprastai saldžiai šypsodamasi, net jos vyras nusigando.
– Kad ne tamsta, nebūčiau dabar žmogus! – įsimylėjusiomis akutėmis žiūrėjo į ją valdininkas. Visi šoko „Valse d’amour“.

Views All Time
Views All Time
2277
Views Today
Views Today
1
0 0