Šiais visuotinio savasties neigimo, praradimo ir net išsižadėjimo laikais vėl iškeldami garbingo Tautos atstovavimo vėliavą, neišvengimai esame įpareigoti aiškiai paskelbti, kas mus vienija ir kas mus skiria nuo kitų.

Sakydami, kad “vienija”, turime omenyje ne tik tris skirtingų krypčių politines sroves, kurios šiandien pasiryžo vieningai bendradarbiauti, atkuriant ir stiprinant pašlijusį pasitikėjimą savo valstybe, bet ir kiekvieną Lietuvos pilietį, kuris supranta, kad rinkdamas Tautos atstovus, jis ne tik ir ne tiek įgyvendina asmeninę teisę išreikšti savo asmeninę valią, bet atlieka Tautos valios ieškojimo veiksmą ir įgyvendina savo pareigą bendriems Tautos reikalams. Taigi, mes vienijamės su visais Lietuvos piliečiais, kurie sąmoningai renkasi Lietuvą, t.y. visų pirma savo šalies ir Tautos ateitį, koks bebūtų jų pasirinkimas visais kitais atžvilgiais.

Sakydami, kad “skiria”, turime omenyje ne tik politines jėgas, kurios sąmoningai ar iš savanaudiško bejėgiškumo jau stumia Lietuvą pilietinės beprasmybės ir tautinio bei valstybinio susinaikinimo kryptimi, bet ir kiekvieną Lietuvos pilietį, kuris valstybiniame gyvenime ir šiandieną vis dar vadovaujasi aklu pasitikėjimu ar pykčiu, o rinkdamas įstatymų leidžiamąją valdžią kiekvieną kartą tik ieško naudos sau asmeniškai. Aiškiai suprantame, kad tai yra gili žmogiška takoskyra tarp sąmoningo noro būti, gyventi, kurti bei nesuvokiamo troškimo prapulti, numirti, išnykti. Kiekvienas žmogus yra laisvas prisiimti arba neprisiimti savo atsakomybės naštą ar visuotinio gėrio paskirtį. Tačiau valstybė ir jos institucijos nėra ir negali būti kaip nors atleistos nuo atsakomybės už visuotinius reikalus, o tuo pačiu ir už sąlygas, kurios kiekvienam žmogui suteiktų galimybę rinktis. Pilietinės visuomenės dorovinio skilimo neįveiksime, skelbdami atsiribojimą nuo visų, kurie mūsų manymu klysta. Kelias į didesnę santarvę ir gerovę veda tik per aiškiai apibrėžtus, valstybei keliamus ir kryptingai įgyvendinamus bendruosius Tautos tikslus, kurie turi apimti ir vertybinio asmenybės ugdymo uždavinius.

Pirmasis ir pagrindinis šiandien skelbiamo pilietinio susivienijimo skirtumas, lyginant su dabartine politine konjunktūra, ir yra tvirtas požiūris į tautinę valstybę, kaip vienijančios lietuviškos savasties, gyvybingumo ir saviraiškos namus. Naujasis politinis pasirinkimas teigia, kad tiek ir pati valstybė, kaip gyvoji visos Tautos savitvarka, tiek ir ją per kartų kartas įtvirtinanti teisinė sąranga – tai pirmaeilė vertybė, tikras dalykas, kuris negali būti panaudotas kaip iškaba įvairių finansinių-politinių grupių ar išorinių interesų savanaudiškumui, ir juo labiau kaip nors tiesiogiai ir netiesiogiai parduotas, lengvabūdiškai patikėtas ar kam nors kitam, nei ją kurianti Tauta, atiduotas. O Tauta – tai nėra tik vieną ar kelis kartus surinkta rinkėjų balsų dauguma ir taip pat tai net nėra vien tik gyvoji jos karta. Tautą sudaro, visų pirma, jos dvasinis tęstinumas – žmogiškoji gyvybinė erdvė ir laikui atspari kūryba. Per Tautą, kaip istorinę bendruomenę ir per gyvąsias jos bendruomeniškumo vertybes reiškiasi aukščiausia žmogaus tikrovė.

Mes pripažįstame Vydūno sampratą, kad Tautos dorovinės vertybės yra jos gyvavimo ir augimo, o tuo pačiu ir tautinės valstybės prasmingumo pagrindas. Todėl su obalsiu “RENKUOSI LIETUVĄ” mes kreipiamės visų pirma į tuos piliečius, kurie iš Lietuvos valdžios laukia ne tiek kokių nors tiesioginių gėrybių, kiek padorumo ir teisingumo bei tikro rūpesčio, siekiant Tautos gyvybingumo savo valstybėje ir padedančio atsispirti grobuoniškumui ir viską siurbiančiai pasaulinei traukai.

Šiuo metu, kai didžiulė Lietuvos valdininkų kariuomenė jau mažai save besieja su valstybe ir Tauta, kuriai turi tarnauti, sugrįžimas prie tautinių reikalų ir tikro viešųjų rūpesčių pirmenybiškumo yra ypač svarbus uždavinys. O savęs, kaip visavertės valstybės, išsižadėjimas, net jei tai būtų daroma vardan visuotinės gerovės siekimo, iš tikrųjų gali atvesti prie pačių niūriausių, sunkiai suvokiamų ir nesuvaldomų pasekmių – svetimų interesų įsigalėjimo, suirutės ir kitų negandų. Mes siūlome neiti šiuo keliu, o atsigręžti į tai ir telktis ties tuo, kas sudaro vienintelį pamatą, pasitinkant ateitį.

Svarbiausia iki šiol vyravusių politinių jėgų klaida laikome abejingumą Lietuvai, kaip visumai. Nors aukšta gyvenimo kokybė, bešališkai vertinant, negali būti sukurta per trumpą laiką, tačiau, kita vertus, nieko esminio nebuvo padaryta, siekiant sumažinti sparčiai didėjančius socialinius ir regioninius pragyvenimo lygio ir ūkio infrastruktūros išvystymo skirtumus. Tokio aplaidumo negalima pateisinti vien tik neišvengiama laisvosios rinkos ūkio įtaka, nes didelius regioninius ir socialinius skirtumus matome ir viešajame sektoriuje, kuris betarpiškai priklauso nuo valstybės politikos. Visai be reikalo iki šiol buvo gąsdinama visuomeninio produkto perskirstymo baubu, nes iš tikrųjų buvo užsiimama tik tokiu jo paskirstymu, kuriam toli gražu iki teisingumo siekiamybės. Taip pat nereikėtų sakyti, kad socialinių skirtumų išlyginimo tikslas yra suvestinas tik į valstybės biudžeto perskirstymą, kadangi tiek valstybės investicijų, tiek privačių investicijų skatinimo politikoje nebuvo aiškiai išreikšto, subalansuoto ir kryptingo regioninio bei socialinio lygmens. Sąlygų privačiam verslui ir gamybinio kapitalo plėtrai sudarymas taip pat niekada netapo savaime suprantamu valstybės uždaviniu.

Todėl visos politinės jėgos, kurios yra atsakingos už susiklosčiusią visuomenės būklę Lietuvoje, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, kai jos šiandien jau gali daug ir nenuilstamai kartoti apie savo praregėjimą ir atsigręžimą į paprastą žmogų, tačiau yra pasmerktos bejėgiškumui ir pralaimėjimui, kadangi prarado strateginį daugumos piliečių pasitikėjimą. Atsižvelgiant į vadinamų tradicinių partijų ryšį su galingiausia Lietuvoje partija – savanaudiškumo partija, pakankamo pagrindo pasitikėjimui iš tikrųjų nėra. Tačiau dar blogiau, kad didelė dalis rinkėjų atsiduria netradicinių partijų įtakoje, kai tokiam politiniam avansui iš viso nėra jokio pagrindo, nes čia slypi tik toks pat moralinis nuosmukis ir toks pat ryšys su valdininkų ir verslo privataus bendradarbiavimo pasauliu.

Paradoksalu, kad kaip tik šiuo metu, kai jau esame NATO ir išsvajotųjų Europos sąjungos gėrybių pasaulyje, iškilo grėsmė daugiapartinės parlamentinės santvarkos stabilumui. Trijų tradicinių dešinės, centro ir kairės partijų, kurios vienijasi su obalsiu “RENKUOSI LIETUVĄ”, strateginis uždavinys ir esminis skirtumas, lyginant su naujosiomis partijomis, tai tvirtos Lietuvos politinės sistemos atkūrimas, remiantis klasikinėmis ideologijomis ir aiškia Lietuvos ateities vizija, kuria gali sąmoningai remtis atsakingas rinkėjas, pasirinkdamas Tautos ir valstybės kelią. Tačiau šiandieninė vidaus padėtis pilietinio ir tautinio solidarumo vertybių vardan verčia pamiršti ideologinius skirtumus ir įrodyti, kad teisingas pasirinkimas yra įmanomas.

Populistinių jėgų, kurios po kiekvienos naujos bangos vis labiau griauna Lietuvos politinę sistemą, akivaizdoje, “sisteminių” partijų lyderiai bando paniškai gelbėtis Europos sąjungos glėbyje. Tačiau, kaip šiandien jau aiškiai galime pamatyti, tai savaime nėra joks išsigelbėjimas. Kai kurie dabartinės valdžios veiksmai, ypač kai keičiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, bandant įvesti Europos teisės aktų viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus, rodo, kad Lietuva gali nejučia pasitarnauti Europos Sąjungos, kaip federacinės imperijos kūrimo tikslui, o tai neatitinka nei Lietuvos, nei Europos sąjungos, kaip gyvybingos ekonominės erdvės, teisingai suprastų interesų.

Užtenka priminti, kad daugelyje Europos sąjungai priklausančių valstybių konstitucinio santykio su Europos Sąjunga pagrindai yra nustatyti kitaip arba yra iš viso neapibrėžti, paliekant juos sutartinių santykių kompetencijai.

Jeigu neveiks Lietuvos Konstitucijos pirmasis straipsnis, kuris sako, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika ir jeigu neveiks Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad ši nuostata gali būti pakeista tik Lietuvos piliečių referendumu ir tik trim ketvirtadaliais visų rinkėjų balsų, tai kaip galima bus teigti jog mes turime Pagrindinį šalies įstatymą, ir paneigti, kad valstybė nėra menamas dalykas, kažkoks pasaulio galingiesiems patogus įrankis, skirtas žmonių apgaudinėjimui.

Kaip toli mes jau nuklydome nuo kadaise dar Sąjūdžio deklaruoto teisinės valstybės principo! Tačiau keturiolika nepriklausomos valstybės gyvavimo metų taip pat nepraėjo veltui. Turime drąsiai stoti prieš šį istorijos metamą išbandymą, ne tik neišbarstyti to, ką paveldėjome iš savo tėvų ir protėvių, bet ir bendromis pastangomis nuosekliai kurti tai, ką galėtume oriai perduoti savo vaikams.

Views All Time
Views All Time
2088
Views Today
Views Today
1
0 0