„Kiek Kazimiera Prunskienė jums sumokėjo?“ – paklausė pasipiktinęs, tiesiog pykčiu verdantis moteriškas balsas ir numetė telefono ragelį.

„Turbūt viena iš tų megztųjų berečių“, – pagalvojau, nes su Vytauto Landsbergio šalininkais – tas pats, kas ir su televizoriumi ginčytis, – jokios prasmės. Nes nors tu jam sakysi, kad popierius, kurį laikai rankoje, yra baltas, jis vis vien tavęs negirdės ir lyg iš anksto įrašytas ir tik dabar paleistas įrašas, užsispyrusiai kartos: „Juodas, juodas, juodas“.

Taip ir čia: nors teismo medžiaga akivaizdžiai rodo šį Kazimieros Prunskienės „pasižadėjimą“ esant falsifikatu, tačiau jei jau Vytautas Landsbergis sako, jog tai – originalas, tai ir Kazimiera Prunskienė – tiesiog „Šatrija“, ir jokia teismo medžiaga bei jokių liudytojų parodymai šiuo klausimu nesudaro jokios esmės.

Vienintelis skirtumas dabar tik yra tas: kai anksčiau „Karštas komentaras“ ką nors „prieš konservatorius“ parašydavo, Vytautas Landsbergis rėkdavo, jog tai – „Rusijos specialiųjų tarnybų įtaka“. O dabar dėl straipsnių, „juodinančių“ juos, kalti … tiesiog pinigai. Ir jokios mintys, kad paprasčiausiai galima norėti imti ir išsiaiškinti istorinę tiesą – kas čia buvo padaryta su tuo „Šatrijos“ pasižadėjimu, kur ir kaip, – konservatorių pasąmonės pasiekti jokiu būdu negali – nes šita „televizijos programa“ transliuoja tik būtent taip ir ne kitaip.

Taigi – „Šatrijos“ pasižadėjimas. Kelios eilutės ir tariamas Prunskienės parašas, kurio atsiradimas jau beveik dvidešimt metų virtęs didžiausiu detektyvu.

Tačiau po šito straipsnių ciklo aš labai viliuosi, jog teisybė pagaliau triumfuos.

Ir todėl…

Ką kalba liudininkai

2003 metų kovo 21 d. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje liudytoju kviečiamas Petras Ivoškis teisme pareiškia: „Aš žinau, dėl ko čia esu kviestas, esu pasiruošęs kalbėti tiesą ir pareiškėjos apkalbėti pagrindo neturiu“.

„Tuomet pradėkit“, – paragina teismas.

„Tai buvo 1992 metų pabaiga“, – pradeda savo liudijimą Petras Ivoškis.

„Tada dirbau Krašto apsaugos departamente Žvalgybos skyriaus viršininku. Mane pakvietė p. Juozas Jankauskas, Krašto apsaugos departamento ar ministerijos atstovas į konspiracinį butą. Pasakė, kad su manimi nori susitikti vienas KGB darbuotojas ir turi pasakyti svarbios informacijos.

Mano pareigos buvo rinkti informaciją apie TSRS kariuomenę, susikūrusią Lietuvos valstybę. Susitikimas vyko bute Šeškinėje. Iš KGB darbuotojų pusės dalyvavo Kuolelis ir Ribokas, aš ir Jankauskas“, – „Šatrijos“ atsiradimo aplinkybes teisme atskleidė liudytojas P.Ivoškis.

Priminsime, Vidmantas Kuolelis – tai tas pats KGB pareigūnas, kurį buvę kolegos apibūdino kaip vieną iš labiausiai reakcingų ir Lietuvos nepriklausomybei priešiškų KGB darbuotojų, kuris, kaip rašėme praėjusiame KK numeryje, kartu su iš Maskvos atvykusiais KGB pareigūnais važinėjo po Lietuvą, padėdamas kurpti pirmąją nepriklausomos Lietuvos premjerę kompromituojančią medžiagą. Tikslas – pakeisti šioms tarnyboms nenaudingą K.Prunskienės Vyriausybę.

Taigi…

„Pokalbio metu Kuolelis perdavė šį tariamą Prunskienės pasižadėjimą. Aš, paėmęs dokumentą, grįžau į darbą ir dokumentą padėjau į savo seifą“, – P.Ivoškis nutilo.

Teisme – spengianti tyla. Tik teismo sekretorė rašo protokolą.

„Tada mano kabinetas buvo trečiuose Seimo rūmuose. Apie tai informavau Butkevičių“, – buvęs žvalgybininkas prisiminė visas detales.

„Tas raštelis gal dvi savaites buvo tame seife. Po to vieną dieną pas mane atėjo Sėjūnas (buvęs Seimo narys – KK), kalbėjomės darbo reikalais, ir iš pokalbio supratau, kad jis žino apie tą raštelį. Paprašė jį jam paduoti. Aš jį tik parodžiau ir padariau jam kopiją. Jis išėjo“, – tęsė savo liudijimą P.Ivoškis.

„Po kiek laiko ta informacija buvo paviešinta ir buvo paskelbta, kad bus keliama baudžiamoji byla. Tada Jankauskas kalbino mane originalą atiduoti V.Landsbergiui. Aš pasakiau, kad pas jį neisiu, nes prieš tai du kartus buvau darbo reikalais, o jis manimi nepasitikėjo. Jankauskas pasakė, kad to dokumento reikia Landsbergiui. Aš pasakiau, kad neisiu pas jį, o jei jam reikia, tegul jis ir eina. Ir aš jam tą dokumentą atidaviau“, – pasakė P.Ivoškis. Ir pridūrė: „Nors tam Jankauskui jau 88 metai, bet jis ėjo ir pas Landsbergį, ir pas Vagnorių, ir pas Brazauską. O dabar, sakė, pas Paksą eis“.

Teismas paklausė, ar P.Ivoškis nežino, kaip tas dokumentas atsirado pas Vidmantą Kuolelį.

„Aš Kuolelio klausiau, kaip pas jį tas dokumentas atsirado, nes tai – svarbus dokumentas, ir iš bylos nedingsta. Kuolelis pasakė, kad bylą paėmė, paprašė žmonos perrašyti, ji perrašė, o perrašytą įdėjo į bylą ir išsiuntė. Kuolelio tarnybos paliko 10 maišų su bylomis, kurios buvo išvežtos iš šių rūmų į Seimo rūmus“, – atsakė liudytojas.

Ar susitikdamas jis žinojo, kas toks yra Kuolelis?

„Susitikimo metu aš žinojau, kas yra Kuolelis, nes mes rinkome medžiagą apie Seimo darbuotojus. Tuo metu Kuolelis dirbo Užsienio žvalgybos komiteto pirmininku“.

„O kodėl jūs tą dokumentą atidavėte Jankauskui?“ – paklausė teismas.

„Jankauskas jo manęs paprašė. O kaip aš galėjau neduoti Seimo nariui? Tuo metu buvo laikotarpis, kai ryte ateidavai į darbą ir nežinojai, kiek čia būsi – aplink važinėjo tankai“, – atsakė P.Ivoškis.

Tuo tarpu Vytautas Landsbergis teisme buvo paliudijęs, jog šį K.Prunskienės „pasižadėjimą“ jis gavo iš P.Ivoškio.

„V.Landsbergis pasakė netiesą, kad gavo dokumentą iš manęs. Aš jam jo nedaviau“, – pareiškė liudytojas.

Teisėjai susižvalgė ir paklausė: „O ką tuomet dirbote?“

„Tuomet aš dirbau operatyvinį darbą“, – atsakė pastarasis.

***

Priešais liudytojo akis – byloje esanti K.Prunskienės „pasižadėjimo“ kopija. Ką galėtų apie ją pasakyti?

„Šitoje pusėje tokio dokumento buvo rašomas vertimas į rusų kalbą, inicialai darbuotojo, kas vertimą darė, kas priėmė tą dokumentą, parašas, data.

Kai aš išėjau iš krašto apsaugos į pensiją, su Kuoleliu kalbėjau, ir jis papasakojo, kad jam teko dalyvauti grupėje su žmonėmis iš Maskvos, iš centrinio KGB padalinio. Buvo ruošiamas filmas sukompromituoti Prunskienę ir jos tėvą. Ir Caplinas (buvęs KGB generolas – KK) tą informaciją patikėjo Kuoleliui vienam. Dar vėliau sužinojau, kad buvo žmogus, dabar išvykęs į Rusiją, rašto specialistas. Ir jis jį (tą Prunskienės „pasižadėjimą“ – KK) parašė“, – „Šatrijos“ pasižadėjimo atsiradimo aplinkybes teisme paliudijo P.Ivoškis.

Kas yra Jankauskas su Riboku?

„Jankauskas su Riboku yra giminaičiai. Jankauskas atvedė Riboką į tarnybą. Jankauskas buvo tuo metu darbo patirtį turintis asmuo“, – P.Ivoškis neslėpė, kas yra kas.

Jei tiksliau – „Šatrijos“ istoriją pradėję „sukti“ Ribokas ir Kuolelis – KGB darbuotojai, iš kurių kiekvienas šitoje istorijoje turėjo savų interesų. Ribokas – Jankausko, nunešusio K.Prunskienės „pasižadėjimą“ V.Landsbergiui, žentas, Jankausko įdarbintas Krašto apsaugos departamente.

O kokį interesą turėjo V.Kuolelis?

„Šio dokumento buvo du tikslai. Pirmas – Kuoleliui apginti savo tėvą, aktyvų Burokevičiaus pasekėją, kuris buvo nuteistas. Antras – pačiam pereiti į organus dirbti“, – pasakė P.Ivoškis. Juolab, kad, pasak jo, Kuolelis mūsų organams jau buvo pasitarnavęs – atidavęs 10 maišų su KGB bylomis.

„Kuolelis man sakė, kad Karinauskas Vytautas (buvęs KGB žvalgybos viršininkas, dabar dirbantis VSD – KK) tuos maišus su bylomis paliko specialiai rūmuose. Tiksliau Kuolelis su V.Karinausku bylas paliko specialiai. Ir ten buvo vertinga medžiaga: susirašinėjimai, medžiaga su asmens charakteristika. Ta medžiaga buvo dedama į bylas. O kuri informacija svarbi, buvo daromos ir kopijos, jos paliekamos kanceliarijoje“, – taigi P.Ivoškis teisme atskleidė ir tai, kaip buvę aukšti KGB pareigūnai siekė įgyti pasitikėjimą ir patekti jau į nepriklausomos Lietuvos „organus“.

Ir iš tiesų jiems pavyko – V.Kuolelis, su kitais buvusiais KGB darbuotojais padėjęs V.Landsbergiui sukompromituoti K.Prunskienę, iš pradžių darbavosi nepriklausomos Lietuvos saugumo struktūrose, o vėliau tapo saugos tarnybos, saugojusios „Standartų spaustuvę“ ir įsikūrusios šalia buvusio premjero A.Šleževičiaus bei advokato K.Motiekos biurų, vadovu. O V.Karinauskas iki šiol dirba Valstybės saugumo departamente – „Karšto komentaro“ šaltiniai matė, kaip V.Karinauskas, atėjęs į VSD, į vidų pateko su elektronine kortele. O tokias turi tik VSD darbuotojai.

Tačiau sugrįžkime vėl į teismą.

Kaip susitikimo metu konspiraciniame bute kalbėjo V.Kuolelis? Ką jis sakė apie šį K.Prunskienės „raštelį“?

„Kuolelis susitikimo metu aiškino kaip patriotas, kad nori būti lojalus Lietuvai, įvardijo 1-o skyriaus tariamus agentus, perdavė informaciją apie žmogų, kuris kenkė Lietuvai tuo metu, nors su juo kartu vežė į Maskvą Seimo planą prieš 1991 metų sausio 13-osios įvykius. Jis pasakė, kad tuos planus vežė Seimo darbuotojas, o jis tik vyko su juo kartu. Dar Kuolelis pasakė, kad čia jo nuopelnas, jog tie 10 maišų buvo perduoti“.

Kaip įdomu – ir vėl KGB pareigūnas Vidmantas Kuolelis atliko tik „vairuotojo“ ar „palydovo“ funkcijas. Mat 1990-ais metais (kaip jau rašėme praėjusiame KK numeryje) V.Kuolelis iš pradžių tik kaip „vairuotojas“ (pasak A.Paulausko vadovautos Generalinės prokuratūros) vežiojo po Lietuvą iš KGB centrinio aparato (iš Maskvos) atvykusius du KGB pareigūnus Romanovą ir Bartašovą, kad šie sukurptų medžiagą, turinčią iš pradžių sukompromituoti tik ką atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerę K.Prunskienę, o po ir pakeisti Vyriausybę. O galiausiai V.Kuolelis tik kaip „palydovas“ lydėjo į Maskvą vieną Seimo darbuotoją su Seimo planais, kad Maskva galėtų pasiruošti 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykiams. Ir šis prieš Lietuvos valstybę veikęs asmuo nebuvo teisiamas kartu su Burokevičiumi, Jermalavičiumi ir kitais?… .. Ir šito asmens „suveiktu“ „Šatrijos“ „pasižadėjimu“ pasitikėjo ir savo politiniams tikslams pasiekti naudojosi atkurtos nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis?

Kaip ten sakoma apie šaltinių patikimumą – ar šitas šaltinis yra būtent toks?

Nieko panašaus. Juo labiau, kad ir teismo medžiagos kalba būtent apie tai.

„Kodėl V.Kuolelis atidavė jums šį dokumentą?“ – paklausė P.Ivoškio teismas.

„Kuolelis prašė manęs paimti šį dokumentą, o jam už tai suteikti aukštesnes pareigas tarnyboje“, – galiausiai V.Kuolelio tikslą atskleidė Petras Ivoškis.

„Kuolelio tikslai buvo savanaudiški. Ir tie dešimt maišų su bylomis buvo palikti specialiai, vilkinama, o kiti dokumentai į Maskvą anksčiau išvežti“, – KGB veiklą pirmomis nepriklausomybės dienomis prisiminė liudytojas.

***

Taigi perduodamas K.Prunskienės „pasižadėjimą“ P.Ivoškiui, KGB darbuotojas V.Kuolelis jo akyse bandė pasirodyti nepriklausomos Lietuvos „patriotu“. Nors iš tiesų, pasak liudytojo, „Kuolelis buvo Caplino patikėtinis. Buvo „Komitet narodnovo spasenija“, kur dirbo Burokevičius, Jermalavičius, Kuolelio tėvas. Kuolelis ten taip pat lankėsi nuolat. Bet kai iš Maskvos atėjo informacija, kad jis nėra patikimas, jį iš ten išmetė. Tai gal jo ambicijos tada atsirado – Kuolelio tėvas buvo to komiteto narys. Kai žmonės parašė prašymus pereiti iš to komiteto į Lietuvos tarnybas, Kuolelis pasakė, kad juos į nugaras reikia šaudyti. Jis buvo aršus“.

Bet – šiam aršiam kagėbistui baudžiamoji byla dėl veikimo prieš nepriklausomos Lietuvos premjerę nebuvo iškelta. Taip pat kaip ir dėl Seimo planų į Maskvą vežimo prieš Sausio 13-osios įvykius. Kaip nebuvo iškelta baudžiamoji byla jam ir dėl to, kad suklastojo K.Prunskienės „pasižadėjimą“ bendradarbiauti su KGB. Ir kad Petrui Ivoškiui nunešė šį suklastotą raštelį, kuris per Juozą Jankauską buvo perduotas Vytautui Landsbergiui.

„Man Kuolelis sakė, kad jo žmona parašė šį raštelį, nes jos braižas buvo panašus“, – teisme paliudijo Petras Ivoškis.

Taigi….

***

Jau 2003 metų kovo 21 d. Vilniaus apygardos teisme buvo sugriauta nuo 1990-ųjų KGB pareigūnų kruopščiai sukurpta ir Vytauto Landsbergio ištiražuota „Šatrijos“ legenda. Tačiau net ir žinodamas tiesą, Vytautas Landsbergis vis tiek nesiliovė K.Prunskienę vadinęs „Šatrija“. O teisme paaiškėjo ir dar vienas labai įdomus faktas: K.Prunskienės, kaip „Šatrijos“, „gaminime“ aktyviai dalyvavo ir dabartinis būsimas kandidatas į Lietuvos prezidentus Z.Vaišvila.

***

„1992 metų pradžioje kai kurie mano kolegos perėjo dirbti į dabartinį saugumo departamentą. Jie man pasakė, kad aš patvirtinčiau, jog buvo toks lapelis (K.Prunskienės „pasižadėjimas“ – KK), nes po to ir man, ir kitiems bus geriau. Toks spaudimas man buvo daromas kelis kartus… Koks? Kad buvo tokia „Šatrija“, – teisme paliudijo buvęs KGB pareigūnas Sigitas Bliūdžius.

Taigi buvę KGB pareigūnai, perėję dirbti į nepriklausomos Lietuvos saugumo departamentą, prašė S.Bliūdžiaus patvirtinti „Šatrijos“ buvimo faktą.

„Ir kaip pasielgėte jūs?“ – pasiteiravo liudytojo teismas.

„Aš atsisakiau“, – buvęs KGB pareigūnas saugumiečių siūloma karjera mainais už K.Prunskienės „galvą“ nesusigundė.

„Kai aš atsisakiau, man pasakė, kad turiu atvykti į Vyriausybės pastatą kalbėtis su Vaišvila (tuometinis vicepremjeras, į kurio pareigas įėjo ir vadovavimas Lietuvos saugumui – KK)“, – teisme liudijo Sigitas Bliūdžius.

Dabar Z.Vaišvila – vienas iš būsimų kandidatų į Lietuvos prezidentus.

„Po to paskambino, kad vykti niekur nereikės – jie atvyks patys“.

Ir atvyko…

„Atvyko keli vyrai, mane nuvežė už miesto. Tada atvyko Vaišvila. Kalba vyko į tą pusę: jei aš pasakysiu „taip“, man visą gyvenimą bus gerai. O jei pasakysiu “ne“, man visą gyvenimą bus blogai. Pasakiau, kad to nebuvo, ir tuo atsisveikinome su jais“, – apie aukščiausio lygio veikėjų pastangas padaryti K.Prunskienę „Šatrija“ teisme paliudijo buvęs KGB pareigūnas S.Bliūdžius.

Tuo tarpu kiti liudijimai – dar įdomesni.

Bus daugiau

Views All Time
Views All Time
1529
Views Today
Views Today
1
0 0