Seniai labai seniai, kol dar nebuvo sėslūs, žmonių protėviai galėjo išgyventi tik mažose bendruomenėse, užsiimančiose medžiokle ir rinkimu. Kadangi resursų buvo mažai, į kitas bendruomenes buvo žiūrima su nepasitikėjimu ir priešiškumu – jos buvo konkurentai ir nieko daugiau. Tai reiškia, jog jų – kitų, svetimų klestėjimas beveik užtikrintai reiškė savų mirtį. Tokie buvo laikai, tad norint išgyventi neliko nieko kito kaip prisitaikyti. Gali pasirodyti, jog tokia padėtis buvo tik vienas iš daugelio etapų, kuriuos pergyveno žmonija ir jos protėvai, tačiau tai nebūtų labai tikslus pastebėjimas. Paleolitas – senasis akmens amžius truko 2,5 milijono metų ir užėmė 99% žmogaus istorijos. Kitaip tariant, tarpgalaktinėje konferencijoje, pristatinėjant žmogų svečiams iš kitų planetų, tiksliausia būtų pasakyti, jog didžiają laiko dalį mes prabėgiojome savanose, su akmeniniai įrankiais negrabiose rankose ir ūtelėmis likusiose kūno vietose. Na ir tik po to sugalvojome pastatyti civiliaciją, bet kas žino, gal dar grįšime prie ištakų, pakaktų nuspausti kelis mygtukus. Kalbant poetiškai – iki šiol žmogaus kraujyje išliko impulsas mylėti savą ir nekęsti svetimo. Kalbant ne taip poetiškai – evoliucijos bėgyje išgyveno tik tie individai, kurie buvo pasiryžę užmušti svetimą ir gelbėti savą. Tačiau, kaip minėjau, kelionės gale žmogus sugalvojo per niekingus 15 tūkstančių metų pastatyti civilizaciją, kuri visai neseniai įžengė į globalizacijos erą (vėl, žiūrėsim gal šįkart pavyks). Žmogus tai padarė, nes tos pačios evoliucijos bėgyje smarkiai ištobulėjo smegenys, išsivystė sąmonė, išaugo intelektas. Žmogus tapo įgalus mąstyti: modeliuoti situacijas, spręsti sudėtingas problemas ir uždavinius, užsibrėžti tikslus ir taip toliau. Taigi pastatyti civilizaciją nepasirodė toks jau sudėtingas uždavinys – akmuo šen, akmuo ten ir nebereikia badauti, konkuruoti ir peštis tarpusavyje. Racionalumas laimėjo prieš nesąmoningus impulsus, instinktus ir emocijas. Tačiau jie niekur neišnyko. Savas liko savas, o svetimas liko svetimas nepaisant to, kad nebebuvo reikalo skirstyti į savus į svetimus – tai buvo neracionalu, kartais grėsminga, o itin retai – nepaprastai pavojinga. Kokių tik priešpriešų tarp savo ir svetimo žmogus per trumpą civilizacijos gyvavimą nepamatė. Gentyse buvo svarbu kraujas, imperijose – gyvenimas tam tikroje teritorijoje, poliuose – lytis, feodalinėse valstybėse – kilme, nacionalinės valstybės iškilo po etniškumo pagrindu, totalitariniai rėžimai vienybę siejo su tam tikriais ideologiniais matais. Aišku tai grubus supaprastinimas, vien į paveikslą įkišus religiją viskas apsiverčia aukštyn kojom – atsiranda daugiau pagrindų būti savu ir dar daugiau – būti svetimu, tačiau esmė aiški. Civlizacijoje, kuri, rodos, buvo statoma naujai atrasto įrankio – mąstymo – pagalba, vietos racionalumui nelabai buvo. Visada ir kiekvieną kartą jis vietą turėdavo užleisti genuose užkoduotam poreikiui apsijungti. Kad būtų aišku, kas savi, o kas svetimi. Žinoma, toks pasaulis turi savų pranašumų. Nereikia daug galvoti apie užimamą poziciją – jei ji tarnauja savų interesams, elgiesi gerai, jei ne – blogai. Blogis ir gėris be abejo objektyvūs ir laikui nepaklusnūs matai… nebent susiduriame su grupiniais interesais. O tai ne kas kita, kaip iš plaukuotųjų paleolito protėvių pavaldėta ksenofobija. Svetimo baimė. Svetimas gali būti svetimšalis, gali būti kitos odos spalvos, gali tiesiog kitaip atrodyti. Svetimas gali būti kitos lyties, kitos orientacijos, kitos religijos, kitos kilmės. Kaip bebūtų – jei tu svetimas, tu esi priešas, konkurentas, tavimi negalima pasitikėti. O jei esi savas – puiku, apsikabinkim broli, iškelkim savo vėliavą.

Modernus nacionalizmas gimė su Didžiąja Prancūzų Revoliucija. Iki tol jam vietos nebuvo – luominė visuomenė nesudarė prielaidų džiaugtis, jog gimei ir miršti badu būtent tame, o ne aname žemės lopinėlyje. Keičiantis santvarkai nacionalizmas tapo dominuojančia vakarų pasaulio ideologija, o patriotizmas tapo jausmu, būtinu kiekvienam nacionalinės valstybės gyventojui. Tai lengva paaiškinti – dingus luominei visuomenei išnyko senasis savų-svetimų skirstymo pagrindas, todėl žūtbūt reikėjo naujo. Mintis, jog tauta – etniškai vienalytė žmonių grupė – yra savi, skambėjo patraukliai. Taigi nacionalinės valstybės valdė pasaulį. Nacionalinės valstybės, vedamos nacionalinių ambicijų, sukėlė du pasaulinius karus. Nacionalinės valstybės puoselėjo nacionalinius įstatymus, nacionalinę valiutą, nacionalinį himną, nacionalinę kalbą, nacionalinę vėliavą. Šiuos dalykus, pasak nacionalizmo, reikia gerbti. Reikia gerbti paleolito palikimą – plaukuotų, ne itin protingų, vis tik sugebėjusių išgyventi, žmonių elgesio schema tapo įstatymiškai įtvirtinta, propaguojama ir kažkodėl visiems savaime suprantama ideologija.

Žmogus turi racionalumo – mąstymo dovaną. Jis yra pajėgus suvokti racionalius argumentus ir pagal juos pakeisti savų-svetimų skirstymą į pasaulėžiūrą, atitinkančią dabartinę situaciją. Situaciją, kurioje nėra būtina turėti konkurentų, kurioje visi gali būti savi. Ne tik žmonės, bet ir likę tarpgalaktinės konferencijos dalyviai. Tačiau mąstymas veikia taip pat efektyviai, kaip ir civilizacijos aušroje. Dauguma negali nė pagalvoti apie silpniausių patriotizmo formų atsisakymą. Pavyzdžiui daug žmonių demonizuoja Europos Sąjungą – neva tai kažkokio mistiško Briuselio sukurptas mechanizmas, kurio pagalba Lietuvai primetami įvairūs įsipareigojimai. Neretai Europos Sąjungą lygina su SSRS. Daug kas nepritaria Lisabonos sutarčiai – ją supranta ne kaip Europos unifikavimą, bet kaip Lietuvos (arba Airijos, žiūrint apie kurią šalį kalbėsime) suvereniteto varžymą. Tai irgi suprantama, juk patrioto sąmonėje pirmiausia esi lietuvis ir tik po to europietis. Pirma reikia užtikrinti lietuvių interesus, kitos tautos eina po to. Daug ką pasako paprastas patriotiškas didžiavimasis esant lietuviu. Gimimas šiame regione yra tarsi laimėjimas per se. Keista, tačiau patriotai linkę pripažinti, jog gimimas bet kurioje kitoje vietoje irgi laimėjimas. Gimei Australijoje – esi Australijos patriotas, gimei Vokietijoje – esi Vokietijos patriotas ir taip toliau. Kad ir kur begimtum, gali džiaugtis unikalia, savita savo krašto kultūra, ją saugoti, puoselėti, mylėti ir taip toliau. Taigi gimimas patriotizmo atžvilgiu net ne loterija. Tai tas pats, kas didžiuotis gebėjimu sudelioti puzzle, skirtą vaikams nuo 3 iki 5 metų. Juk pralaimėti neįmanoma. O kaip reguotų lietuviai, jei jiems kas nors pasiūlytų anglų kalbai suteikti gimtosios kalbos statusą? Lietuviškai kalba labai mažai žmonių, kalba yra sudėtinga ir beveik nenaudinga pasaulyje, todėl gana racionalu būtų jos atsisakyti – pereiti prie populiaresnės kalbos. Jei tai pasiūlytų politikas, tai jo šansai būti išrinktam į kokį nors postą gerokai sumažėtų. Gerokai – t.y. jis atgautų rinkėjų simpatijas nebent vienas pats okupavęs ir prie Lietuvos aneksavęs Rusiją. Politikas turi būti patriotas. Jis negali tiesiog būti protingas, kompetetingas ir humaniškas. Jis turi mylėti savo šalį.

Taigi jei nacionalizmas yra ideologija, kuri kaip ir bet kokia kita ideologija savo dogmų pagalba formuoja tam tikrą pasaulėžiūrą, tai jam iš šono nuolat gelbsti patriotizmas – jausmas, įprasminantis nacionalizmą. Šiam dvejetukui sunkoka atsispirti. Pamenu, kaip kažkada išgirdau, jog Europos valstybės sudaro 15% NATO pajėgų. Iškart iškilo vaizdynys – kaunasi NATO kariai su neapibrėžtais blogiukais, mūsų, europiečių, nedaug, bet mes kiek galime padedame aliancui, prisidedami savo dalimi prie pergalės, kaip šaunu, kaip galima didžiuotis, jog esi… Šios mintys praskriejo sekundės greitumu, kai susigriebiau, jog fantazuoju. Tačiau tą sekundę aš buvau patriotas – Europos patriotas. Todėl iš dalies suprantu nacionalistinius patriotus, žinau kaip jie jaučiasi ir ką jie jaučia galvodami apie savo šalį. Jausmas tikras, tik neracionalus. Neretai šis jausmas iškreipiamas, susimaišo su ksenofobija, tuomet jis tampa ne tik neracionalus, jis tampa pavojingas. Esu tikras, jog atsirastų žmonių, kurie man už mano išsakytas mintis mielai sulaužytų kojas. Jie net nesiklausytų, ką sakau, girdėtų tik eretiką, puolantį jų tėvynę. Fanatizmas pavojingas, jis būna įvairių dydžių ir formų, bet jam būdingas vienas bendras bruožas – fanatikai lengviausiai atskiria savus nuo svetimų.

Nacionalizmas yra atgyvena, tačiau daug senesnė nei pati ideologija. Nors nacionalizmui tik keli šimtai, jis su mumis jau 15 tūkstančių metų per ilgai. Jis ir kiti būdai kategorizuoti savus ir svetimus per ilgai užsiliko, laikas į pensiją. Kalbant poetiškai – kraujo neperpilsime. Kalbant ne taip poetiškai – genų nepakeisime. Bet visada galima pradėti mąstyti.

Views All Time
Views All Time
2192
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn