Imperatoriaus žinia
Imperatorius – taip pasakojama – Tau, paskiram žmogui, menkam valdiniui, mažyčiam į toliausius tolius nuo imperatoriškos saulės pabėgusiam šešėliui, būtent Tau imperatorius iš savo mirties patalo pasiuntė žinią. Parsiklupdė jis prie lovos pasiuntinį ir sušnibždėjo jam į ausį žinią; tokia ji jam buvo svarbi, kad liepė pakartoti į ausį. Galvos linktelėjimu jis patvirtino pasakytų žodžių teisingumą. Ir prieš visus savo mirties žiūrovus, – visos trukdančios sienos nugriaunamos, ant plačiai ir aukštai kylančių išorinių laiptų ratu sustoja imperijos didieji, – prieš juos visus jis išsiuntė pasiuntinį. Pasiuntinys tuojau leidosi į kelią; stiprus, nenuilstantis vyras; tai vieną, tai kitą ranką ištiesdamas skinasi jis kelią pro minią; jei sutinka pasipriešinimą, jis parodo į savo krūtinę, ant kurios yra saulės ženklas; jis, kaip niekas kitas, lengvai juda į priekį. Bet minia tokia didelė; jos būstams nėra galo. Jei atsivertų atviras laukas, kaip jis lėktų ir turbūt greitai išgirstum Tu nuostabų jo kumščių beldimą į savo duris. Tačiau ne, kaip bergždžiai jis plūkiasi; jis vis dar braunasi pro vidines rūmų menes; niekad jis jų neįveiks; o jei jam tai pavyktų, nieko nebūtų laimėta; jis turėtų grumtis laiptais žemyn; o jei jam tai pavyktų, nieko nebūtų laimėta; reiktų peržygiuoti kiemus; o po kiemų dar vieni juosiantys rūmai; ir vėl laiptai, ir kiemai; ir dar vieni rūmai; ir taip toliau per tūkstantmečius; o jei jis pagaliau išsiveržtų pro išorinius vartus – bet niekad, niekad negali tai įvykti – prieš jį dar tik sostinė, pasaulio vidurys, užsivertęs savo nuosėdom. Niekas čia neprasiskverbs, tuo labiau su mirusiojo žinia. – Bet Tu sėdi prie savo lango ir svajoji apie ją, kai vakarėja.

iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Mikutytė

Views All Time
Views All Time
1710
Views Today
Views Today
1
0 0