Ir liko skylė nuo jo piršto, Deivo piršto,
ir liko žaizdų mano smegenyse, kur buvo
įsmigęs jo pirštas…

Kai šventojo Kristoforo mieste pasibaigia žiemos liūtys ir spįsteli saulė, kiek apdžiūvęs nuo gyvenamojo namo sienos ima byrėti tinkas ir po kelių dienų jau nė ženklo nelieka, kad čia jo būta. Tuo pačiu metu mieste įsisiautėja ir akinių nuo saulės pirkimo karštligė – visi, kas dar nebuvo jų įsitaisę ligi tol, tiek vaikai, tiek suaugusieji, susispiečia prie parduotuvių ir veikiai aplink nelieka nei vieno žmogaus neužtemdytom akim. Be to, šioje ir keliose gretimose gatvėse prapuola elektra, dėl to paukščiai ramiai sau tupi ten, kur anksčiau žūdavo, o ant laidų ties Atpirkėjo, to valkatos, langu, gyventojai padžiauna skalbinius. Tiesa, elektrą gana greitai įjungia, užtat niekas nebesiryžta nuimti skalbinių. Vaikai džiūgauja, svaidosi tinko nuobiromis, o jų tėveliai neša skundą namų valdybon. O jau kitą rytą kieme pasirodę plepūs statybininkai iškerta vijoklius po langu ir pakabina keltuvą. Nuo tada Tykiajam nebereikia žadintuvo – lygiai aštuntą valandą ryto keltuvas pradeda zyzti, o langai – drebėti. Prie tokio žadinimo Tykusis pamažu įprato, bet pirmosiomis dienomis labai išsigąsdavo, užtat dabar nebemiega – pusę nakties ramdo geismus, o kitą pusę laukia, kol pradės zyzti keltuvas – nebe su baime kaip anksčiau, o su maloniu, užtęstu lūkesčiu. Tik šitaip kartais pavyksta bent truputėlį nusnūsti. Neretai būna ir taip, kad atsikelia dar nepradėjus zyzti keltuvui, o paskutinę naktį, tiksliau, didesniąją jos dalį, jis praleido net neatsigulęs, žinojo – vis tiek neužmigs; tiesa, paryčiui vis dėlto prigulė, bet tik šiaip, iš įpročio, ir pasivartęs nuo šono ant šono tuoj vėl atsikėlė, stovi štai balkone, rūko… Kaip tik tuo metu po gatvę pradeda zuiti elgetų sūnūs ir dukros. Jie nuolat grasina ištepsią praeivių rūbus dumblu ir reikalauja išpirkos. Kokius keturis kartus jų nemalonėn buvo pakliuvęs ir Tykusis, užtat dabar visuomet nešiojasi smulkių monetų, nors pastaruoju metu jam vis rečiau pavyksta kur nors išeiti. Dievas mane čia įspriegė ir pamiršo, jau visas mėnuo, kai pamiršo, galvoja Tykusis, užsidegęs antrą cigaretę iš eilės. Nuo ryškios saulės akys paraudusios, kaimynas susirūpinęs klausia, ar tik jis neverkęs. Ne, atsako Tykusis ir kaip įrodymą parodo jam vaistų buteliuką. Gal jūs žinote, kodėl aš nenusipirkau akinių nuo saulės, pasiteirauja. Oi ne, ne, aš nebegeriu, sumurma kaimynas ir smunka į kambarį. Jo žmona penkiolika metų dirbo blaivykloje, dėl to neleidžia savo vyrui gerti, įtarinėja ir sergsti nuo kitų namo pensininkų draugijos. Tiesa, pastaruoju metu ji kiek atlyžo, mat vyras susidomėjo tikimybių teorija ir kiekvieną kartą, kai ji išeina į parduotuvę, įnirtingai pluša beskaičiuodamas, kokius produktus ji parneš.

Tuo tarpu virpindamas langus pro šalį praslenka keltuvas – begalę kartų per dieną jis slankioja tai iš viršaus į apačią, tai iš apačios į viršų, tačiau darba juda lėtai, taip lėtai, kad jokių pokyčių beveik nematyti. Atrodo, remontas užtruks iki kitos žiemos, gal net iki pavasario, juolab kad statybininkai kasdien tyčia užmaišo vis mažiau tinko. Pirmame aukšte gyvenanti vieniša senutė paprastai išverda tiems avigalviams pietus, o kartais ir pusryčius, be to, vadina sūneliais ir prieš mirtį žada užrašyti jiems savo turtą. Antrą aukštą žirniene ar barščiais apsilaistę statybininkai paprastai aplenkia, nes vienintelės jo gyventojos – jauna našlė su dukrele – taip ir nesurado būdo kaip nors jiems įtikti, dėl to labai kremtasi. Dar vienas rūpestis joms prisidėjo, kai laiptinėn įsimetė vagis, kasnakt išsukinėjantis elektros lemputes. Kiti gyventojai seniai jau nebesirūpina vietoj pavogtųjų įsukti naujas, žino – vis tiek pavogs, ir našlė žino, bet lemputes tebeperka, o andai pastatė ir kėdę – kad vagiui patogiau būtų užlipti. Neseniai ji pasakojo dukrelei, esą lemputėje gyvenąs šviesos angelas. Ir, matyt, ji pati tiki tuo, ką sako, bent jau tvirčiau nei dukrelė – iš jos akių matau, kad tiki, galvoja Tykusis. Ir jeigu jis iš tikrųjų ten gyventų, tai būtų panašus į ketvirtame aukšte įsikūrusį poetą, tasai angelas. Visus kaimynus, įskaitant ir Atpirkėją, jis niekinamai vadina krevetėm, gi save patį laiko genijum, ir kartais iš reikalo, kartais – savo malonumui apšlapina kieme išrikiuotus cemento maišus. Kartu su juo gyvena liesas, išsekęs posūnis šunelio akimis. Visas jo kambarys ir ypač palovė užversta prišnerkštomis nosinėmis, į kurias, globėjui nematant, jis lieja savo vaikišką sėklą, tačiau gydytojai tvirtina, kad jam – chroniška sloga. Penktadieniais ir valstybinių švenčių dienomis statybininkai nuo pietų paprastai lėbauja poeto namuose, o vakare visi trys sugriūva į keltuvą ir kyla pas senmergę. Atrodo, kad jie susimokę, nes tuo metu jos balkono durys būna šiek tiek praviros, o lange anksčiau nei paprastai užgęsta šviesa. Po vieno tokio penktadienio poetas pareiškė, esą ji, ta senmergė, vienintelė tikrai aistringa moteris jo gyvenime. Ir iš tiesų pamylėta ji greitai atkuto, netgi rengėsi mesti darbą vaikiškų drabužėlių parduotuvėje – taip ji pati sakė Tykiajam, kai šis vienąsyk padėjo nutempti pilnutėlį šiukšlių kibirą iki mašinos. Pats Tykusis irgi nelieka užmirštas – statybininkai jį lanko netgi dažniau nei senmergę ar poetą; daugybę kartų per dieną jie įžūliausiu būdu vaišinasi Tykiojo cigaretėmis, dėl to pastaruoju metu jam tenka pirkti beveik dvigubai daugiau nei ligi tol. Užvakar kaip tik buvo išėjęs papildyti savo atsargų, bet pakeliui užsuko į kirpyklą ir nusikirpo – dėl to labai pagerėjo nuotaika. Deja, namuose ji greitai praėjo, ir Tykusis netgi pradėjo šiek tiek gailėtis savo poelgio – ir dabar dar tebesigaili. Pirmą kartą šiandien ties jo balkonu stabteli keltuvas, tiesa, neilgam – statybininkai tik pasiima keletą cigarečių ir savo blerbiančia mašina vėl pakyla į viršų. O Tykiajam staiga pradeda niežtėti akys – jis ilgai jas trina ir tik tada, kai visi aplinkiniai daiktai susilieja ir ima ribuoliuoti, įsilašina vaistų. Dabar jau iš tikrųjų gailisi, kad laiku neįsigijo akinių nuo saulės – juk galėjau, galvoja jisai. Ir kvailasis poetas, ir jo posūnis, ir senmergė, ir našlė su dukrele, ir vienišoji senutė, ir statybininkai – visi su akiniais, o jis – ne. Tiesa, per tuos akinius visi jie supanašėjo, keletą kartų Tykusis netgi sumaišė senmergę su senute iš pirmo aukšto, o poetą – su kažkokiu visai nepažįstamu valkata. Net poeto posūnis su akiniais pasirodė augesnis nei iš tikrųjų. O dabar jų išvis nepažinčiau, net jeigu prieitų visai arti, nepažinčiau; iš tiesų, kodėl gi aš neįsigijau akinių, su neslepiamu kartėliu pagalvoja Tykusis. Laimei, pamažu regėjimas grįžta, ir jis pastebi vaistų buteliuke spurdantį uodą. Drėgnais sparneliais plakdamas stiklines sieneles, vabzdys skęsta klampiame skystyje, o kai miruolį pradeda tampyti agonija, Tykusis atkemša buteliuką ir stebi, kaip paskutinį sykį angos link trūktelėjęs gyvis nurimsta ir tuoj nugrimzta į dugną. Tuomet jau pasidaro truputį jo gaila, ir savęs – taip pat gaila, ir šiaip…
Visai nelauktai kieme pasirodo nuo galvos iki kojų paišinas Atpirkėjas, tasai valkata. Jo vieno Tykusis niekada su niekuo nebuvo supainiojęs vien jau dėl to, kad Atpirkėjas beveik niekuomet nebūna blaivus. Tiesa, šiandien jis labai išsimurzinęs (panašu, kad elgetų atžalos pasistengė), be to, su naujutėliais akiniais, tačiau girtas ir plepus kaip visuomet. Netrukus jis išsitaria ryte ėjęs aukštesniąja gatve, svaidydamas iš rankos į ranką tokį dailų apelsiną, kurį rengėsi padovanoti kokiai nors gražiai merginai. Iš tikrųjų sakau tau – tas apelsinas buvo labai juokingas, sakė jisai, jis taip skaisčiai spindėjo saulėj, kad dėmės ant mano drabužių ir ant veido matėsi dar geriau. Vėliau, nusprendęs, kad šitoj gatvėj nieko nebesutiksiu, išsukau iš jos, ėjau kiemais ir skersgatviais, klaidžiojau akligatviais (vieną sykį pats grasinau, dukart man buvo grasinama), ir jau buvau nutaręs pats jį sudoroti, kai tokioj prišnerkštoj vietoj užtikau Aureliją, adančią suplyšusią kojinę. (O tu, žmogau, nesiraukyk, juk žinau, kaip tau Tai nemalonu.) Jaučiau, kad ji apsidžiaugė mane pamačiusi, iš akių mačiau, kad apsidžiaugė ir netgi leido man paieškoti, ar nėra kojinėse daugiau skylių; iš tikrųjų džiaugiausi, galėdamas pačiupinėti jos kojas. O tada mudu smukome į artimiausią kiemą, tokį pat prišnerkštą, kaip ir visa gatvė, suprask, juk reikėjo kur nors pasislėpti nuo visokių krevečių ir, pagaliau, aš juk turėjau apelsiną. Ech, kad tu žinotum, kaip man buvo gaila jį lupti, tikrai nebūčiau to daręs, jeigu Aurelija nebūtų turėjusi peilio, tartum pasiteisina Atpirkėjas. Ir kai mudu, sudoroję po savąją apelsino dalį, rengėmės eiti, Aurelija netikėtai paslydo ant žievelės ir griuvo tiesiai į mano rankas. Tu neįsivaizduoji, kaip dailiai, kaip grakščiai ji slydo, dėl to visą kelią namų link temačiau tiktai ją, ir dabar tiktai ją slystančią tematau, užbaigia jisai. Bet tu, brolau, atrodai nusikirpęs, priduria. Dabar jau matau, kad nusikirpau per trumpai, atsako Tykusis su neslepiamu kartėliu, nes jaučiu, kad kažkas galvoje tvinkčioja, kažkas skverbiasi į smegenis – jos vėl auga, Atpirkėjau, vėl auga, ir tuoj tuoj ataugs. Po šių žodžių Atpirkėjas pasijunta kažkaip nesmagiai, pasimuisto ir apsižvalgęs po kiemą taria – juk neseniai anas langas buvo praviras, ar ne? Taip, pritaria Tykusis, bet jį ką tik uždarė. Pro šalį nesustodamas praslenka keltuvas – vadinasi, statybininkai dar turi cigarečių; šiandien jie labai kuklūs, taigi gal kaip nors pavyks keletą išsaugoti iki vakaro, dingteli Tykiajam. O Atpirkėjas staiga pareiškia, kad jam laikas eiti, nes trečią valandą turįs reikalų; žinau, ką tu galvoji, seni, sako, esi nuovokus, bet šįsyk klysti – su Papirkėju seniai viskas baigta – jis serga, sunkiai serga. Tai nejaugi vėl su ja – su Aurelija, pagalvoja Tykusis, ir tuoj akyse išskysta daiktų kontūrai.
Kai regėjimas grįžta, Atpirkėjo kieme nebematyti. Dabar Tykusis jau šiek tiek gailisi, kad leidosi su juo į šnekas ir netgi parodė savo sumišimą – o juk galėjo nutylėti ar kitaip išsisukti – tegu supranta tas plepys, kad jis jam ne draugas ir net beveik ne kaimynas. Iš tiesų, kas man darosi, kodėl tie plaukai taip drasko galvą – ji, rodos, tuoj sutrūks į tūkstančius smulkių gabaliukų, beveik balsu pagalvoja Tykusis. Jo dėmesį vėl patraukia buteliuko dugne plūduriuojantis uodas. Būdamas skystyje jis tapo keistai mėlynas – tik vieną sykį anksčiau Tykiajam teko regėti tokią keistą spalvą. Daug dienų iš eilės jis tąsyk praleido bibliotekoje, sklaidydamas trejų metų senumo laikraščius. Greta sėdėjo nukriošę profesoriai ir mokslų daktarai, karštligiškai verčią puslapį po puslapio. (Kai šią biblioteką uždaro, jie skuba į greta esančią, nors toji tedirba vos pusvalandžiu ilgiau.) Gan keistai šalia jų atrodė Aurelija, oriai vartanti madų žurnalus; nuo pat pirmojo savo pasirodymo ji tapo visų mokslavyrių numylėtine, jai nebereikėjo net raustis kataloguose – viską sutvarkydavo senukai. O toks garsus filologas netgi pasiūlė jai paviešėti kaime, pas savo tėvus. Toks visų paslaugumas Tykujį šiek tiek erzino, dėl to vis sunkiau begalėjo įsijausti į skaitomą dalyką, o vieną vasaros vakarą, prieš pat bibliotekos uždarymą, kai paluby įsižiebė lempos, Tykusis pastebėjo, kaip pro pravirą langą į vidų įlėkė mėlynas uodų būrys. Tąsyk norėjo tikėt, kad tai lempos, kurios paluby šviečia, juos priviliojo. O uodai (tikri arba netikri) bemat apspito mokslavyrius ir ėmė juos gelti, šie gi besikasydami toliau šlamino knygų puslapius, lyg nieko nebūtų atsitikę. O Tykiajam atsitiko – jis pasijuto esąs uodas, toks pat mėlynas kaip ir anie, pakilo nuo stalo ir perskridęs salę nutūpė ant Aurelijos skruosto. O vėliau, kai keistasis regėjimas pranyko, Tykusis, vedamas kažkokio instinkto, priėjo prie jos ir pasiūlė išeiti į lauką parūkyti.

Tuo tarpu prie balkono prisišvartuoja keltuvas; barščiais apsilaistę statybininkai pasiima iš Tykiojo po cigaretę, čia pat jas prisidega, ir, kaip visada nepadėkoję, vėl pakyla į viršų… Keltuvui nurimus, kieme pasidaro neįprastai tylu – net mašinų dundesio nebegirdėti. Našlės balkono durys, matyt, truputį praviros, nes Tykusis puikiai girdi, kas dedasi kambary. Mama, aš noriu pamatyti vagį, kūkčioja dukrelė, kodėl jis visada ateina taip vėlai, kai aš jau miegu, lyg Kalėdų senelis? Jis turbūt gyvena labai labai toli, kur nors kitame miesto gale, atsako jai našlė, iš pradžių jis ilgai ilgai eina plačiomis gatvėmis, paskui taip pat ilgai laukia troleibuso, o kai šis atvažiuoja, mažyte, jis kartu su kitais žmonėmis įlipa, būtinai pažymi bilietą (kaip ir visi geri vaikai), ir važiuoja, važiuoja, važiuoja, beveik pašnabždom sako jinai. Čia ją pertraukia dukrelė: mama, mamyte, ar tu labai jį myli, klausia. O tuoj po to pasigirsta našlės rauda – tokia garsi ir verianti, kad net poetas (kaip visada girtas) išbėga į balkoną pažiūrėti, kas gi čia vyksta. Tykusis sulaiko kvėpavimą, mat nenori būti pastebėtas; vos našlei pradėjus sekti savo pasakėlę, jis prisiminė kažkada Atpirkėjo pasakytus žodžius. Pasak jo, tobuliausias dalykas pasaulyje yra troleibusas vasaros karščių metu – tuomet, kai draugėn susispiečia iš bažnyčios grįžtančių pensininkų gvardijos, sodininkai, apsikrovę krepšiais ir vaikučiais, apsipešioję paaugliai, solidūs ponai, vyriškiai, iš mažyčių radijo imtuvėlių klausantys žinių – visi prakaituoti, nuvargę, svaido prakeiksmus. Įnirtęs kontrolierius spraudžiasi pro žmones, plėšydamas visuotiniame prakaite ištežusius talonus, čeksi įkaitę komposteriai, kažką ištinka šilumos smūgis. Tokiomis minutėmis aš juos labai myliu, tuos žmones, taip myliu, kad galėčiau už juos numirti, sakė jisai, nors paprastai tvirtindavo, kad jam skirta trejopa mirtis: arba žūti nuo kulkos paklydėlės ir būti paskelbtam tėvynės didvyriu, arba tapti fanatiko musulmono auka – kai nesi katalikas, tai išties beprotiška, ar ne, sakydavo jisai – arba grąžinti bibliotekon visas perskaitytas bei neperskaitytas knygas ir baigti gyvenimą savo noru. Beveik tikra, kad savo mirtim jis nemirs, o ir numiręs – prisikels, kaip įpareigoja jo vardas, prisikels vien tam, kad gardžiai iš mūsų pasijuoktų. Dėl to ir nekenčiu tavęs, Atpirkėjau, ir troleibusų taip pat nekenčiu, galvoja Tykusis. Tik vieną vienintelį sykį, kai drauge su Aurelija važiavo iš bibliotekos namo, jam patiko spūstis, jam patiko troleibusas, nes maišaty jiegu visai netyčia susiglaudė krūtinėmis, ir Tykusis turėjo pripažinti, kad ji ne tokia jau bloga, toji kekšė. O greta stovėjęs girtas senukas tąsyk padovanojo jiems tokį dailų vaikų žaislelį su stikline akute – sukdamas rankenėlę, joje galėjai matyti mažyčius paveikslėlius. O kas juose buvo vaizduojama, kiekvienas matė savaip, ir Aurelija kažką matė, tik Tykusis – ne, mat jo dėmesį nuolat traukė gili Aurelijos iškirptė – stiklinėje akutėje jis regėjo geidulingai prasiskleidusias jos odos poras, sklidinas prakaito lašų – jau tada jos išvaizdoje buvo kažkas medūziška.

Tykusis pasičiupėja galvą: ne, plaukai nepaaugę nė per centimetrą, bet iš kur tada šitokia iliuzija? Jeigu taip bus ir toliau, aš netrukus išeisiu iš proto, ir Atpirkėjas taip kvatosis, kad net apsiašaros – taip gardžiai jis juoksis, galvoja Tykusis. O tuo tarpu viršuje pasigirsta gerai pažįstamas garsus blerbimas, ir priešais akis išnyra keltuvo kraštelis ir statybininkų kojos. Juos išvydęs, Tykusis tuoj pat pasislepia viduj, nes cigarečių atsargos jau baigiasi, o kai pasidairę avigalviai nublerbia savo keliu, išlenda vėl. Tai Papirkėjas serga? Anąsyk, kai buvo sutikęs, irgi taip pagalvojo, bet paskui nubaidė tą mintį šalin – manė, pokštauja. Tada lietaus užkluptas jis slėpėsi bažnyčios prieangy, bet vėliau įėjo į vidų, mat jį truputį suerzino vienas prekijas, ties bažnyčios durimis pardavinėjęs prisukamą Kristų – garsiai čirkšdama lėlė judino tartum maldai sudėtas rankas, o paguldyta ant nugaros sakė „amen“. Štai dabar, Dieve, pažaiskime tokį žaidimą – aš sakysiu, kad Tavęs nėra, o Tu pamėginki man įrodyti, jog klystu, sušnabždėjo jisai, apimtas bažnyčioje tvyrančios nuotaikos. Bet tuo tarpu iš už kolonos išlindo įtūžęs Papirkėjas ir kibo jam į atlapus; dink man iš akių, prakeiktas šnipe, šaukė jisai, ir pasakyk savo sėbrui Atpirkėjui, kad nekenčiu ir jo paties, ir tokių jam parsidavusių, kaip tu. Nejaugi manai, kad aš pamišęs, tu, suski, galvoji, taip lengva su manimi susidoroti, net apsiputojęs šaukė Papirkėjas. O kai Tykusis pabandė jam paaiškinti, kad neturėjo tokios minties – kėsintis į jį ir kad Atpirkėjas jam veikiau priešas, o ne draugas, dar labiau įtūžęs Papirkėjas iš kišenės išsitraukė mažytį, iš konservų dėžutės skardos išrėžtą aštriabriaunį žaibuką ir kelis kartus kryžmai perrėžė Tykiojo paltą. O kad jus visus trenktų žaibas, Dievo žaibas, šaukė jis pavymui. Atpirkėjas Tykiajam tikrai ne draugas, nors visi kaimynai galvoja kitaip – nuolat ketino tai pasakyti, bet taip ir nepasakė. Dabar tai padaryti jau per vėlu – Atpirkėjui tai būtų dar juokingiau, nei matyti mane išprotėjusį. Niekšas, praėjusią savaitę jis pareiškė, kad Dievo nebebus, kai visi kunigai užkims, prisimena Tykusis, ir tuoj pat jam vėl užtemsta akys. Gal jau trenkė į mane Papirkėjo žadėtasis žaibas, kad taip liūdna, kai dar įsčiose buvau, jis trenkė, įsivarvinęs lašų pagalvoja Tykusis. Tuo tarpu parūkyti į balkoną išlenda kvailasis poetas. Atrodo, jis nekaip nusitekęs, dėl to Tykiajam tenka išklausyti tiradą keiksmų bei įžeidinėjimų, o kai jis suglumęs išsitaria apie uodą buteliuke, poetas prapliumpa garsiai juoktis ir patikinęs, kad jo, Tykiojo, laukia tas pats, sako krevete tu ir nušlepsena į vidų. Kažkur viršuje girdėti statybininkų balsai, senmergės dūsavimas, lėkščių skambėjimas. Antrame aukšte tylu – našlė su dukrele gal jau miega, gal išėjo į parduotuvę ar pasivaikščioti. O jeigu negrįžtų, išeitų ir negrįžtų, išvažiuotų kur nors? Juk ir Atpirkėjas viduržiemy išėjo ir negrįžo tris vakarus iš eilės – kaip vėliau paaiškėjo, jis su savo drauge šokėja buvo išvykęs į pamarį. Pirmąsyk mačiau jūrą tokią (turiu galvoj spalvą), sakė jis, nepatikėsi – žalią, o ant bangų suposi didelės riebios žuvys, raudonos tartum kraujo krešuliai. Be to, jis sakėsi matęs ką tik parplaukusius žvejus, jų luotus, prikrautus tų pačių raudonųjų žuvų, matė, kaip žvejai neskubėdami ėmė jas ir dėjo ant pakrantės sniego, ėmė ir dėjo. Ir jos ištepė raudonai, ištepė po savim sniegą, ir žvejų rankas, ir mane, įsivaizduoji – mane, ištepė, šaukė tąsyk Atpirkėjas – kokios tat buvo juokingos žuvys! Be to, sakė parsivežęs vieną su savim, ir iš tikrųjų tuoj iš kišenės ištraukė žuvį, kuri anaiptol nebuvo nei tokia didelė, nei raudona, kaip apsakytosios. Tada supratau, kad ir mane jis laiko žuvimi ir daugiau niekuo – tik žuvimi, pagalvoja Tykusis, ir, aišku, tebelaiko ja iki šiol.
Pamažu kiemą apgaubia sutemos; ne, saulė dar nenusileidusi – ji tiesiog pasislėpė kažkur tarp namų. Ne be gailesčio Tykusis užgesina paskutiniąją cigaretę, tiesa, kambaryje yra dar keletas nuorūkų, taigi viskas ne taip jau blogai. Bet nejaugi iš tiesų aš panašus į žuvį, galvoja, nejaugi iš tiesų? Tai, aišku, pokštas – Atpirkėjas kaip visada pajuokavo, bet vis dėlto? Bent jau tada, kai jiedu su Aurelija susitiko pajūrio kurorte (o tai buvo praėjusią vasarą), žuvimi jis dar nebuvo. Visą laiką Aurelija elgėsi kažkaip keistai, jos buvimas Tykųjį vargino ir slėgė, o paskutiniąją dieną, kai nebeliko dėl ko kivirčytis, Tykusis tarė, kad laikas pagaliau viską užmiršti ir kaip reikiant išgerti; gal nebus taip šlykštu, kalbėjo jisai. Aurelija tam nesipriešino – ji klusniai nutipeno paskui Tykųjį į artimiausią užeigą. Stalai čia buvo apdangstyti širdėtomis staltiesėlėmis, kurios labai nederėjo prie išimtinai vyriškos publikos, be to, daug kur širdutės buvo iškarpytos ir likę tik tokios pat formos skylės. Aurelija alaus negėrė, užtat nuolat tyčiojosi iš Tykiojo, svaidydama gašlius žvilgsnius į greta sėdinčius vyrus. Šis niršo ant jos už tokį pažeminimą, ir Aurelijai trumpam nusisukus, nuliedavo ant jos suknelės alaus – toks kerštas atrodė labai rimtas.

Iš užeigos jie nuėjo į paplūdimį, mat Aurelija užsigeidė išsimaudyti. Ir nors jūroje tą dieną buvo kaip niekad daug medūzų, Aurelija savo ketinimo neatsisakė. Ji tyčia rengėsi ilgai, taip ilgai, kad Tykusis beveik prarado laiko nuovoką – jo akyse šmėkšojo ant staltiesių matytosios širdutės, kurios dažnai užplaukdavo ant Aurelijos kūno, o tada Tykiajam atrodė, kad visa ji išberta mažyčiais raudonais spuogučiais. Kekšė, vandenyje ji niekuo nesiskyrė nuo kitų medūzų: balta, beformė masė, manęs siekiantys čiuptuvai… Būčiau tapęs auka – ši beprotė būtų suvirškinusi mane savo medūziškam skrandy; ne, ne, žuvimi tuomet dar nebuvau………..

Kieme tuo tarpu nepaprastai tylu – poetas su statybininkais, matyt, vieši pas senmergę, jo posūnis maigo savo penį, senutė gal jau nuėjusi miegot, o našlė su dukrele (jos ką tik grįžo) laukia vagies ir, aišku, nesulauks – juk niekada jo nesulaukė. Staiga tarpuvartėj pasirodo deus ex machina – girtutėlis Atpirkėjas su vaiku ant rankų. O rankoj tas vaikas laiko kažko prikimštą medžiaginį maišelį, dėl to Atpirkėjui sunku išlaikyti lygsvarą; įdomu, kur jis nutvėrė tą vaiką, jis, regis, ne iš tų, kurie teplioja praeivius dumblu. Be to, dar ir muistosi, nenori būti nešamas, tas berniūkštis. Ir kai pavojingai susvyravęs Atpirkėjas griebiasi artimiausio stulpo, mažasis vikriai liuokteli nuo jo sprando ir pasileidžia bėgti. Deja, teperbėgęs pusę kiemo, jis išsitiesia ant žemės, o iš įtartinojo maišelio bei švarko kišenių pasipila lemputės ir, aišku, sudūžta. Berniukas garsiai apsižliumbia ir niekur nebėga, iš jo nosies varva kraujo lašai. Štai tada Atpirkėją apima gailestis, jis pakelia vagišių nuo žemės, nosine apšluosto žaizdą, bet nepaleidžia, tu, vaikeli, nepyk – haec mea culpa est, aš tik norėjau įkrėsti jai bent kiek proto, akimis parodęs balkone stovinčią našlę. Kaip manai, ar nenumirs ji ir jos dukrelė iš liūdesio – numirs ar nenumirs? O tu, kre-ve-te, staiga kreipiasi jis į Tykųjį, nejaugi vis dar manai, kad Aurelija – medūza? Klysti, medūza – štai, štai šitie du a-vi-gal-viai su savo keltuvu sako ir pažada kitą dieną pakviesti statybos bendrovės viršininką. O tada padeda vaikiščiui nuo žemės surinkti nesudužusias lemputes, sudeda jas į maišelį, paskui ir iš savo kišenės ištraukia vieną didžiulę šimto vatų lemputę; imk, sako, ir bėk, tik niekuomet daugiau nepakliūk man į rankas. Kvailys, proverksmiais sušunka berniūkštis ir pabėgėjęs keletą metrų į šalį, sviedžia dovaną Atpirkėjui į veidą…………….

Views All Time
Views All Time
1726
Views Today
Views Today
1
0 0