Giedrus nedėldienio rytas. Saulutė patekėjo skaisti ir šviesi ir džiugina savo skaistumu ir gamtą, ir žmonių širdis.
Visur tyla. Girios ir pievos lyg užžavėtos. Retkarčiais atskrenda iš tolo neaiškūs žmonių balsai arba šuo suloja, ir vėl viskas skendi tylumoje.
Dar svirtis sucirpa arba varna karktelia ir tarsi nusigandusi nutraukia. Miškai nei krust. Taip ramu, taip šventa visur lyg pasakoje. Sodžius. Sena bažnyčia. Iš bažnyčios tarsi iš po žemės išsiveržia tylūs ir rimti vargonų garsai. Šventoriuje apie bažnyčią žmonių visai nėra. Už aptvėrimo matyti tik įvairiausių važių eilių eilės. Kartais pasijudina arklys ir suskamba jo pakinkalų skambalas. Arkliai prunkščia ir godžiai peša šieną, jiems po kojų pamestą. Sodžius lyg užmigęs, nei vaikų lakstančių gatvėmis nematyti.
Staigu pradeda veržtis iš bažnyčios giesmė, banguojanti giesmė, plaukianti iš šimtų krūtinių. Ji vis platesnėmis bangomis skleidžiasi, kyla vis aukštyn ir nuplaukia toli, toli.
Giesmei dar nenutilus, prasiveria bažnyčios durys. Iš pradžių po vieną plaukia žmonės, paskui viens už kito pro jas išsprunka, užsimauna kepures, sveikinasi, būreliais sustoję šnekinasi, juokauja. Jau visas šventorius žmonių užplūdo. Kas čia do judėjimas, klegesys, juokavimas! Čia svarstomi visokie klausimai, visokios naujienos. Girdėti pakvietimus ant alaus, į vestuves. Čia piršlys tariasi su jaunikiu. Čia uošvis su žentu linksmai juokauja. Vaikučiai, motiną už skvernų traukdami, laibais balseliais saldainių pirkti prašo. Žmonės juda, kruta. Pagaliau išsiskaido į visas šalis. Šventorius netrukus lieka tuščias. Keliai užtai marguoja krutančiais, tamsiais taškais – tat žmonės skuba namo. Nors laukai sniegu apkloti, saulė juokuoja, lyg žadėdama žmonėms netrukus pavasario stebuklus paskleisti. Jos spinduliai žaiste žaidžia plačiame slėnyje, žėrinčiam ledo kruopomis. Visur balta ir šviesu, kaip tik akimis pasiekti.
Einu… Tarsi atsidūriau kokioje stebuklingoje šalyje, kur nėra skausmų nei vargų. Sniego laukai aplinkui taip spindi, kad akys raibsta. Kelias čirška po kojomis.
Pro šalį staigu pralekia vienas, kitas važys. Ausis paliečia žmonių kalbos garsas, ir jau viskas vėl pranyko.
Kelias vingiuodamas įsisuka į tamsų pušyną. Pušų šakos, sniego užklostytos, sveriasi žemyn, lyg kokių milžinų pirštai tęsiasi prie žemės. Mažos pušelės ir eglutės visai užsnigtos, iš po savo baltos apklodės žvalgosi tik keliomis žaliomis šakutėmis. Tolimoje skambalas graudžiai ėmė gausti, ir jo garsmas pasklido po visą apielinkę. Sužvengė, suprunkštė arklys. Kaži kas važiuoja. Visai arti už savo nugaros užgirdau arklių kanopų bildesį ir jau garsią skambalo gaidą.
Linksmai, garsiai pradundėjo pro šalį du puikiu važiu. Ji!.. Ji… O Viešpatie!.. tarp jų… Ji matė mane! Ji pažvelgė į mane! Tebestovi ji man akyse tokia skaisti, tokia neišsakomai graži!.. Velyk negyventi… Ji matė mane. Žiūrėjo į mane. Jos stebuklingose akyse sužibo ta pažįstama ugnis… Bet ko gi? Meilės?.. Ką dar nori pasakyti tos akys, tos nesuprantamos akys? Gal, atsiminusios mudviejų praeities, reiškia užuojautą?.. Ne! Užuojautos nenoriu!.. Aš čia vienas tame kelyje! Vienui vienas!.. O tu… su jais… tu… ten… O mano brangioji! Tu mano deivė… Taip, tu visuomet mano, tu manyje, mano širdyje…
Ir motina ten draug su tavimi, ir piršlys, ir „jisai“… Ne, taip gyventi nebegaliu. Juk viskas pabaigta… O ateityje ilgas, liūdnas vargas… O tie žodžiai, baisūs tavo žodžiai… neduoda jie man nei trumpai valandai nurimti, kur tik nesislepiu, jie visur mane pasiveja:
– Atrasi kitą… Aš negaliu tėvų norams priešintis…
Bet meilė!.. Taip šventai tikėjau tavo meile, ir… Bet gal tu „jį“ iš tiesų pamilai?.. O gal tie „jo“ turtai sugriovė tą mūsų laimę… Ne! Tu taip neįstengtum pasielgti… Tik tėvai, tėvai… Bet kodėl tavo meilė nepergalėjo tėvų valios?! – „Kaimyne, supraskie, jog mūsų Stasė ne tau… ir nekliudyk jos laimei, nes…“ – Senis užbaigė. Gal drąsos pritrūko ar žodžių nesurado… Taip… Jų namus pradėjo lankyti stambus dvarininkas. Ką gi sveria greta jo vargdienių vaikas?.. O pasaulio bjaurumas! Ištikima širdis, jauna valia, darbščios rankos… neatsveria dvaro… Ir tu… tu… mano likimo skaisti žvaigždė… pametei, apleidai mane. Ar tu nejauti kiek laimės, kiek begalinės laimės buvo? Kokia viltis, kokios svajonės mums vainiką pynė! Neužmirština praeitis! Vasaros naktis. Mažas sodnelis. Aukštai, aukštai mirksi slėpingai mažutė žvaigždelė tamsiame dangaus skliaute. Mėnulio spinduliai glamonėja visą apielinkę. Vėjelis glosto man galvą, kaži ką tokio širdingo, jausmingo šnabždėdamas. Viskas nutilo. Viskas apie mane tarsi užmigo. Tik griežlė su savo čar čar šaukia iš netolimo lauko. Ir vėl taip tyla, toks ramumas ir vakaro vėsumas. Vėjas sušnabždino tik senų liepų viršūnes. Tyliai prasivėrė namelio durys.
Stasė!
Širdis krūtinėje tai alpsta, tai pašėlusiai plaka… krauju užpildama man veidą!..
Sušlamėjo krūmai ties nameliu. Tyliai ji, tarsi mėnulio spinduliais plaukdama, artinasi. Tai skrenda už medžių, tai vėl išsineria. Žolė šlama.
– Tu… manoji… kaip aš tavęs laukiau!..
Krūtinė dega, pajutusi prie savęs numylėtą. Lūpos geria karštų pabučiavimų nežemišką saldumą. Ji nulenkia savo brangią galvelę ir priglaudžia prie mano peties.
– Myli?..- klausia jinai ir, nelaukdama atsakymo, dar didžiau prisiglaudžia. Jos šilkiniai plaukai kaitina man skruostą.
– O! myliu tave, Stasyte… amžius taip…
– Tu neapleisi manęs niekuomet. Draug vargą kelsime, draug laime džiaugsimės.
Tylu. Tik švelnas vėjelis supa ir bučiuoja rožes darželyje.
– Na gana. Reikia man bėgti. Senieji pasiges.
– O ne! Dar ne… Nebėk. Dar valandytę. Graudu be tavęs.
– Ne, negaliu ilgiau. Sudiev, Antanėli! Ir man taip gerai, oi gerai su tavim.
– Sudiev, rūtele mano!..
Ir nuplaukė nuo manęs mėnulio spinduliais it sapnas apie laimę. Sušlamėjo tyliai krūmai. Tamsūs medžių šešėliai ją užstojo… Pranyko sodno gelmėse…
Apie mane dabar žiema ir rogių kelias… Pušys… aukštos šakotos pušys su sniego užklostytomis šakomis auga iš abiejų pusių. Sniegas čirška po kojomis. Aš einu vienui vienas. Ji… praūžo linksmoje draugystėje… Ji juokėsi, žvalgėsi…
Man akyse tebestovi anas mažas sodnelis su žydinčiomis rožėmis… ir ji prie mano krūtinės. Ir aš tikrai žinau, kad tai nebuvo sapnas. Tačiau einu vienui vienas. Ir kelias iš pušyno bėga toli, toli ties manimi į platų, platų pasaulį.

Views All Time
Views All Time
3139
Views Today
Views Today
1
0 0