Daugelis Lietuvos gyventojų, o ypač jaunoji karta, svajoja apie gyvenimą užsienyje, kuris atrodo kaip rojus. Dauguma pamiršta, kad mūsų Tėvynė Lietuva nėra tokia prasta kaip daugumai atrodo… Taip pat vis daugiau jaunimo įsukama į materializmo-kapitalizmo verpetą ir geras gyvenimas Lietuvoje pradeda atrodyti nebeįmanomas… Tačiau iš tikrųjų jis įmanomas! Ir visa, ko reikia, turime čia – Lietuvoje. Tik, deja, mes to nebepastebime, o savo protėvių mokymą vis labiau pamirštame.

Rojaus gyvenimo atspindžius lietuvių dainose, kurios atspindi to meto žmonių pasaulėžiūrą, pastebėjo A.G. Krause, kuris knygoje „Lietuva ir jos gyventojai“ (1834 m.) rašė: „Jose yra ypatingas jausmo švelnumas, labai gili šeimos ir Tėvynės meilė bei nepagražintas papročių skaistumas. Nėra jose nieko neprideramo, nežaboto jausmo ar nešvankumo ir net nepadorios užuominos. Kaip tyriausi rasos lašai, kuriuose atsispindi dangus ir žemė, spindi jos Dievo sode. Jų klausantis kyla nenumaldomas noras, kad tokia nepaprasta pagarba žmonių tarpusavio santykiams ir toks meilės tyrumas, koks jis yra šios tautos dainose, rastų dirvą ir apsišvietusiose tautose.‘‘

Perskaitę tokius gražius žodžius apie Lietuvą dauguma nustemba. Ta nuostaba – tai ženklas, kad dabar kažkas nebe taip… Kažkas pasikeitė ir mes daug ką suprantame ne taip kaip mūsų protėviai tuomet.

Per daugelį Lietuvos istorijos metų mūsų tautiškumui ir laisvei grėsmė iškilo ne vieną kartą (sąjunga su Lenkija ar SSRS okupacija). Tačiau labai daug žalos padarė ir patys mūsų tautiečiai. Visais sunkmečiais mes buvome vieningi ir palaikėme vienas kitą, o kai atgavome nepriklausomybę, didžiulė lietuvių dalis išdavė savo Tėvynę… Ir tai vis dar vyksta – Europoje mes pirmieji pagal emigracijos srautus… Žinoma, galima kaltinti okupaciją ar kitas ištikusias nelaimes, tačiau šiuo atveju kaltas pats lietuvis, nes nežino, kokią nuostabią šalį palieka…

Turime vieną seniausių pasaulio kalbų, vieną seniausių istorijų, pačią tyriausią doros, rūtos vainikėlio kultūrą ir pačius giliausius bei prasmingiausius papročius… Daugelis lietuvių, kurie išgirsta tokius žodžius, tik pasišaipo, tačiau jie klysta! Mūsų kalbai per 20 000 metų, tačiau kaip kalba gali egzistuoti be tautos? O kultūra daugeliui kraštotyrininkų kelia nuostabą, nes jos papročiai ir prasmė sukelia tobulo pasaulio įspūdį! Mes privalome klausti, kas aš esu, ir domėtis savo šaknimis!

„Žmogui, nebesuvokiančiam, kas yra jo Tėvynė, nežinančiam savo Tautos praeities ir dėl to praradusiam tiek dabartį, tiek – ateities viltį, gyvenimo erdvė susitraukia iki minimalumo. Tokiame gyvenime belieka vietos tik baimei. O baimės apsėstus ir viltį praradusius žmones taip lengva valdyti…“ (J. Ivanauskaitė). Domėtis savo šaknimis – pilietinė pareiga. Jei lietuviai suprastų, kas jie buvo per amžius, jausmai Lietuvai pasikeistų. Požiūris taip pat.

Viena didžiausių mūsų problemų – tai nežinojimas. Tačiau egzistuoja ir antroji, ne ką mažesnė – tai prakeiktas nepilnavertiškumo kompleksas, iš kurio išsivysto emigrantų parsidavėliškumas. Mums nereikia siekti būti tokiems kaip JAV. Nors jų ekonomika ir labiausiai išvystyta pasaulyje, tačiau jie neturi nieko panašaus į mūsų kultūrą. Jie kuria POP kultūrą, kuri remiasi tik malonumais ir paviršutiniškumu, kuri paverčia žmogų amoraliu… Nereikia mums ir Prancūzijos – vienos Europos Sąjungos lyderių, kurios nacionalinėje futbolo ir krepšinio komandoje vyrauja juodaodžiai, nes prancūzus baigia pakeisti afrikiečiai…

Esame lietuviai ir reikia tuo didžiuotis! Profesorius L. Klimka teigia, kad lietuviai tikrai turi kuo didžiuotis. „Ne tik kalba, kultūra, bet kad ir tuo, kad niekur kitur Europoje nėra tiek piliakalnių kaip pas mus. Niekur nėra tautos, kuri išsaugojo tiek etninės kultūros: folkloro, tautosakos ir t. t. Tai mūsų tautos išskirtinumai. Jais reikia džiaugtis, o ne sekti Europos pavyzdžiu ir tapti globalizacijos, makdonaldizacijos teritorija,“ – aiškino profesorius L. Klimka. Visais laikais mūsų kariai buvo tvirčiausi ir vieningiausi, o mūsų žmonės laimingi. Nejau verta laimę ir darną iškeisti į galimybę prisikimšti mėsainių vidury modernių betono džiunglių, jei mes jau buvome laimingi? Aš manau, tikrai ne!

Visos pasaulio tautos gali pavydėti tokio garbingų dalykų sąrašo mums – lietuviams, o mes to nesuprantame. Galų gale turėtume jaustis atsakingi prieš savo protėvius, kurie nieku gyvu nebūtų išvykę iš Lietuvos, jie Lietuvą mylėjo ir gerbė. Taip, visais laikais buvo emigrantų, bet tikrai ne tokios armijos kaip dabar. Lietuviai turėjo savo susikurtą rojų čia. Visada lietuviai buvo garsūs laimėjimais, kai reikėjo ginti savo Tėvynę.

Partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas rašė: „Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš nevažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrentant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti į akis, nes savo Tėvynės neapleidom“. Turime visko, ko reikia čia… Visi galime užsidirbti – tereikia dirbti! Lietuviai gyveno vieningai, todėl turėjo savo rojų Lietuvoje – jie jį susikūrė.

Prasidėjus antrajai SSRS okupacijai jį sugriovė, o mes, atgavusieji laisvę, nė negalvojame apie rojaus atstatymą. Savo laisvės siekį partizanai norėjo palikti ateities Lietuvai, tikėdami, kad ir po daugelio metų lietuviams laisvė bus tokia pat svarbi, brangi ir gintina vertybė kaip ir jiems. Justinas Lelešius-Grafas rašė: „Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: Mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes kraują liejome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų“.

Patriotizmas tapo sąvoka – šmėkla. O štai valdant prezidentui Smetonai Lietuva turėjo klestinčią ekonomiką ir mūsų litas buvo viena stabiliausių ir tvirčiausių valiutų Europoje. Neapleiskime savo Tėvynės. Dirbkime Tėvynės naudai ir jos žmonių gėrybei – taip, kaip parašyta mūsų himne. Tuomet savo išsvajotąjį rojų turėsime čia pat. Mūsų jėga vienybėje ir kartu mes galime daug. Kaip tada, 1989 metais, kuomet sudarėme gyvų žmonių grandinę per tris valstybes. „Nežinau, ar jautėme kada stipriau, kad taip mylime savo žemę, ar buvome kada tokie vieningi, stiprūs ir dideli ta meile…“ – pasakojo Jūratė Ligmanavičiūtė Baltijos kelio dalyvė.

Mūsų jėga vienybėje ir už išsvajotą Lietuvą turime kovoti kartu . Dr. Gintaras Chomentauskas ir dr. Dainius Pūras savo straipsnyje teigia „Mūsų laukia ilgas kelias, kurio pradžia – patraukli, jauki, Lietuvos vizija. Vizija, kuri skirta ne turistams pritraukti. Mums reikalinga vizija, kuri atspindėtų norą kartu gyventi ir kurti gyveni Lietuvoje“. Privalome puoselėti tai, ką mūsų protėviai vertino. Už tautą, už tradicijas, už doros kultūrą, už vienybę, už meilę, už gamtą! Nešiukšlink gamtoje, neteršk žemės, kurią krauju apšlakstė mūsų protėviai, mylėk Tėvynę ir savo draugui paaiškink, už ką. Nepamirškime, kokios senos mūsų tradicijos, ir nenaikinkime to, kas liko.

Views All Time
Views All Time
1925
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn