Taip sukasi galva. Niekas nestovi vietoje. Matau vaikystę, matau savo tėtį, matau mamą… matau gražius pūkuotus meškiukus. Ir viskas taip tikroviška. Viskas juda… niekas nestovi vietoje. Užmiegu… užmiegu neramiu miegu. Bet nurimstu…

O kitą dieną vėl pabundu, skauda galvą… kažko taip trūksta. Skauda visą kūną. Trūksta… trūksta dar vienos dozės (Dozė numalšina visus norus).

… pūkuoti meškiukai… gražus vaizdas, žuvys ant asfalto… Viskas taip pažįstama… viskas jau taip atsibodę. Ieškoti kažko naujo? Kita diena – ir vėl tas pats … prakeikta rutina … dozė … ir vėl … dozė … kažko norisi.

Galbūt man jau norisi meilės, supratimo ir šilumos. Galbūt nėra jau taip blogai … galbūt dar ne viskas prarasta. Net dozė ar stiklinė svaigalų man nepadeda … gal … gal truputį … gal labai nedaug … to neužtenka. Norai…

Op … ir vėl skystis manyje. Pūkuoti meškiukai … bet tie žodžiai niekaip negali išsiveržti iš manęs. Galbūt dar ne viską tau pasakiau, galbūt tu manęs nesupratai. Vėl skauda sielą ir vėl man liūdna. Kažko trūksta … pūkuoti meškiukai … Aš noriu ištarti: „Aš tave myliu“, bet tie žodžiai užstringa čia pat – gerklėje. Matau, kad tu neabejinga man. Nors. Aš tik noriu tai matyti. Bet taip gyventi maloniau. Matau tave kasdien, matau tave ir kasnakt. Negaliu tavęs pamiršti. Tu tikriausia toji vienintelė. O, po galais, aš toks kvailas. Baimė. Niekaip nesugebu žengti to svarbiausiojo, to pirmojo žingsnio. Po galais … pūkuoti meškiukai … ne … O tu nesupranti, kodėl aš delsiu. Nesuprasi… Svajoti man taip lengva, bet taip sunku ką nors padaryti realybėje … Dozė … man taip sunku žvelgti į tavo grožį. Sunku atsisakyti. Sunku tai padaryti … mama … tėti … vaikystė …

Tu žiūri į mane, aš žiūriu į save. Supranti … Suprantu … Bet nieko padaryti negaliu. Man skauda širdį. Mėlynoji melancholija užliejo mano smegenis … Riksmas … ir dar viena dozė.

Tik noriu turėti tave … plyšta galva … Pūkuoti meškiukai … noriu matyti tave. Noriu girdėti tave, noriu užuosti tave. Bet tu nusisuki ir palieki mane. Palieki mane vieną vėmalų klane. Galbūt sūrios ašaros bėgs mano skruostais … gal rėksiu… O gal nieko nesuprasdamas sėdėsiu ir žiūrėsiu į vieną tašką … o gal … Dozė … ir dar viena …

Viskas vėl sukasi ratu. Ir vėl viskas kartojasi. Baimė – skausmas – kančia – kančia – skausmas – baimė. Rutina.

… riksmas … man nebereikia tavęs… labai gerai. Bėk, bėk kuo toliau nuo manęs. Ar tu sugebėsi pasislėpti? Aš nebenoriu tavęs. Širdis pasruvusi krauju. Man nebereikia tavęs. Nekenčiu tavęs … aš myliu tave …

Užmiegu … neramus miegas. Kita diena. Kur aš? Kur aš esu? Noriu namo. Noriu eiti ir eisiu… Einu namo, bet nerandu jų. Stiklinės akys žiūri į vieną tašką, kojos vos ne vos velka visą kūną į priekį. Gilus atokvėpis … troškulys.

Ir pagaliau aš namie. Tuštuma. Slegianti tuštuma. Įvirstu į savo kambarį. Baltos sienos ir visiškai tuščias kambarys. Purvinos drėgnos grindys. Vienintelis didelis užrašas ant sienos: „To luobo dažniausiai nekenti, bet nesugebi atsikratyti. Rodos, norėtum būti ir nuoširdus, ir atviras, ir ištikimas sau, o žiūrėk, pakeli ranką arba praveri burną ir pamatai, jog kartoji kažkieno judesį ir žodį. Nenori taip daryti, o vis dėlto darai ir sakai. Tai bene slogiausias mūsų dienų žmogaus jausmas, kuriam iki ašarų sunku išlikti nuoširdžiam, niekada nevaidinti. Ilgainiui vaidinimas pasidaro kasdieniškas reiškinys. Tikrasis „aš“ tada susitraukia sielos kampelyje, visoje esybėje išsikeroja standartizuotas baobabas. Ir net nebežinai, kada esi nuoširdus, o kada tik apsimeti. Luobas įauga į kūną“*

Perskaitau tai dar kartą. Atsigulu ant purvinos žemės ir galvoju. Rūkas ne tik akyse, bet ir smegenyse… pūkuoti meškiukai… žuvys ant asfalto… Dozė… Vienas, vienintelis vienišas. Ir mano mintyse chaosas. Atskiros mintys. Kiekviena sau. Ir vien tos pačios… žuvys ant asfalto… noriu užmigti amžinu miegu. Galbūt tada man palengvėtų. Vienodos mintys sukasi ratu. Tik to ir noriu. Noriu šiai visuomenei įkalti į galvą savo mintis. Išpūstos akys. Nesusipratusi minia. Nebegaliu galvoti apie nieką kitą. Man skauda. Kažko trūksta… dozė… noriu verkti. Atrodo, jau visą sielą išliejau jums… aš kartojuosi… sukasi ratu…. pūkuoti meškiukai… Noriu iškelti savo žodį į aukštumas, noriu surasti savo gyvenimo kulminaciją. Šuoliuojančios mintys. Įvertink mane. Mano trumpame gyvenime nėra

kulminacijų. Nėra nei pakilimų, nei nuolydžių. Gyvenimas teka mirusio žmogaus širdies linija. Viskas čia kartojasi… sukasi ratu…

Noriu miego. Noriu sudrumsti ramybę ir užmigti… užmigti amžinu miegu……. šaltos, drėgnos grindys priglaudžia mane. Purvas įsismelkia į mane. Nurimstu. Bet košmariški vaizdai neduoda man ramybės. Kraupus sapnas.

Šaltas, sūrus prakaitas išpylė mano kūną. Noriu išbėgti ir bėgti tol, kol nugriūsiu nuo nuovargio… pakartoju… Noriu neatsikelti pora valandų. Bet aš pilnas mėšlo. Sunku pajudėti. Liejasi vaizdas. Svaigsta galva… dozė… paskutinė… pūkuoti meškiukai… gera. Padėkit man… aš nebenoriu to. Bet jūs nepadėsit – aš žinau. Aš pats nenoriu sau padėti, taigi ir jūs neprivalote man padėti. Akyse rūkas…

Ar čia tu?… aš tave myliu… padėk man. Tu vis dėlto grįžai. Pagaliau man gera.

Man nebereikia to… nenoriu… Aš švarus. Išnyko žuvys, išnyko pūkuoti meškiukai. Nieko man

* Albertas Zalatorius „Prozos gyvybė ir negalia“, 1988 V., Vaga ( 180 psl.)

nebetrūksta. Aš jau jaučiu tave šalia savęs. Ačiū tau. Man nieko nebereikia. Dabar jau turiu viską. Aš ramus. Pagaliau… Švarus…

Viskas pasibaigė. Ramaus žmogaus. Ramus gyvenimas. Paprasta naktis… paprasta mirtis. Nutrūko styga…

Mirė miegodamas. Turėdamas viską su savimi. Nematė spalvotų, greitai judančių vaizdų. Jis net nejautė šalto giltinės atokvėpio. Nurimusį žmogų (švarų žmogų) aplankė rami mirtis…

…Dozė… žalios kiaulės… žuvys ant asfalto… geltoni, pūkuoti meškiukai… Ir vėl viskas prasideda iš naujo. Kitas laikas, kitas žmogus, galbūt ir kitas likimas…

2001-05-25 – 2001-05-28

Kupiškis

Views All Time
Views All Time
2795
Views Today
Views Today
1
0 0