„Mūsų visuomenė pati sukuria partizanus Kolumbijoje, fanatikus Irake, teroristus Afganistane, ekstremistus Irane“, – Europos Parlamente Briuselyje kalbėjo Kolumbijos politikė Ingrid Betancourt. 2002 metais pagrobta Kolumbijos revoliucinių ginkluotųjų pajėgų ir išbuvusi partizanų nelaisvėje 6,5 metų, ši aktyvi kovotoja su korupcija nesišaukia keršto, priešingai, stebina jos suvokimas, kad tie eiliniai partizanai taip pat yra aukos: jauni žmonės, skurdo ir korumpuotos valdžios nustumti prie išgyvenimo ribos, tampa įrankiais piktadarių, narkotikų verslo ir mafijos ryklių rankose. „Tai jauni valstiečiai, gyvenantys atokiuose regionuose, kurie televizijos ir satelitų dėka yra labai gerai informuoti, kas vyksta pasaulyje. Kaip ir mūsų vaikai, jie svajoja apie i-podą ar DVD grotuvą. Tačiau jų menkai apmokamas darbas leidžia įsigyti tik būtiniausių reikmenų…Jie nebūtų atsidūrę tokioje padėtyje, jei mūsų visuomenė nebūtų atsisakiusi tikrųjų vertybių ir nebūtų valdoma troškimo turėti kuo daugiau.“- teigia politikė.

Derėtų į šiuos ponios Ingrid Betancourt žodžius įsiklausyti visiems mūsų valdžios vyrams, o ypač trims svarbiausiems Lietuvos pareigūnams- Valdui Adamkui, Andriui Kubiliui ir Arūnui Valinskui. Stebėjausi jų įnirtingu noru surasti „riaušių“ kaltininkus sausio 16 dienos mitingo dalyvių tarpe. Šie vyrai pamiršo, jog savo skubotai kepamais ir sveiku protu nepaaiškinamais įstatymais jie patys supureno ir paruošė puikiausią dirvą žmonių pykčiui ir agresijai. Nekalbėsim apie blogu anekdotu tampantį planuojamą lengvųjų automobilių mokestį, tačiau ir kiti gana svarbūs mokesčių pakeitimai buvo priimti strimagalviais, visai nepaliekant laiko pasiruošti pokyčiams nei mokesčių mokėtojams, nei tuos mokesčius administruojančioms institucijoms. Pavyzdžiui, nuo 2009 m. sausio 1 d. PVM tarifą 1 procentu didinantis įstatymas prezidento buvo pasirašytas 2008 m. gruodžio 27 dieną, o VMI svetainėje oficialiai paskelbtas 2008 m. gruodžio 31 d. Paskutinę gruodžio savaitę ir pirmosiomis sausio dienomis į įmones, aptarnaujančias kasos aparatus ir kompiuterines apskaitos programas neįmanoma buvo prisiskambinti. Taigi, užuot šventiškai sutikę Naujuosius metus, verslininkai ir buhalteriai priversti perprogramuoti kasos aparatus, keisti kompiuterines programas ir karštligiškai raustis įstatymų pakeitimuose…

O pykčio daigeliai atsirado turbūt tada, kai Andrius Kubilius užsimojo užlopyti biudžeto skyles. Suformavęs vyriausybę ir sulipdęs koaliciją (kuri politiškai atrodo gana keistokai, tačiau koalicijos lyderiai labia gražiai dera vienas prie kito, nes visi dega tuo pačiu nevaldomu troškimu turėti kuo daugiau), premjeras A.Kubilius suraukęs antakius ir kuo griežčiausiu balsu visai Lietuvai pareiškė:“Su niekuo nesitarsim.“ Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdom. Dar įdomesnis pono premjero atsakymas į priekaištus, jog mokesčių pakeitimai priimami, prieštaraujant Lietuvos įstatymams. Kai A.Kubiliui buvo priminta, jog apie naujai įvedamus mokesčius turi būti paskelbta 6 mėn. prieš mokesčių įsigaliojimą, Andrius Kubilius atsako: „Tai jie ir buvo paskelbti mūsų programoje. “ Čia, mano nuomone, ponas Kubilius pasiekė cinizmo viršūnę, jei jis teigia, jog mokesčių įstatymų skelbimas ir rinkiminės programos yra vienas ir tas pats.

Beje, šiandien Kubiliaus vyriausybė turbūt net neprisimena, ką įrašė savo programoje, nes panašu, kad nei vieno punkto neketina įgyvendinti. Rinkiminėje programoje rašę apie kaupiamųjų pensijų sistemos sukūrimą, šiandien konservatoriai su savo partneriais lengva ranka mažina pervedimus į privačius pensijų fondus. Prieš rinkimus programoje pasisakę už „nuspėjamą ir nuoseklią mokesčių politiką“ , tik gavę valdžią tarsi iš rankovės ištraukia 150 Lt lengvųjų automobilių mokestį. Kaip mėgsta sakyti Tėvynės sąjungos garbės lyderis, kas gali paneigti, kad?… Kas gali paneigti, kad rytoj Kubiliaus vyriausybė neištrauks iš kitos rankovės šaldytuvo, pagalvės, ar barzdos mokesčio?

Vyriausybės formavimo metu pradėję kalbėti apie nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą, šiandien valdantieji apie tai net neužsimena, taip pat, kaip ir apie seimūnų ir kitų „svarbių“ pareigūnų išpūstų atlyginimų ir kitų išlaidų, lengvatų ir privilegijų apkarpymą. Esu įsitikinusi, jog gerai peržiūrėjus biudžetą, galima rasti ne vieną punktą, kur galima sutaupyti, neapkraunant naujais mokesčiais ir taip skurstantį smulkųjį verslą. Arba sulygininant kuriantį meniniką su amatininku ar verslininku. Tačiau iš silpno atimti lengviau, nei apkarpyti savo privilegijas. Ar nejuokinga, kad seimūnai patys sau nusistato atlyginimus? Ar nors vienas įsivaizduoja situacija, kad ateina pas darbdavį ir jam sako:“ Nuo šiandien mano atlyginimas bus 12 tūkstančių. Ir dar 3 tūkst. kanceliarinėms išlaidoms.“ Aišku, kad tokiam „šaunuoliui“ bus parodytos durys. O juk mes pamirštam, kad seimūno darbdavys- tai mes, rinkėjai.

Manau, kad šioji A.Kubiliaus vadovaujama vyriausybė yra pirmoji vyriausybė po Nepriklausomybės atkūrimo per tokį trumpą laiką sugebėjusi visiškai susikompromituoti. Panašu, kad konservatorių ir jų šiandieninių partnerių tikslas- visiškai sužlugdyti smulkųjį verslą, užbaigti jaunimo trėmimą į užsienio šalis, kad Lietuvoje liktų tik visiškai materialiai, moraliai ir dvasiškai sužlugdyti baudžiauninkai…nes tokius valdyti lengviausia.

Demokratiškai išsirinkti valdžią per 18 nepriklausomybės metų mes jau išmokome. Tačiau po kiekvienų rinkimų galėdavome sušukti: „Drakonas mirė- tegyvuoja drakonas!“ Mat paaiškėdavo, jog kiekviena naujai išrinkta valdžia apvildavo juos rinkusiųjų lūkesčius. Kaip priversti valdžią dirbti Lietuvos labui- štai kur hamletiškas klausimas. Tačiau 2009 metų sausio 16 dienos mitingai Vilniuje ir kituose miestuose- tarsi pirmoji kregždė, pranašaujanti, kad lietuvių sąmonėje gimsta naujas suvokimas, jog demokratija- tai ne vien rinkimai. Demokratija- tai dialogas. Dialogas tarp valdžios ir rinkėjų, tarp įvairių socialinių grupių, tarp įvairių įsitikinimų, religijų, tautybių ir t.t. Demokratija- tai valdymo forma, kai visi piliečiai turi teisę dalyvauti valstybės valdyme. Ponas Kubiliau, Jūs nenorite su niekuo tartis? Mes priversime Jus tartis, priversime kalbėtis, priversime išgirsti.

Žinoma, gaila, kad mitingas Vilniuje neapsiėjo be brutalios jėgos tiek iš mitinguotojų, tiek iš valdžios pusės. Reikia pripažinti, kad žinant žmonių nusivylimą valdžia ir stebint tokį agresyvų jėgos demonstravimą iš valdžios pusės, galima buvo tikėtis ir didesnių jėgos protrūkių, bet ačiū Dievui, viskas ne taip jau blogai baigėsi. Nebuvo niokojami automobiliai, aplinkinės gatvės nebuvo siaubiamos. Beje, mano manymu, prie įtampos skatinimo prisidėjo kai kurių žiniasklaidos šaltinių, švelniai tariant, perdėtai emocingas įvykių pateikimas. Pavyzdžiui, Lietuvos ryto.lt televizijos reportažuose iš aikštės prie Seimo rūmų jau gerokai po mitingo žurnalistas informaciją pateikinėjo įtampos pilnu balsu, o reportaže iš Alytaus apie ten įvykusį mitingą buvo sakoma „įniršę protestuotojai užėmė Alytaus savivaldybės posėdžių salę“. Žiūrovas suprato, jog ta salė buvo paimta šturmu, nors iš tiesų į salę mitinguotojus pakvietė Alytaus mero pavaduotoja N.Makštutienė.

Kreipiuosi į Lietuvos žmones: nebijokite išsakyti savo nuomonės. Mes negalime leisti, kad melas ir neteisybė nepaliaujamai lietųsi , nes kantrybės taurė jau baigia persipildyti. Tačiau pasitelkime autoritetais didžiuosius dvasios kovotojus, kurie kovėsi už žmogaus teises taikiai- žodžiu ir dvasios stiprybe: Mahatma Gandi, Dalai Lama, Motiną Teresę. Prisiminkime ir mūsų Sausio 13-osios didvyrius, kurie beginkliai stovėjo prieš agresorius.

Pabaigai dar norėčiau pacituoti aukščiau minėtos politikės I.Betancourt kalbą:

„Kas gali garantuoti, kad žmogaus teisės nebus pažeidžiamos pirmiausia mūsų viduje- kai mes sutinkame, kai mes užmerkiame akis, kai mes atsiprašinėjame- ir visame pasaulyje? Kaip mes nuo to apsisaugosime?

Geriausią skydą mes visada surasime savo dvasingume ir principuose. Bet tik pasitelkę savo žodžius, mes galime kovoti. Žodis yra pats galingiausias kardas.

Todėl aš vis kartoju, kad dialogas yra būtinas tam, kad pasaulyje baigtųsi karai. Nesvarbu, ar tas karas mano šalyje, kolumbietiškas karas, ar Darfure, ar Zimbabvėje, Kongo Demokratinėje Respublikoje ar Somalyje- visur išeitis bus ta pati. Mes privalome kalbėti kaip ir visi kiti, kurie turi neatimamą teisę būti išklausytais, ir ne todėl, kad jie yra teisūs ar klystantys, ne todėl, kad jie yra geri ar blogi, bet todėl, kad mes galime išgelbėti žmonių gyvybes.“

Dialogas- tai vienintelis kelias į demokratiją. Išmokti kalbėti ir išgirsti- kelias ilgas ir sunkus, tačiau kuriantis. Ne griaunantis.

Views All Time
Views All Time
4575
Views Today
Views Today
1
0 0