Ko gero, sunku būtų vienareikšmiškai pasakyti – kur čia šaknis ir pagrindas, o kur tik atspindys, tačiau sąsaja tarp valstybės ir partijų demokratiškumo – neabejotina. Greičiausiai, abipusė sąsaja. Juk partijos formuoja parlamentinę politiką, tiesiogiai nulemdamos ar bent įtakodamos valstybinio masto procesus, tačiau kita vertus – partija pati savyje yra valstybės mini modelis, tam tikra prasme netgi pamėgdžiojantis valstybę. Todėl, ypač parlamentinėje santvarkoje (o tokia pagal šiandieninį galių pasiskirstymą tarp institucijų, praktiškai, veikia ir Lietuvoje), galima pastebėti dėsnį: kokios partijos, tokia ir valstybė, ir atvirkščiai. Šis principas galioja tiek kompetencijos, tiek vidaus ir tarpusavio santykių, tiek ir demokratijos atžvilgiais.

Demokratijos lygį parodo laisvė ir pagarba opozicijai. Kitas atvejis, kai opozicija nesiformuoja todėl, kad visus tenkina esama padėtis, tačiau kolei kas tokia tikimybė gali būti svarstoma vien teoriniame lygmenyje. O kuomet opozicijai tiesiog draudžiama arba trukdoma reikštis, tai jau – neabejotina diktatūra. Pastaroji gali formuotis dėl skirtingų priežasčių: vienu atveju, diktatūros pagrindu gali tapti idėja, kitu atveju – interesai. Jeigu pirmąjį atvejį dar galima dalinai pateisinti (žinoma – ne iš demokratinės perspektyvos), tai pastarasis atvejis žymi visišką tokio režimo cinizmą. Ir būtent šis atvejis vyrauja nūdienos Lietuvoje.

Vidinės diktatūros apraiškas – cenzūrą ir sankcijas opozicijai, alternatyvios nuomonės ir laisvos diskusijos gniaužimą, viešumo ir kritikos baimę – galima pastebėti beveik visose šiandieninėse mūsų partijose: nuo marginalių iki pačių įtakingiausių, nuo populistinių iki klasikinių, nuo personalinių ir charizmatinių iki tokių, kurios kūrėsi ideologiniais pagrindais.

Pastaruoju metu šitokia vidine diktatūra pagarsėjo Socialdemokratų partija, Liberalų ir centro sąjunga, neišvengė jos ir tautininkai, ir krikščionys demokratai, visiškai neseniai šią problemą sprendė ir konservatoriai. Dažniausiai partijų vidiniai konfliktai “sprendžiasi” skilimais, po kurių atsiskyrusi opozicija kuria naujas partijas. Kartais taip nutinka ir valstybėse: artimiausias pavyzdys – šiandienos Ukraina, kur nepatenkinti politinių įvykių tėkme šalies rytai jau kalba apie atsiskyrimą.

Dėl partijų skilimo dažniausiai nukenčia abiejų pusių prestižas, be to – suskaldomas elektoratas ir jėgos bendrame darbe.

Paprastai schizmos vyksta dėl pozicijos nesugebėjimo arba nenoro integruoti opoziciją taip, kad ji taptų konstruktyvia. Diktatūra išvis nesupranta, kaip opozicija gali būti konstruktyvi, todėl bet kurią alternatyvią poziciją laiko oportunizmu.

Dėsninga, jog sankcijų už kritiką dažniausiai imasi suinteresuoti asmenys, neturintys nei tikslo, nei galimybės objektyviai įvertinti šią kritiką, kadangi pastaroji taikoma būtent jiems. Todėl tai, kas dangstoma vienybės ir “tikratikystės” vėliavomis, dažnai tebūna savų interesų gynimas. Ir priešingai – idėjiniu pagrindu atsiradusi opozicija profanizuojama iki karjerizmo, vertybinę priešpriešą vaizduojant kaip kovą dėl valdžios.

Viešumo baimė taipogi dangstoma vidinio solidarumo principais ir netgi etika. Pagal šitokią etikos sampratą, kritika galinti būti tiktai “vidinė” – šiukštu, neviešinant informacijos už partijos ribų. Tam tikrais atvejais, ši samprata gali būti teisinga. Visada verčiau išsispręsti savas problemas viduje, kad nereikėtų jų spręsti viešumoje. Tačiau kas darytina, jei viduje tos problemos nėra sprendžiamos? Kadangi partija – tai mini valstybė, pamėginkime perkelti šį principą į valstybės lygį. Kuomet valstybėje pažeidinėjamos žmogaus ir piliečio teisės, disidentai sodinami į kalėjimus arba “dingsta be žinios”, valdžios aparate klesti korupcija, klastojami balsavimo rezultatai (kaip šiandienos Ukrainoje) arba vykdomas etninis valymas (kaip Sudane), kuomet nekontroliuojamos banditų gaujos grobia vaikus ir prievartauja moteris – ar pakanka, jei šiuos faktus žino tik tos valstybės piliečiai? Žinoma, ne. Tokiais atvejais tenka kreiptis į tarptautinę bendruomenę, ir tai nėra valstybės išdavystė, greičiau – jos gelbėjimas.

Todėl ir viešą kritiką, nukreiptą prieš vidines partijos problemas, kai jos nėra sprendžiamos viduje, pavadinti “savųjų dergimu” tegali beviltiškai primityvus asmuo. Opozicijos eliminavimas, sankcijos ar cenzūra – tikrai nerodo vidinio partijos demokratiškumo. Sunku pasakyti, ar tai reiškia intelektualinį ribotumą, ar moralinį sugedimą, tačiau tikrai neprideda politinio solidumo ar patikimumo. Akivaizdu, jog šitaip besielgiantis žmogus yra moraliai ir intelektualiai nepriaugęs iki objektyvumo kategorijos.

Teisiajam – nėra pagrindo bijoti kritikos, nes ją galima atremti objektyviais argumentais. Tačiau kai argumentų nėra, belieka naudoti jėgą. Arba slėptis – pvz., bėgant į Lenkiją.

Kritiškumas – tai blaivaus ir objektyvaus mąstymo bruožas. Mūsuose, deja, ši savybė vis dar labai nepopuliari. Galima atleisti buvusiam LKP CK I-ajam sekretoriui, o šiandien – Socialdemokratų partijos pirmininkui A.Brazauskui jo nomenklatūrinius įgūdžius, kuomet už viešą nepritarimą koalicijai su Darbo partija, žymūs ir veiklūs socialdemokratai J.Sabatauskas, A.Salamakinas ir kt., išvadinami “atskalūnais”, ir paraginami palikti partiją. Tiesa – pats A.Brazauskas iki rinkimų neigiamai vertino Darbo partiją ir neigė bet kokias galimybes sudaryti su ja koaliciją, tačiau jo amžiuje – būdingos spragos atmintyje.

Tačiau kas gi nutiko liberalams ir jų šiandieniniam vadovui, Vilniaus merui A.Zuokui? Ilgametis liberalų vedlys, ir šiandien – vienas iškiliausių šios partijos lyderių E.Gentvilas už viešą, nors objektyvią ir ganėtinai santūrią kritiką A.Zuoko atžvilgiu, susilaukia netgi tokių netikėtų sankcijų, kaip finansinė nuobauda. Kažkas “pakoreguoja” valdybos protokolą, padarydamas E.Gentvilą partijos skolininku – nejaugi tai tiesa? Ir visa tai vyksta liberalioje partijoje, kurios vadovas visoje šalyje naudojasi pažangaus ir modernaus politiko įvaizdžiu?

Tiesa – toks A.Zuoko atlygis jam partiją padovanojusiam E.Gentvilui nebekelia nuostabos, prisiminus analogišką šiandieninio Vilniaus mero elgesį su R.Paksu. Iškilęs pastarojo globoje, A.Zuokas greitai tampa vienu iš pagrindinių jo priešininkų. Asmuo, vieną kartą už gera atsilyginęs piktu, antrąsyk tai darys jau lengviau, gal net nesusimąstydamas. Tai jau konkretaus asmens moralinė charakteristika.

Tačiau kaipgi partinė demokratija? Ar išsispręs liberalai, o taip pat ir socialdemokratai, ir kitos partijos, šią didžiulę vidaus problemą? Ar išmoks vertinti kritiką kaip pažangos, o ne destrukcijos, variklį? Ar atsikratys konjunktūrinio požiūrio, sovietinio raugo?

Šiandieną – sunku pasakyti. Tačiau nuo to priklausys ir visos mūsų šalies ateitis.

Views All Time
Views All Time
2120
Views Today
Views Today
1
0 0