Regis, gripo epidemija net viešosios erdvės akademijoje jau bemaž absorbavo nūdienos versijas apie „pdf“ formato perversijas Lietuvoje.

Pandeminis gripas tarytum negailestingas molochas reikalauja vis naujų aukų ir nelaimėlių.

Kaip, beje, ir pono Hegemono sumeistrauti sunkmečio inkvizicijos ratai, išradingai traiškantys elektoratą. Negailėdami nei jaunatvei, nei senatvei atstovaujančių elektorato elementų.

Ponas Hegemonas tartum koks kanibalas Hanibalas Lekteris – beje, šaltinių teigimu, autentiškas Lietuvos aristokratų giminės palikuonis – akylai sau stebi, kaip rieda ratai rateliukai, ir, matyt, besiklausydamas pianisto Glenno Gouldo atliekamos, begalinę ramumą spinduliuojančios „Aria da capo“ iš Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“, intensyviai svarsto, ką čia dar paaukojus antikrizinei gastronomijos puotai per pandeminį gripą.

Nors pensininkai ir apskritai senoliai vis dar pagarbiai vadinami senjorais, tačiau pono Hegemono ratų mechanikos paradigmoje garbingos vietos senjorų kategorijai, deja, po truputį nebelieka. Todėl, perfrazavus brolių Coenų (Koenų) filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pavadinimą, galima teigti: Lietuvoje jau nėra vietos pensininkams. Na, ir kitiems nelaimėliams bei „lūzeriams“, neatlaikiusiems „iššūkių“, „proveržių“ ir „permainų“ naštos.

Todėl manding netrukus daugeliui bus lengviau suvokti kvantinę mechaniką nei valstybės gelbėjimo rato, kurį konstruoja beveik matriarchalinis triumviratas, veikimo dėsningumus. Suprask, abonentokratiškos valstybės valdymo fizika – ne svaigulinga lyrika, o ponas Hegemonas podraug su politiniais „garsonais“ – ne politinė bohema ar altruistiniais pagrindais veikianti psichoanalitikų draugija.

Tad kas pagailės, priglaus ir pagelbės? Kas? Juk ratai sąžinės tai neturi. Ir net pagal ilgalaikės nuomos sutartį jos neįgysi. Kaip kokio „Lexuso“ už ponui Hegemonui kanceliarinėms išlaidoms skirtus banko bilietus.

Tokia Lietuvoje teisybė: vieniems – „Lexusai“ ir banko bilietų gausybė, o kitiems, užuot burbėjus „ant valdžios“, belieka solidariai pirkti loterijos arba kelionės bilietą, pavyzdžiui, Albiono vektoriaus krypties link. Kuo toliau nuo, švelniai tariant, užburto gelbėjimosi rato. „Paskutinis emigruojantis iš Lietuvos, prašytume išjungti oro uoste šviesą!“ – turbūt nuskambės netrukus.

Gal dėl elitinio liuksuso su žmogiškuoju veidu fasono ponas Hegemonas sąžinę dar nusipirks? O vėliau pelningai parduos? Lyg filtruotą politinio flirto iliuziją, kurios svaiginantis eliksyras, sutrikdantis dalies elektorato protinių gebėjimų erekciją, sėkmingai lemia ponų hegemonų elekciją.

Vargu bau. Mat sąžinė ir valdžia – sunkiai suderinami dalykai. Juolab kai prigimtinė pono Hegemono teisė – tuo jis net neabejoja! – būti valdžioje. Turėti valdžią. Kitaip sakant, ir būti pačia valdžia pripildant galios svorio centrą savojo autofilijos turinio.

Antai ypač būdingas šio subjekto požymis: poną Hegemoną gali varginti, pavyzdžiui, nevisavertiškumo kompleksas, hiperkompensacija, absoliutus analfabetizmas, jis gali būti neragavęs nei kietos, nei skystos universiteto ar instituto studento duonos, tačiau štai potraukis nuosavybės teisės institutui – maksimalus ir begalinis.

Pono Hegemono santykis su šio instituto šventąja trejybe arba, kaip ją įvardija jurisprudencijos žinovai, „triada“ – t.y. naudojimusi, valdymu ir disponavimu – beveik servilistiškai sakralus.

Trumpai tariant, ponas Hegemonas paprasčiausiai negali nebūti valdžioje. Jis žūtbūt turi būti lyderis, „vienas iš trijų valstybės pareigūnų“, vadas, vadybininkas, dučė, meras, vedėjas, fiureris, prezidentas, premjeras, generalinis sekretorius, pirmininkas, direktorius, cezaris etc.

Nors ir laivo kapitonas, kol dar netapo, pavyzdžiui, meru. Puiki iliustracija – „teisto už gerus darbus” ir turinčio abonementą ponų hegemonų klano atstovo neseniai, Tautos atstovybei ištarus sudie, pasakyti žodžiai: „Malonus užsiėmimas – būti pramoginio laivo kapitonu ir aptarnauti turistus.”

Ir dar priduria: „Būk realistas, siek neįmanomo.” „Visada žavėjausi šiuo Paryžiaus studentų šūkiu, ir ne tik todėl, kad jo gimimo data sutampa su mano – 1968. Tiesiog šiuose žodžiuose užkoduota mano prigimtis, – pabrėžia kadaise padarytos nusikalstamos veikos subjektas, nuteistas „už gerus darbus”. – Šiandien paskutinė mano diena Seime ir pats laikas pakeisti daugiau nei ketverius metus buvusį „blogo“ šūkį – ,,žmogus, nedarantis klaidų, paprastai nedaro nieko”.

Sunku patikėti šių žodžių žmogiškuoju turiniu, ypač po itin niūrios istorijos, kai dėl mero posto ponas Hegemonas –Abonentas kitados ryžosi grynai mafiniams veiksmams. Dar galima sakyti – abonentokratiniams veiksmams. Tad dabartinis demonstratyvus atsisveikinimas su Tautos atstovo mandatu – veikiausiai tik dar vienos, iš naujo rezgamos, latentinės aferos pradžia. Kad „gerai sutvarkius reikalą, būtų galima iš esmės pakeisti gyvenimą“, kaip pasakytų kitas aferistas Ostapas Suleimanas Berta Marija Bender – Bėjus Benderis.

Kita vertus, užuot emocionaliai postringavus ir svaidžius filipikas apie pono Hegemono ratų riedėjimo piką, gal geriau su vaikais ar vaikaičiais pasižiūrėti visų taip mylimus Johno Lasseterio ir Joe Ranfto „Ratus“? O gal verčiau nusipirkti dviratį ir visą laiką su juo sukti tik į dešinę?

Beje, net jeigu animaciniame filme „Ratai“ nei pokemonai, nei ponai hegemonai drauge su poniomis mamonomis nervų nepagadins, nevalingai, lyg netaisyklingas orgazmas, jus vis tiek aplankys neurotiška mintis: reikia būti visišku pokemonu, kad patikėtum, jog sunkmečiu ponas Hegemonas tapo perdėm empatiškas ir jam dėl to, o ypač dėl finansų krizės, pasidarė itin sunku gyventi.

Juolab išgyventi, kai susiklosto, pasak vieno ponų hegemonų klano atstovo, tokia padėtis: „Sūrį valgau supelijusį, vyną geriu labai seną, automobilis – ir tas be stogo.“

Žodžiu, nors gruodžio 10–oji buvo Tarptautinė žmogaus teisių diena, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnis vis dar skelbia, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės – rodos, tikrai yra dėl ko džiaugtis? – tačiau vis tiek kažkodėl norėtųsi elegantiškai nusispjauti į pseudorusiškos nenorminės leksikos teikiamas galimybes ir patriotiškai nusiplūsti: po šimts pypkių! – visur vien ratai, ponų hegemonų ratai.

,,Atgimimas“, 2009 m. gruodžio 18 d., Nr. 45 (1059)

Views All Time
Views All Time
1531
Views Today
Views Today
2
0 0