Užsimerkt. Įtempt visus raumenis, sulipdyt vokus, sugirgždint krūminiais, abiem kumščiais aklinai užspaust smilkinių gyslas. Stebėt, kaip žūsta tau gerai pažįstamas senas pasaulis. Stebėtis, grožėtis, kaip jis iš lėto virsta gilia, ratilais raibuliuojančia tamsuma, po to bekrašte rožinės spalvos dykyne.

Įžengt į ją. Nedrąsiais pirmaisiais žingsniais išbandyt nežinomos žemės tvirtumą. Pro pirštus prasijot smilčių saują, sukelt vėją, išbarstyt jas po visą horizontą.

Eit į priekį. Vis tolyn ir tolyn, be jokio orientyro, įbedus žvilgsnį tiesiai prieš save.

Tuoj pat pasiklyst.

Nepastebėt to, iš naujo sukt ratus, sugrįžt atgal, keliaut į kitą pusę.

Aklai klajot ir vis ieškot visur slypinčių keistų vietelių. Kai netikėtai tau per pusę žingsnio plyksteli ryški šviesa ir tu apstulbintas sustingsti. Rausvoj migloj tada gali įžvelgt tą jau seniai matytą vaizdą, kažkada jau užmirštą, kurį dabar jau puikiai atmeni.

Ilgai vaikštinėt po vienodą peizažą, karts nuo karto krūpčiot nuo akis skaudinančių pliūpsnių. Atkakliai, vieną po kito rinkt pažįstamus vaizdus, ieškot trūkstamų detalių, lipdyt jas vieną prie kitos, vis bandyt ir bandyt iš jų sudėliot vientisą tobulą paveikslą. Sukurt naują pasaulį, saugią tavo slaptų troškimų vietą, į kurią tu visąlaik norėjai sugrįžti.

Jau?! Tu jau ją matai? Atpažinai iš karto?
Saulės nutvieksta maža miško aikštelė…

Sulaikius kvėpavimą, smarkiai besidaužančia širdim atsargiai paliest sidabrinius voratinklių tiltus, kabančius tarp rasotų nulinkusių smilgų. Akimis palydėt iš po kojų pakilusį baltą drugelį, grakščiais zigzagais skrendantį aikštelės vidurio link. Pilna krūtine įkvėpt lengvą laukinių gėlių kvapą, sumišusį su pušies sakų aromatu. Pakreipus galvą klausytis hipnotizuojančio žiogų čirškimo. Atsidust, nuramint save. Įsitikint: šita tavo išsvajota vieta tikra, kaip tikras ir tu pats – strazdanotas basakojis mažylis, sumuštais keliais ir purvinais delnais, neryžtingai mindžikuojantis tarp išlakių, milžiniškų medžių.

Brist beveik iki kelių smengančiu samanų kilimu link drugelio, jau nutūpusio ant didžiulio gėlės žiedo. Išsitiest šalia jo ant glotnaus spyglių pakloto, įsikąst smilgos galą. Sunert pakaušyje rankas, linguot kryžmais užmesta koja, žiūrėt į dangų. Išvaikyt visas mintis, negalvot apie nieką, pusiausnūdom mėgautis tuščios galvos malonumais. Stebėt, kaip pro medžių viršūnes mirguliuoja saulė, kaip dangaus mėlynėje nepastebimai plevena debesų plunksnos.

Pasisukt į šoną, apsižvalgyt. Ten toliau, už tamsios medžių sienos pilna šešėlių, prieblandos, baimės ir paslapties. Už kiekvieno storo kamieno slepiasi neaiškios bekūnės pamėklės, slypi tavo baubai, vaiduokliai, juodi įaudrintos vaizduotės siaubūnai…

Pajust juos, jų tikrumą. Nuryt salsvą, burną džiovinančią grėsmę, sklindančią iš tamsos. Nusišypsot: ji atrodo tokia tolima, o tu čia esi nepasiekiamas, atskirtas nuo jos nematomu magiškos šviesos ratu, kurio peržengt niekam nevalia. Taip, čia tu visiškai saugus…

Susirast krūvą kankorėžių, pernykščių lapų, sausų medžio šakelių, surikiuot ilgą eilę parudavusių pušies spyglių. Prisimint tik tau vienam žinomus senus žaidimus. Statyt pasakiškus miestus, siųst į mūšį didžiules kariuomenes, bėgt lenktynių su greitaisiais mediniais žmogeliukais… Per trumpas pertraukėles vėl ganyt debesis, kartot paukščių balsus, kišt į burną saldžias žemuoges. Užmiršt viską pasaulyje. Žaist, žaist, žaist, žaist…

Pavargt. Prigult ant pūkinių samanų patalų. Neturint ką veikti, įdėmiu žvilgsniu ilgai stebėt plaštakę. Kaip ji pakyla nuo žiedo, besivartaliodama ore tolsta į miško pusę, nutupia ant saulėn nusvirusios apatinės šakos. Valandėlei sustingsta, suskliaučia sparnus, truputėlį pasisuka ir tarsi išnyksta, dingsta žalioje lapijoje. Po to vėl atsiranda toje pačioje vietoje, greitai šauna aukštyn, sudėtingais kampuotais viražais grįžta prie savo gėlės…

O dievulėliau… Kaip tu galėjai to nepastebėti? Ta pati saulė! Debesys, visąlaik sustingę toje pačioje vietoje! Tas pats, vėl pasikartojantis ir pasikartojantis drugelio skrydis iki pamiškės ir atgal…

Pašokt ant kojų. Dar kartą apžvelgt viską aplinkui. Naujomis akimis pamatyt:

KAIP BALTA PLAŠTAKĖ ILGU JUODU KAPLIU RAUDONĄ GĖLĘ ĖDA, KAIP PALINKUSIA SMILGA ROPOJA SKRUZDĖ, NESUSTOJA, KRENTA ŽEMYN, KAIP SAULĖTOJ KEPTUVĖJ SPIRGA, ŠOKČIOJA IŠ KARŠČIO ŽIOGAI, KAIP PŪKUOTĄ SAVO SĖKLĄ VĖJYJE DRABSTO PIENĖS, KAIP APSIVIJĘS SAUSĄ STAGARĄ AGONIJOJ SUSTINGSTA SLIEKAS…

Siaubo perkreiptu veidu, tirtančiais keliais pajust, kaip smegenis perskrodžia viena vienintelė mintis: „bėgt, bėgt kuo greičiau iš čia!“

Genamam nežemiško jėgų antplūdžio skuost per neįžengiamą miško tankmę, pro susipynusias, veidą braižančias šakas. Klupt už išverstų kelmų, griūt, vėl stotis, bėgt tolyn, bėgt kiek kojos neša. Susijaudinus net nepastebėt, kad medžiai jau baigėsi. Paknopstom klampot rusvą smėlį, vis tolt ir tolt nuo tos pasibaisėtinos vietos, nuo to apgaulingojo rojaus kampelio. Uždust, krist paslikam ant žemės, panirt į minkštą juodą tuštumą…

Atsimerkt. Staiga atplėšt sulipusius vokus. Iš karto pradangint visas dykumas, miškus ir saulėtas aikšteles.

Nuščiūt. Murziname, musių nutupėtame veidrodyje stebėt mirtinai išsigandusį senyvo vyriškio veidą.

Views All Time
Views All Time
1430
Views Today
Views Today
1
0 0