Jis įgijo didelio turto, prekėmis prigriovė sandėlius, jo akcijos kasdien pradėjo kilti, bet siela jo nuolat veržėsi prie lietuviško darželio su aukštomis rožėmis, senas gonkas apkibusiomis.
Prie šventadienio nusileidžiančios saulės.
Vargonai, groję per ilgą dieną Bachą, paskutinį kartą atsiduksėjo, ir viskas aplinkui nutilo. Tamsiame sode su apkerpėjusials medžiais ir žole, sugrubusia nuo amžinos sambrėškos, prasidėjo moterų, vilkusių baltais krinolinais, ir vyrų šilko frakais tylus meilės menuetas. Muzikos garsai dar blaškėsi nuo seno svirno, pakrypusio ir apleisto, ir kaštonų šakų, nuo sunkių žiedų nusvirusių.
Po šitais žydinčiais medžiais buvo susiglaudęs senas svirnas su daugeliu tuščių prieklėčių, nukabinėtų fotografijomis žmonių, Amerikon išvažiavusių.
Ant gonkų išeidavo ir tarp pilkų stulpų rymodavo jauna mergaitė šviesiais šilko rūbais su mėlyna tulpe, prisegta prie krūtinės. Tarytum liūdinti, tarytum besiblaškanti kaip šitie melsvi dangaus debesėliai.

Ji primindavo jam mimozos gėles, kurių kvapsnys taip skaistus, kad gali pasigerti.
Sušukavęs savo plaukų likučius, gražiai frakuotas, jis atsidurdavo tarp restorano palmių ir restorano muzikos manieruoto posmo. Muzika nykdavo. Moterų žvilgsniai ir moterų dekoltuotos nugaros, įspraustos į gražius kostiumus, mindavo jam greitai praeinantį gyvenimą. Dalenkdavo vyno taurę ir kart su stiklo dzingtelėjimu pradėdavo jo sopulis vystytis.
Restorano kampe stovėjo atstu viena jauna mergaitė su mėlyna tulpe ant krutinės. Jos žvilgsnis tarytum klausė: „Kodėl tu neini prie manęs?“
Kur ji?
Sodžiaus bažnytėlėj angelum bemušant, jis eidavo vienas tuščiais sodžiaus keliais pasivaikščioti ir apie ją pagalvoti.
Kuo daugiau šis žmogus dirbo, tuo daugiau turėjo vargo, pelno ir neramaus jausmo artimos mirties: dabi viešnia su išblyškusiu veidu, apsirengusi šilko juodais rūbais, spaudė, tykodama savo vėdyklėliu, jo durų skambutį…
Kambario auksinėje sambrėškoje ties sunkia uždanga stovėjo vienumoj moteris, liūdnai žiūrinti tolyn; ant divono voliojos, žaidė kaip meškinėliai jos vaikai.
Palikęs savo žmoną, vaikus, surinkęs savo turtų likučius, jis ryžosi tolimon kelionėn.

Jau buvo vėlybas ruduo, kai jis pasiekė savo prigimtą sodžių. Rudens oras buvo vėsus, skaistus ir permatomas iki pat dangaus aukštybių. Virš rugienų slankiojo ūkai, užkliūdami už kai kur pasilikusių rugienose ramunių. Patvorys buvo nudabintas jaunų, dekoratyvių, kaip kokiame parke sustatytų šermukšnių su raudonomis svariomis kekėmis.
Nuėmęs nuo savo trustininko galvos kepurę, jis apsižvalgė aplinkui ir pamatė savo numylėtinės sodybą, namą su baltomis langenyčiomis. Beblizgančią tarp gluoksnių kūdrą. Galbūt ir ją. Čia nutarė pasilikti ir praleisti savo gyvenimo dienas. Iš likusio turto jis pradėjo statyti žalioje girioje didelį rūmą su mėlynomis baliustradomis, atšokančiomis nuo rūmų ir pridengiančiomis po savimi visą apylinkę. Jam buvo brangu kiekvienas šapalėlis ir viskas aplinkui saugotina. Dievmedėlis, bailiai išsikišąs iš krūmų, avietynai ties samanotomis tvoromis, nušienautos pievos ir seni ąžuolai pievoje – jo jaunybės draugai.

Apsivilkęs rudine sermėga, naktį, kaip jaunomis dienomis, jis žengė šlapiais takais tarp dirvonų prie jos sodo. Sukibusių vyšnių viršūnės veržėsi per tvorą ir šnabždėjo savo kietais sudrėkusiais lapais: „Jis jau atėjo, jis jau atėjo. O mes jau pasenom“.
Stuktelėjo vartelių klemka. Kaip pirma.
„Čia kiekvienas mano atsidūksėjimas“.
Virš visa ko buvo išsiveržęs senas išsišakojęs tapalas, viską žinąs, nelaimę lemiąs. Medžių viršūnės lingavos ir kalbėjos tarp savęs, tarytum rokoko riteriai ir damos, atsimodamos vėdyklėlėmis, gracingai žengė įstabujin šokin, o medžių kamienai buvo užtempti gelsvomis skraistėmis – nusileidusios saulės ar naktinės žaros.
Rasoti jurginai mušė jį per ranką ir bučiavo.
Iš mokslo sugrįžęs, jis buvo čia vaišinamas geros tetutės ir skaisčios kaimynės tautiniais rūbais.
– Liktum tamsta čia…- šiepė šeimininkė.
– Jam reikia į mokslus eiti, – atsiliepė kažkoks pesimistas. Sutvaksėjo gryčios klemka, ir žolė sušlamėjo nuo besiartinančios moters. Ji buvo pasenusi, įgeltusi, sulėsusi. Motina keletos vaikų.
– Sveika mano sužieduotine!
– Aš tamstos nepažįstu.
– ?
– Pažinimo nevertas žmogus…
Jis paėmė jos įvargusią ranką ir ilgai bučiavo.
– Kaip tu gyvenai tą visą laiką?
– Kodėl tu mane apleidai?.. – Ji sudribo ant jo peties. Jis pažino tuomet meilės aukščiausią laipsnį.

Mirė balta jauna. Varpai gaudė upelio dugne, kur atsimušė balzgani debesys, ant kurių plaukė aniolai. Gluoksnių pumpurai išsprogo, nors tai buvo ruduo. Žmonės taisės kulti ir medžioti kiškius; kunigas išrašė sau daugiau laikraščių žiemai praleisti, o moterys pirko „zingerį“ vyrų rūbams sužiūrėti. Sutriško ledai, ir iš ledų išaugo neišpasakyto skaistumo žibuoklės iš ultramarinių safyrų, neišpasakytai kvepiančios.
Gyvenimas buvo nemirtinas ir siela įstabiai sutverta.

Views All Time
Views All Time
5785
Views Today
Views Today
1
0 0