Šiandien, kai vieni teoretikai teigia „postnacionalinės“ valstybės etapą, išpažindami tautinės valstybės (o kartais – ir tautos kaip reiškinio) laikinumą, kiti jiems prieštarauja, laikydami tautą fundamentalia vertybe, o tautinį valstybės modelį – patvariausiu ar bent patikimiausiu iš esamų.

Vargu, ar įmanoma nepastebėti, jog abiejose pusėse mokslines (arba pretenduojančias į moksliškumą) teorijas įtakoja vertybinės nuostatos, o neretai – ir sąmoningas, kryptingas ideologinis kursas. Politinių ar socialinių ideologijų pretenzijos į moksliškumą – nėra naujas ar išskirtinis reiškinys: ypač tuo pasižymėjo marksizmas, nors nestokoja ir nacizmas, rasizmas bei šiuolaikinis liberalizmas. Mokslinis įvaizdis ideologijai suteikia papildomą sugestyvinę galią. Istorinis nulemtumas – turbūt, galingiausias ideologinis ginklas: jei konkrečios ideologijos ar sistemos pergalė yra istoriškai nulemta, tai daugumos požiūriu, priešintis – beprasmiška, nors ir kokia nepriimtina ji būtų, ir atvirkščiai – koks morališkai tobulas ar patogus iš praktinės pusės beatrodytų vienas ar kitas modelis, jis vargu ar sulauks daug šalininkų, paaiškėjus, jog tai – vien utopija, kuriai – nelemta išsipildyti.

Istorinio nulemtumo galimybė – neatsiejama nuo laiko vaidmens vieno ar kito reiškinio atžvilgiu. Jeigu šis reiškinys – vertybė, dėsnis, principas – priklauso dvasinei, metafizinei sričiai, vadinasi, jis nepriklauso nuo fizikinių dimensijų: laikas ir vieta gali jam teikti formą, bet ne turinį. Nepriklausomai nuo subjektyvaus santykio, pats reiškinys visada išlieka objektyvus. Tačiau jeigu šis reiškinys turi savo pradžią laike, jis gali turėti ir pabaigą. Iš kitos pusės – net ir tie reiškiniai, apie kurių metafizinius pagrindus spręsti nėra pakankamai empirinių duomenų (o būtent iš jų savo išvadas darosi mokslas, jei nepriskirsime jam filosofijos), gali būti sąlyginai objektyvūs konkrečioje terpėje: pvz., turimi empiriniai duomenys vargiai duotų atsakymą, ar gravitacijos dėsnis veikė visada ir visur, tačiau jis neabejotinai veikia šiuolaikinei žmonijai pažįstamoje visatos dalyje per visus žinomus laikus.

Iki šiol nesutariama, ar socialiniams reiškiniams galima taikyti gamtos ir tiksliųjų mokslų taisykles, ieškant objektyvių, nuo sampratų ir vertinimų nepriklausomų, dėsnių (Ch.Taylor. Autentiškumo etika. V., 1996). Vieni teigia egzistuojant bendrus žmogaus elgesio kriterijus (kaip moralė), bendražmogiškąsias savybes ir reikmes už biologinių bendrybių ribos (pvz., saviraiškos poreikis), kiti laikosi nuomonės, jog atskirų žmonių ir jų grupių požiūris konkrečiu laiko momentu ir nulemiantis tiek elgesio kriterijus (ar jie būtų bendri, ar individualūs), tiek ir dvasines, psichologines, socialines ar kultūrines savybes bei reikmes.

Šiandien tautiškumas yra vienas labiausiai kvestionuojamų reiškinių – nors postmodernistinė pasaulėžiūra linkusi neigti, praktiškai, bet kokias bendrybes, pradedant vertybėmis (pvz., dora) ir baigiant tapatybėmis (pvz., lytimi). Kvestionuojamas ne tik šių tapatybių arba vertybių visuotinumas bei fundamentalumas (žmogiškosios esmės atžvilgiu), bet ir pats jų buvimas. Tokiu būdu, kosmopolitizmas nėra atskira, savarankiška nuostata, o tiktai bendrojo nihilizmo išraiška tautinėje plotmėje. Požiūris į tautines vertybes paprastai būna susijęs su požiūriu į vertybes apskritai, įskaitant šeimą, dorovę, kultūrą. Tokias sąsajas parodo ne vienas pavyzdys iš įvairių dekadentinių visuomenių – pradedant senovės Roma ir baigiant šiuolaikiniais Vakarais.

Pasaulėžiūrai ir iš jos išplaukiantiems teoriniams modeliams neretai turi įtakos ir asmeniniai polinkiai, interesai, patirtis. Tikėtina, kad kosmopolitinės aplinkos išugdytas arba mišrios kilmės asmuo skeptiškiau ir negatyviau vertins tautinius akcentus, priešiškumą nacionalizmui gali sąlygoti ir tautinių konfliktų patirtis, o tautiniu pagrindu patirtos problemos gali paveikti prieštaringai: iš vienos pusės – gali sustiprinti tautinę tapatybę, iškeliant ir savo, kaip teisios ir nekaltai kenčiančios tautos nario, vertę, bet iš kitos pusės – gali paskatinti priešiškumą savo tautinei tapatybei, kaip sukėlusiai šias problemas, ir net pačiam tautiškumo principui.

Nacionalizmo kilmė, paprastai, vertinama dviem požiūriais: vienas jų – primordialistinis, teigiantis aukščiau minėtą sąlyginį tautos fundamentalumą ir laikantis tautiškumą bendra bei nuolatine žmonijos savybe, kitas – konstruktyvistinis požiūris, išplaukiantis iš modernistinės pasaulėžiūros, laiko tautas dirbtinai sukurtomis bendruomenėmis ir paprastai sieja šį bendruomenės tipą (tautą) su konkrečiu laiko momentu ir jo suformuotomis sąlygomis (N.Statkus. Tapatybės politika etniniams konfliktams reguliuoti. V., 2004).

Benediktas Andersonas, remdamasis „Trečiojo pasaulio“ šalių pavyzdžiais, apibūdina tautą kaip „įsivaizduojamą“ bendruomenę. Aprašydamas besikuriančias Lotynų Amerikos, Rytų Azijos ir kitų pokolonijinių šalių „nacijas“, jis pateikia jų formavimąsi bendro „tautų kūrimosi“ principo, pavyzdžiu ir ieško jį atitinkančių precedentų Europoje, pasitelkdamas Reformacijos ir švietimo periodus, kuomet kultūrinės ir politinės nacionalizmo apraiškos sužlugdė iš pradžių popiežiškąją, o po to – ir daugiataučių imperijų, Europą (B.Anderson. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. V., 1999.). Šitokių bendrybių paieška primena darvinistinį polinkį, aptikus atkampią Afrikos, Polinezijos ar Sibiro tautelę, jos gyvenimo būdą paversti modeliu visai žmonijos istorijai ir paskelbti, jog būtent šitaip kažkada gyvenę visų žmonių protėviai. Tačiau B.Andersono modelis kelia abejonių mažiausiai dviem aspektais.

Pirma – jis ima pavyzdžiu tokias šalis, kur dėl kolonijinės priklausomybės vyko skirtingų tautų, kultūrų bei rasių maišymasis, o pačios valstybės sukurtos ne tautiniu, o buvusių kolonijinių valdų, pagrindu. Todėl šioms valstybėms iš tiesų teko naujai kurti savas „nacijas“, neturinčias nieko bendro su natūraliomis tautinėmis bendruomenėmis, tačiau brazilų „nacijos“ abejotinumas ar dirbtinumas visiškai nepaneigia senųjų Brazilijos tautų tapatybės ir daugmaž tą patį galima pasakyti apie visas naująsias pokolonijines valstybes ir jų dirbtines „nacijas“. Tiesiog, istorinės aplinkybės šiose šalyse sudarė tokią padėtį, kai užuot tautoms kūrus valstybes, valstybėms teko kurti tautas. Vargu, ar šis pavyzdys tinka Europai, kur būtent tautiniu pagrindu buvo jungiamos vienos susiskaldžiusios tautos valstybės ir griaunamos daugiatautės imperijos. Taipogi abejotinas B.Andersono mėginimas lyginti antikolonijinius sąjūdžius Azijoje, kur daugelis jų (Kambodžoje, Vietname, su tam tikromis išlygomis – Filipinuose) buvo iš tiesų nacionaliniai, besirėmę konkrečiomis etninėmis tautomis, ir Amerikoje, kur greta senųjų tautų palikuonių už nepriklausomybę nuo kolonijinės metropolijos grūmėsi kreolai ir metisai – pačių kolonizatorių ainiai ir mišrūnai.

Antras dalykas, verčiantis abejoti B.Andersono teorijos nuoseklumu ir adekvatumu faktams, yra jo mėginimas Reformacijai ir švietimui priskirti „tautų kūrimo“ vaidmenį, neatsižvelgiant į kitokių prielaidų galimybę ir neskiriant deramo dėmesio netgi jų paneigimui. Alternatyvių prielaidų šiuo atveju gali būti daugybė: kad Reformacija ir švietimas nesukūrė tautų, o tik panaudojo jau iki tol buvusią medžiagą, jog suteikė jau ligtol buvusioms tapatybėms naujas saviraiškos galimybes, jog atgaivino iki tol prislopintas, tačiau egzistavusias tapatybes ir t.t. Netgi paties B.Andersono pateikiamas pavyzdys, jog Reformacijos išvakarėse europinis elitas turėjęs bendrą lotynų kalbą, o Reformacijos ir panašiu metu prasidėjusio knygų spausdinimo suteiktomis galimybėmis pasinaudojusi ta visuomenės dalis, kuri nemokėjusi lotyniškai, greičiau patvirtina „atbudusio“ o ne „sukurto“ identiteto, teoriją, nes toji visuomenės dalis ir iki gaudama knygas gimtąja kalba, tą kalbą vartojo. Todėl Reformacijai ar panašiems procesams Europoje, geriausiu atveju, galima priskirti nacionalizmo paskatinimą, bet ne tautų sukūrimą.

Tautų ir nacionalizmo pradžią Europoje konstruktyvistai paprastai linksta skaičiuoti nuo XIX a. Tautų Pavasario, tad B.Andersonas šiuo atveju pasirodo pakankamai geranoriškas nacionalizmo atžvilgiu, nukeldamas jo pradžią „net“ į Reformacijos laikus. Tuo tarpu, netgi vienas iš palankiausiai nacionalizmą vertinančių jo tyrinėtojų prof.Antonas Smitas (Anthony Smith), laikydamasis konstruktyvistinės teorijos apie nacionalizmo kilmę, jo pradmenis apriboja 1789 m. Prancūzijos revoliucijos išvakarėmis, šią revoliuciją nurodydamas Europos tautų nacionalistinių sąjūdžių flagmanu (A.Smith. Nacionalizmas XX amžiuje. V., 1996). Nacionalizmo prigimtį A.Smitas sieja su mesianistinėmis ir chiliastinėmis „pasaulio gelbėjimo“ teorijomis, laikydamas nacionalizmą sekuliariu šių teorijų variantu, atstojusiu arba pakeitusiu religines mesianizmo formas. Šitokia sąsaja kelia tam tikrų abejonių: A.Smito pateikiamas „išrinktųjų bendruomenės“ įvaizdis nėra būtina nacionalizmo sąlyga – pakanka išpažinti tautą kaip vertybę ir laikytis tautinės tapatybės, o mesianistiniai „pasaulio gelbėjimo“ tikslai greičiau būdingi kraštutinėms, netgi perversinėms nacionalizmo formoms – nuoseklus nacionalizmas tiesiog stengiasi atstovauti tautines vertybes ir tautos interesus.

Iš kitos pusės, nors ir pripažindamas nacionalizmą istoriškai subjektyviu, konkretaus laikmečio sąlygotu reiškiniu, A.Smitas išsiskiria iš daugelio šiuolaikinių šios temos tyrinėtojų, griežtai atskirdamas nacionalizmą nuo dažnai jam priskiriamų fašizmo ir nacizmo nuodėmių. Fašizmas ir nacizmas apibūdinami kaip valdžios ir jėgos akcentus keliančios ideologijos: nacionalistinį bendrumą per moralinį įsipareigojimą čia pakeitęs centralizuotas prievartos aparatas, o moralinis autoritetas, būdingas ir daugeliui nacionalistinių sąjūdžių (M.Gandis, T.Masarykas, T.Herclis) fašizme ir nacizme tampa sudėtinga institucija. Fašizmas ir nacizmas naudoja tautą kaip statybinę medžiagą jų vitaliniam valdžios ir galios rūmui: iškeldami vienus žmones virš kitų pačioje tautoje, jie natūraliai iškėlė ir vienas tautas virš kitų. Galiausiai, nacionalisto numylėtą Tėvynę čia pakeitė ekspansinis „gyvybinės erdvės“ siekis .

A.Smitas ne tik nelaiko nacizmo ar fašizmo nuoseklia nacionalizmo išdava, bet ir vadina juos didžiausiais iššūkiais nacionalizmui, įžvelgdamas ne kiekybinį, o kokybinį skirtumą – ne tarp skirtingų to paties reiškinio lygių ar pakraipų, bet tarp pačių reiškinių ir jų vertybinio turinio.

Ernestas Gelneris (Gellner)- priešingai, pateikia nacionalizmą kaip pirminę problemą, iš kurios kylančios vos ne visos žmonijos nelaimės: karai, skurdas, iškeldinimai ir t.t. (E.Gellner. Tautos ir nacionalizmas. V., 1996). Šis autorius tarsi pamiršta, jog visos šios problemos vyksta ne tik nacionaliniu pagrindu: karus pradeda ne tik nacionalinės valstybės, žmonių teisės pažeidinėjamos ne tik dėl jų tautinės priklausomybės, vidiniai nesutarimai valstybėse galimi (ir deja, vyksta, prieidami iki atviros agresijos) ir klasiniu, konfesiniu, partiniu, galiausiai – individualiu pagrindu. Pats požiūris, jog tapatybės buvimas ar jos laikymasis būtinai vedantis prie tapatybių konflikto, yra vienpusiškas ir paviršutiniškas: tokiu atveju, belieka tapti niekuo, nes būnant kažkuo, gali kilti konfliktas su kitu, kuris tuo nėra. Tai vienintelė priemonė: kai nebelieka tapatybės, nebėra ko ginti ir dėl ko kovoti.

E.Gelneris nacionalizmą sieja su agresija, tautiniu savanaudiškumu ir kalba apie „daugiau“ bei „mažiau“ pavojingas jo formas, iš pagrindų atmesdamas prielaidą, jog nacionalizmas gali būti konstruktyvus. Gana tiksliai priskirdamas nacionalizmui tokias nuostatas, jog tautinis ir politinis vienetai turi sutapti, o pačioje tautinėje valstybėje valdžios teisės nesiskirtų nuo liaudies, E.Gelneris itin skeptiškai vertina objektyvaus nacionalizmo galimybę – kuomet kiekvienai tautai pripažįstama teisė turėti savo politinius namus ir saugoti juos nuo įsibrovėlių. Šį skepticizmą autorius grindžia turimais subjektyvaus nacionalizmo pavyzdžiais, remdamasis daugeliui žmonių būdingu savanaudiškumo bruožu. Tačiau savanaudiškumas ar subjektyvumas gali reikštis įvairiais lygiais ir įvairiose srityse, kaip ir priešingos nuostatos – altruizmas ir objektyvumas. Individualizmas taip pat gali būti subjektyvus arba objektyvus, ir priklausomai nuo to – destruktyvus (kuomet pasirenkama parazitinė egzistencija visumos sąskaita), arba konstruktyvus (kuomet pasirenkama savita ir savarankiška raiška įsijungti į visumos gerovę ir jos kūrybą).

Nacionalizmui dažniausiai primetamos dvi nuodėmės: pirmiausia – savos tautos iškėlimas virš kitų, o be to – pačios tautos iškėlimas virš asmenybės. Pirmuoju teiginiu grindžiamas kosmopolitizmas, antrasis išplaukia iš liberalios autentiškumo sampratos, pagal kurią bet kokia bendruomenė (ne tik tautinė) negalinti turėti viršenybės prieš individą.

Nagrinėdamas individo ir bendruomenės tarpusavio santykį, vienas žymiausių komunitarizmo teoretikų Čarlzas Teiloras (Charles Taylor) pabrėžia šio santykio abipusiškumą (Ch.Taylor. Autentiškumo etika. V., 1996). Anot jo, nėra prasmės ieškoti pirmenybės tarp elemento ir visumos, nes abi pusės – bent jau žmonių atveju – viena be kitos negalinčios egzistuoti. Bendruomenė ne tik neįmanoma be statistinės individų sumos, bet ir negali konstruktyviai egzistuoti be geranoriško individų kūrybinio indėlio. Iš kitos pusės, pabrėžiama dialoginė žmogaus esmė: asmenybė ne tik formuojasi santykio su visuomene pagrindu (pradedant nuo pirminio sąmonės etapo – kalbos ir pagrindinių žmogiškųjų įgūdžių), bet vien tik joje ir galintis atsiskleisti individo autentiškumas, kadangi saviraiškai reikalinga terpė. Tokiu būdu, ne vienos kurios pusės pirmenybė prieš kitą, bet – abipusiškai konstruktyvus jų santykis atskleidžiantis abiejų pusių vertę, todėl pirmenybės paieškos šiuo atveju prilygtų klausimui – kuri žirklių pusė svarbesnė.

Nacionalizmas iš esmės yra komunitarinė pasaulėžiūra, viena iš galimų komunitarizmo rūšių. Ši pasaulėžiūra individą mato kaip autentišką ir autonomišką vienos tautinės visumos elementą, savo ruožtu, tautą laikydama tokiu pačiu elementu žmonijos kontekste. Nuoseklus nacionalizmas, išpažindamas tautą savaimine vertybe, šią vertę pripažįsta kiekvienai tautai. Prigimties ir savimonės ryšiais jungiama tautinė bendruomenė čia suvokiama kaip viena iš sudėtinių grandžių, jungiančių žmogų su žmonija. Tokiu būdu, pasaulinė darna pristatoma kaip skirtybių vienybė, kaip sistema, kurioje palaipsniui vystosi asmens objektyvumas ir altruizmas, pereidamas šeimos, draugijos, tautos ir žmonijos lygmenis. Atmetus vieną kurią grandį, šis procesas tampa nebeįmanomas: kaip galima pamilti žmoniją, neišmokus mylėti savo pačių artimiausių žmonių – šeimos narių, draugų ir tautiečių? Tokią nacionalistinę idėją vystė ir taip ją suprato J.Herderis, Dž.Madzinis (G.Mazzini), M.Gandis (M.Gandhi), J.Basanavičius ir daugelis kitų nepelnytai primirštų objektyvaus nacionalizmo pavyzdžių. Agresyvių ideologijų pridengimas tautiškumu – joks argumentas tautiškumui atmesti: agresija nesyk buvo pridengiama kilniais idealais, pradedant kryžiaus žygiais, iškreipusiais krikščionybės Evangeliją ir baigiant imperialistiniais demokratijos arba socializmo eksportais pastarųjų amžių tėkmėje.

Šiandieninis kosmopolitizmas de facto pretenduoja į viso pasaulio tautų suvienijimą per jų sunaikinimą. Žymus antropologas Klodas Levi-Strosas (Clode Levi-Strauss), aptardamas tariamai bendražmogiškosios kultūros primetimą autentiškosioms tautinėms kultūroms, laiko tai ne tik šių kultūrų genocidu bei šovinizmu iš primetamosios kultūros šalininkų pusės, bet ir nesusipratimu, trukdančiu paaiškinti skirtingus šių kultūrų pasiekimus (C.Levi-Strauss. Rasė ir istorija. V., 1992). Anot jo, ne skirtumų paneigimas, o teigiamas jų įvertinimas tegalintis išspręsti nelygybės ir diskriminacijos problemas. Jeigu žmogus laikomas prastesniu už tai, kad laikosi savos autentiškos tapatybės, užuot priėmęs tariamai bendražmogiškąją, tai jau neturi nieko bendro su lygybe. Praeito amžiaus anglų mąstytojas Gilbertas Čestertonas (Chesterton) pabrėžia, jog „tarptautinė taika reiškia taiką tarp tautų, o ne taiką, kuri viešpataus po tautų sunaikinimo ir kuri panėšės į palaimingąją budistų ramybę po mirties. Tikram europiečiui aukso amžius siejasi su krikščioniškuoju rojumi: tai vieta, kur žmonės mylės vienas kitą, o ne susilies vienas su kitu kaip indusų danguje“ (G.K.Čestertonas. Esė. V., 1989). Nors ši nuostata išvedama iš subjektyvios europinės patirties ir krikščioniškos pasaulėžiūros, ji atrodo nuosekliausia iš visų nacionalizmo bei internacionalizmo (ir jų tarpusavio santykio) vertinimų.

Istoriškai, tautiškumas ir netgi tautinė valstybė – ganėtinai senas reiškinys. Praktiškai, sulig rašytinės istorijos pradžia aptinkame žmonių grupes, jungiamas bendros kalbos, tapatybės ir savimonės, kurią liudija tiek savivardžių vartojimas, tiek ir bendra kultūrinė praktika. Maža to: šios grupės kūrė politinius darinius savosios bendros tapatybės pagrindu. Senovės hebrajai įkūrė savo tautos valstybę Izraelį, Indijos arijai sukūrė politinę sistemą, paremtą savąja tapatybe, kuri išliko kastų pavidalu iki pat XX a. pradžios – aukštesniąsias kastas sudarė patys arijai, žemesniąsias palikdami kitataučiams ir mišrūnams, panašią sistemą buvo sukūrę dorėnai Spartoje.

Modernieji teoretikai, siekdami pateisinti savas hipotezes apie tautą kaip istoriškai naują reiškinį, išskyrė sąvokas: gentis, etnosas, tautybė, tauta, nacija. Tačiau tai, geriausiu atveju, gali žymėti skirtingą tos pačios tapatybės formą ar lygį. Visoms šioms įvardintoms kategorijoms būdingi tokie bendri bruožai kaip viena kalba, tapatybė (paprastai siejama su kilme), savimonė, kultūra. Tai, kiek tauta yra subrendusi politiškai, parodo jos būvį, bet ne esmę. Galima skirti etnosą nuo nacijos, tačiau tai ne tapatybės, o tik jos brandos klausimas: ši atskirtis nieko nepasako, ar XIII a. anglas buvęs „angliškesnis“, ar „mažiau angliškas“ už XX a. pradžios anglą. Populiari teorija, teigianti vykus evoliuciją nuo gentinės tapatybės (ir savimonės) prie valstybinės, o nuo šios – prie tautinės, iš esmės – puikiai atitinka siekius parodyti, jog po tautinės tapatybės (ir savimonės) etapo galimas (ar net neišvengiamas) kitas – „postnacionalinis“ arba globalinis.

Tačiau istoriniai faktai greičiau patvirtintų kitokią schemą – kurią galima pavadinti „grįžtamųjų permainų“ ar „banguotos linijos“ schema. Nuo pat ankstyvųjų amžių tautos (arba gentys) kūrė savas valstybes, kurias vėliau apjungdavo daugiatautės imperijos, arba pačios tautos tarpusavyje suskildavo į mažesnius politinius darinius, kurių pavyzdžiu galėtų būti graikų poliai. Tačiau po kiek laiko bendra tautinė tapatybė vėl apjungdavo mažesniuosius darinius į vieningas tautines valstybes, o daugiatautes imperijas iš vidaus sudraskydavo tautiniai sąjūdžiai. Taip Romos imperiją keitė „barbarų“ karalystės, po to Europą vienijo Karolis Didysis, jo palikuonių imperiją sudraskė 843 m. Verdeno sutartis, padėjusi susikurti naujoms tautinėms valstybėms – pirmiausia, Prancūzijai ir Vokietijai. Naujuosius laikus Europa pasitiko daugiatautėmis imperijomis ir moderniaisiais „poliais“ – respublikomis ir kunigaikštystėmis, kol XIX a. pabaigoje šiuos „polius“ vėl apjungė bendra tautinė tapatybė, o XX a. pirmojoje pusėje imperijas pakeitė tautų Europa.

XIX a. kilęs Tautų Pavasaris nebuvo tautų gimimas, o greičiau – atgimimas. Tad jokio daugiatautės valstybės nulemtumo ar tautinės valstybės „atgyvenimo“ istorija – nepatvirtina: tai tiesiog, vienas kitą keičiantys etapai.

Konstruktyvistines teorijas, Europos tautų nacionalizmą siejančias tik su Reformacija arba XIX a. Tautų Pavasariu, visiškai paneigia tokie viduramžių nacionalizmo pavyzdžiai, kaip Žana d.Ark Prancūzijoje ir husitų sąjūdis Čekijoje (abu – XV a.). Taigi, konstruktyvistinė paradigma neišlaiko faktologinės kritikos.

Kas kita yra tautos valdoma valstybė: šį reiškinį galima laikyti sąlyginai nauju. Tiesa – demokratija buvo žinoma jau senovės graikų poliuose, iš kurių ji ir kildinama, tam tikru periodu ši valdymo forma praktikuota ir senovės Izraelyje, jau nebekalbant apie Š.Europos „barbarų“ tautas ar Š.Amerikos indėnus iki europiečių kolonizacijos. Tačiau daugelio tautų valstybės, tiek antikiniais laikais, tiek viduramžiais, nebuvo tautų valdomos, nors ir formavosi konkrečių tautų pagrindais. Taigi, demokratiją galima laikyti aukštesne tautos politinės brandos forma, kai tauta nusprendžia, kad savo darbu kuriamą valstybę gali ir privalo valdyti pati. Galima rasti demokratijų bei respublikų, kurios nebuvo tautinės – ne tik antikiniuose poliuose ar kai kuriose viduramžių valstybėse, bet ir moderniaisiais laikais: nuo Šveicarijos iki JAV, kurios kūrėsi anaiptol ne tautiniais pagrindais. Tačiau tai parodo ne daugiau, kaip tik tai, jog demokratijos kuriasi nebūtinai tautiniu pagrindu, bet nepaneigia, jog aukščiausiaja nacionalizmo forma yra demokratinė. Tai neišvengiama: jau vien dėl to, kad nacionalizmas akcentuoja ne vadą-patvaldį ar partinę grupuotę, o tautinę bendruomenę.

Moderniaisiais laikais demokratiniai ir nacionaliniai sąjūdžiai buvo ne šiaip sinchroniški, bet ir susiję priežastiniais ryšiais: tautos kovojo už savo laisvę tiek nuo išorinio (kitų tautų arba imperijų) pavaldumo, tiek ir savos valstybės viduje. Tiesa – jaunose nacionalinėse valstybėse, susikūrusiose po I-ojo Pasaulinio karo demokratijas beveik visur išstūmė diktatūros, tačiau tai tik parodo silpną tautų politinę brandą tose valstybėse. Demokratinis pliuralizmas jose virto skaldančiu partikuliarizmu ir nacionalistinės diktatūros tebuvo natūrali reakcija į šias vidines krizes. Kita vertus, vos iš monarchinės patvaldystės išsivadavusios tautos dar neturėjo demokratinių įgūdžių, dėl to vienur pasitaikydavo per mažai asmeninės iniciatyvos ir norėdavosi didesnės paternalistinės globos, o kitur imta pernelyg piktnaudžiauti demokratinėmis teisėmis: panašias problemas teko išgyventi ir posovietinėms valstybėms, tačiau būtent nacionaliniai sąjūdžiai sugriovė tiek feodalines imperijas, tiek totalitarinę sovietinę sistemą.

Tautinė tapatybė stipriausia būna, esant bendram tautiniam interesui. Tautai kuriant valstybę, asmuo savo teises ir interesus sieja su tautos teisėmis ir interesais, tačiau valstybę sukūrus, neišvengiamas interesų persigrupavimas. Prasideda kova nebe už tautą, o tautos viduje. Tačiau lemiamu momentu, iškilus bendrai grėsmei ar siekiui, tautinė tapatybė vėl gali sustiprėti.

Politiškai, tautiškumas yra vienas iš patvariausių lojalumo ir solidarumo pagrindų. Pilietybė nėra toks stabilus politinis veiksnys: ji lengviau pasirenkama, taigi – ir keičiama. Valstybė be aiškaus jungiančio pagrindo tėra administracinė institucija. Visuomenė be konkrečios dvasinės jungties virsta susipriešinusių interesų grupių arena, o valstybė – įtakingiausių grupių valdžios įrankiu.

Dėl savo moralinės funkcijos, apibrėžiančios ne tik tapatybę, bet ir vertybines nuostatas, tautiškumas išlieka politiškai ir kultūriškai fundamentaliu reiškiniu.

Akivaizdu, jog technikos pažanga, suteikdama vis didesnes galimybes asmenų judėjimui ir susisiekimui, sudaro objektyvias prielaidas globalizacijai, kurios ankstesnėmis susisiekimo sąlygomis nebuvo įmanomos, nors globalistinius projektus kūrė jau Aleksandras Makedonietis (356 -323 pr.m.e.). Tačiau objektyvios prielaidos nepaneigia, o tik padeda įgyvendinti subjektyvius atskirų grupių interesus. Globalizacija suinteresuotos tiek transnacionalinės korporacijos, kurioms naudingas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas, tiek įvairios totalitarinių tikslų siekiančios organizacijos – nuo politinių ir kultūrinių iki mistinių (masonai, iliuminatai). Ir globalizacijos šalininkai, ir jos priešininkai turi tiek moralinių, tiek pragmatinių motyvų bei argumentų. Globalistai minėtus pragmatinius tikslus dengia pasaulinės žmonių brolybės vizija, kultūrinę niveliaciją motyvuoja pliuralizmu, kurį kaip tik tokiu būdu ir naikina, politinę centralizaciją – žmogaus teisėmis ir kontrole tiems režimams, kurie jų nepaiso, ekonominė globalizacija teisinama didesnėmis verslo, vartojimo ir darbinės saviraiškos galimybėmis. Globalizacijos priešininkai iš kairės ekonominėje globalizacijoje mato negailestingą konkurenciją (kuri dėl skirtingų išankstinių sąlygų – niekada nebūna lygi) ir darbo žmonių išnaudojimą, o dešinieji mato savo valstybių ūkinės saviraiškos ribojimą ir standartizaciją (ypač ES atveju). Moralinėje plotmėje natūraliai prikišamas nihilizmas, kultūrinėje – autentiškųjų kultūrų naikinimas, politinėje centralizacijoje įžvelgiama naujos, nuo žmonių nutolusios ir politiškai nebekontroliuojamos totalitarinės valdžios grėsmė.

Tačiau net išaugus objektyvioms globalizacijos galimybėms, lieka abejotina, kad kada nors imtų ir susikurtų „pasaulio tauta“. Tapatybė atrandama lyginant, užtat bendražmogiška tapatybė, integruota iki „pasaulio tautos“, taptų įmanoma nebent tuo atveju, jei atsirastų viešas ir visuotinis kontaktas su nežemiškomis civilizacijomis. Kolei kas tai – mažiau, negu prielaida: tai – tik fantazija.

Ne mažiau abejotinos ir „Europos tautos“ perspektyvos. Bendra kultūrinė tapatybė išlieka teorija be jokio faktinio pagrindo. Krikščionybė kaip europinės kultūros pagrindas nuo Bažnyčios atskirtoje valstybėje skamba tarsi politinis nesusipratimas, be to – skirtingų konfesijų tradicija neatsiejama nuo jų tarpusavio konfliktų, galiausiai – kai kurių buvusių krikščioniškomis valstybių (ypač Prancūzijos) priešiškumas krikščioniškosios kultūros vertybėms jau toli pralenkia atskirtį tarp krikščionybės ir islamo. Humanizmas irgi vargiai tiktų būti europinės tapatybės pagrindu, nes yra būdingas visai Vakarų kultūrai – tiek Europai, tiek Amerikai. Heleninė-romaniškoji tapatybė daugiau negu pusei Europos yra visiškai svetima, ir net indoeuropietiškoji kilmė vienija ne visas Europos tautas (suomiai, estai, vengrai, baskai, nebekalbant apie kandidatuojančią į ES narius Turkiją, su indoeuropietiškuoju faktoriumi neturi nieko bendro). Nėra ir bendros kalbos: visi dirbtinių kalbų eksperimentai – nuo volapiuko iki esperanto – nepažengė toliau klubinio lygio, o vienos iš didžiųjų valstybių kalbos įsivyravimas ne tik sukeltų, bet jau sukelia kitų šalių pasipriešinimą. Net pats integracijos pagrindas yra prieštaringas: Prancūzija su Vokietija integravosi, siekdamos konkuruoti su Amerika, R.Europos šalys – bėgdamos nuo Rusijos, Amerika R.Europos šalims ir D.Britanijai – užnugaris, Prancūzijai su Vokietija mielesnė Rusija. Jeigu net bendra strategija neįmanoma dėl prieštaringų tikslų, ką bekalbėti apie bendrąją tapatybę.

Taigi, nacionalinės valstybės era – nesibaigė ir vargu ar kada nors galutinai pasibaigs. Jos vaidmuo gali pasikeisti, nes keičiasi valstybės vaidmuo apskritai: vis daugiau valstybės galių perima nevalstybinės arba tarpvalstybinės institucijos. Tačiau galima beveik garantuoti, jog nesibaigs tautų era: istorijoje vienos tautos išnykdavo, atsirasdavo kitos, tačiau tautiškumo principas – išlikdavo dėl savo fundamentaliosios moralinės funkcijos. Ir kol gyvuos žmonija, arba kol neiškils kita civilizacija žmonijos civilizacijos akiratyje, tautos, ko gero, toliau gyvuos.

Views All Time
Views All Time
2920
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn