Ekonomikoje jau senokai įpratome prie tokių santykių, kai turime teisę rinktis, o jei nerandame, ko ieškome, laikome tai nesusipratimu. Politikoje teisė rinktis taip pat lyg ir yra. Štai per šiuos rinkimus prezidentą galėjome rinkti net iš septyniolikos kandidatų. Tarp jų buvo visokiausių: kairiųjų ir dešiniųjų, populistų ir realistų, linksmų ir rimtų. Šiandien likę tik du pretendentai. Dar ryškiau matyti, kad pasirinkimas yra labai svarbus. Juk renkamės žmogų, kuris turės mūsų atžvilgiu valdžią, pasirinkimo penkerius metus negalėsime atsisakyti, rinksimės ne tik už save, bet ir už savo draugus, gimines, kaimynus, visus piliečius. Taigi labiau nei turguje ar parduotuvėje tenka rūpintis, ar ne katę maiše perkame.

Tikrumą galime bandyti pasiekti keliais būdais: vertindami kandidato charakterį ir asmenines savybes, žvelgdami į jo rėmėjus ir klausdami savęs, ar nebus tas žmogus per daug įsipareigojęs jiems, o ne visiems piliečiams, vertindami kandidato pažadus, išdėstytus jo programoje ir kalbose. Ko gero, teisūs tie, kurie sako, kad pretendento programa yra gal net ne pagrindinis dalykas – per daug patirties turime ir žinome, jog programos nebūtinai rašomos tam, kad jų būtų pažodžiui laikomasi. Tačiau programose vis dėlto galima įžvelgti daug ką, ypač jei ne tik jas skaitysime, bet ir analizuosime. Taigi ką mums žada Valdas Adamkus ir Rolandas Paksas savo programose?

Adamkaus programa, ko gero, geriau už bet kurią kitą suderina bendras ir konkrečias nuostatas, yra nuosekli ir adekvati prezidento institucijai. Joje nerasime iš esmės vienas kitam prieštaraujančių teiginių, konkrečių priemonių neatitikimo principams, pažadų, kurių prezidentas ištesėti akivaizdžiai negalės arba dėl to, jog tai būtų ekonomiškai neįmanoma, arba dėl to, jog tai – ne prezidento galioms.

Pakso programa formos požiūriu taip pat pretenduoja į nuoseklumą, tačiau čia aptinkame daugiau deklaratyvių, nerealių ar net populistinių nuostatų. Pavyzdžiui, “svarbiausi Lietuvos ūkiui sprendimai turi būti pragmatiški, nesvarbu, ar idėjos turėtų dešiniosios ar kairiosios ideologijos atspalvį”; “valstybė privalo uždirbti, o ne taupyti”; “valstybės įstaigų valdymas turi tapti toks, kad būtų verslo vadybos etalonas”.

Nors Adamkaus programoje pateikiama nemažai aktyvios valstybės nuostatų – skatinti verslą, konsultuoti, ypač daug dėmesio skirti žinių ekonomikai, akcentuojamas ir palankios verslo aplinkos sudarymas: skaidrios ūkininkavimo taisyklės, biurokratinių suvaržymų mažinimas, judri darbo rinka, subalansuota ir stabili mokesčių sistema, laisvos rinkos principų diegimas. Pakso programoje galima aptikti nuosaikaus dešinumo. Pavyzdžiui, teigiama, jog “nedarbo mažinimą lemia pirmiausia verslo liberalizavimas”, “pinigai seka paskui žmogų – pagrindinis privalomojo sveikatos draudimo principas”, pasisakoma už supaprastintą licencijavimą ir bankrotą. Pakso programos konkrečios nuostatos dažnai yra protekcionistinio pobūdžio ir nevisiškai adekvačiai atsižvelgia į šiandienos situaciją: pasisakoma už ypatingą dėmesį ar paramą verslui ir atskiroms sritims (vežėjams, informacinėms technologijoms, telekomunikacijoms, biotechnologijoms), energetikos srityje – už Ignalinos AE reaktorių uždarymą tik, gavus ES paramą, pakeičiant juos naujais, nors tai visiškai nerealu. Programoje neretai esama padėtis įvardijama kaip programiniai, siektini dalykai, yra akivaizdžių prieštaravimų. Pavyzdžiui, deklaruojama ir nuostata, kad Lietuvai reikia pereiti prie didelę pridėtinę vertę kuriančių ūkio šakų, ir tai, jog Lietuvos žemės ūkis yra “ne socialinės rūpybos sritis, o strateginė Lietuvos ateities dalis”.

Apibendrinant galima pažymėti, kad abu kandidatai į pirmą planą iškelia tas pačias problemas, bet deklaruojami siekiai ir konkretūs pasiūlymai skiriasi tuo, jog Adamkaus programa – nuosaikesnė, jam labiau pavyko išvengti nerealių pažadų. Pakso programoje pažadai įpakuoti taip, kad būtų orientuoti į kiekvieną, tačiau išsamesnė analizė rodo jų visišką tuštumą, o kai kuriais atvejais nesuderinamumą ir nerealumą. Svarbu pabrėžti ir tai, jog savo ne itin gausiose kalbose Adamkus laikosi programoje išdėstytų minčių, tuo tarpu aktyviai besireklamuojantis Paksas žengia daug toliau, ir netgi tos abstrakčios nuostatos, kurios programoje yra nuosaikios, virsta nerealiais pažadais. Pabaigoje galima pridurti: nors renkame tai, kas labai toli nuo mūsų, nors ne tiek patys rinksimės, kiek kiti mums parinks, rinkimų pasekmes jausime visi. Kol nuo valdžios didele dalimi priklauso, kokioje aplinkoje gyvename, rinkti verta labai atsakingai.

Views All Time
Views All Time
1813
Views Today
Views Today
1
0 0