Šiandien išgirsime ilgai lauktą Dalios Grybauskaitės „taip“ ir, pasak Valdo Vasiliausko, visa Lietuva pagaliau pabus iš užkerėto sapno. Tada ir prasidės tikrieji rinkimai į Prezidentus. Nors tiksliau būtų sakyti – tuo ir baigsis.

Kai užvakar perskaičiau pranešimą, kad D. Grybauskaitė ketvirtadienį atvyks į Lietuvą ir praneš savo apsisprendimą, supratau, kad V. Vasiliauskas visai teisus: ši mūsų priešrinkiminė kampanija į Prezidentus kaip niekad panaši į pasaką. Tik labiau ne apie miegančiąją gražuolę, o apie Mėlynbarzdį – pamenate iš vaikystės tą nerimastingą laukimą: jis jau artėja prie kaimo, jis jau įėjo į kiemą, jis jau lipa laiptais, jis jau spaudžia rankeną, jau girgžda durys… ir…

Turiu nuvilti ir mane smerkusius, kad praėjusiame komentarekapsčiausi po nešvarius būsimos Prezidentės apatinius“, ir mane gyrusius dėl surastų nežinomų geidžiamiausios kandidatės biografijos faktų – jokių asmeninių nuopelnų. Tiesiog susipažinau su tuo, kas buvo viešai išvardyta pačiame Europos komisarės Dalios Grybauskaitės tinklalapyje: 1975-1976 m. – LTSR valstybinė filharmonija, kadrų skyriaus inspektorė; 1976-1983 m. – Leningrado kailių fabrikas „Rot – Front“, darbininkė, laborantė; 1983 m. baigtas Leningrado A. Ždanovo universitetas (kada įstota – nenurodyta, taigi dveji metai – mįslė), specialybė – politinė ekonomija; 1983 m. – LTSR mokslų akademijos atsakingoji sekretorė; 1983–1990 (!) m. Vilniaus aukštoji partinė mokykla, Žemės ūkio kabineto vedėja, Politinės ekonomijos katedros dėstytoja ir t.t.

Taigi jokių fokusų, jokių rankų miklumo ir jokių politinių kompromatų paieškų. 

Tiesa, anksčiau D. Grybauskaitės tinklalapyje tokių įrašų nebuvo, tad jiems atsiradus tapo aišku, kad eurokomisarė jau galutinai pasiryžo kandidatuoti – rinkimų kampanijoje vis tiek tai būtų tapę vieša. O štai kodėl ankstesnės D. Grybauskaitės biografijos buvo skelbiamos pagražinta forma – 1983 m. Leningrado universitete įgijo ekonomikos specialybę, 1988 m. Maskvos visuomenės mokslų akademijoje įgijo ekonomikos mokslų daktarės laipsnį – tegul jau aiškinasi pati kandidatė. Mano neoficialiomis žiniomis, D. Grybauskaitė, kandidatuodama į eurokomisares Europos Parlamente prisipažino, jog buvo TSKP narė, bet nutylėjo, kad dar ir dėstė Aukštojoje partinėje ir ne bet ką – o politinę ekonomiją. (Neseniai vienas pažįstamas, patriotas, D. Grybauskaitės gerbėjas, energingai mane įtikinėjo, kad ekonomika sovietmečiu visgi buvo nekaltas mokslas. Tačiau kai prisimenu K. Markso ir F. Enegelso „Kapitalą“ ir klaidžiojančią po Europą jų „manifesto“ šmėklą, prisimenu ir tai, kad politinė ekonomika buvo socializmo diktatūros pamatas. Todėl taip ir vadinosi – politinė ekonomija. Kaip ten sakė V. I. Leninas: ekonominėsantvarka yra pagrindas, ant kurio iškyla politinis antstatas.)

Deja, turiu nuvilti ir siūliusiuosius plačiau su D. Grybauskaitės biografija susipažinti archyvuose. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas neleidžia susipažinti su asmens duomenimis net piliečių įgaliotiems atstovams – Seimo nariams. Taigi rinkėjams lieka vienintelė galimybė geriau pažinti savo kandidatę – paprašyti, kad D. Grybauskaitė notariškai suteiktų žurnalistams ar dar kam nors savo asmeninį sutikimą išviešinti jos asmeninius duomenis. Tai būtų tikrai puikus įrodymas, kad D. Grybauskaitė tikrai mąsto ir elgiasi pagal vakarietiškos demokratijos taisykles, arba, kaip rašo jos gerbėjai savo tinklalapyje, tikrai yra „lyderė, kuria galima pasitikėti, šviežias oras politikoje, švari, drąsi, išmintinga ir teisinga alternatyva, sistemai nepriklausantis lyderis (ak! – ir kur buvo mūsų visų akys iki šiol?). 

Toks geidžiamiausios kandidatės atvirumas ne tik tenkintų rinkėjų lūkesčius pažinti tai, ką renki, kilstelėtų lietuviškąjį politinį lygmenį „myliu – nemyliu, gražus – negražus“ į aukštesnįjį, bet visų svarbiausia – po rinkimų apsaugotų mūsų Prezidentą (ę) nuo galimų gandų, šantažų, gąsdinimų, savų ir svetimų specialiųjų tarnybų, oligarchų, grupuočių, klanų ir t.t. 

Visas rinkimų viešumas – vienintelis garantas, kad Prezidentas po to tikrai galės vykdyti savo Konstitucinę prievolę tarnauti Tautai ir valstybės piliečiams, o ne kažkam, kas gali prieiti prie paslapčių ir slaptųjų archyvų.

Juk sutikite, yra visiškai netoleruotina tai, kas vyksta su kita galima kandidate į Prezidentus – Kazimira Prunskienė ir jos tikru ar tariamu bendradarbiavimu su KGB. Dokumentas, kad K. Prunskienė 1980 m. birželio 26 d. pasirašė sutinkanti padėti KGB juos dominančiais klausimais ir rašyti pranešimus Šatrijos slapyvardžiu, tai prapuola iš archyvų, tai vėl atsiranda. Teisėjo Konstantino Ramelio vadovaujamas Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės 15 d. panaikino Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijos 1992 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, kuris patvirtino kad Kazimira Danutė Prunskienė bendradarbiavo su KGB. Panaikino ir netikėtai įslaptino šią jos reabilitacijos bylą! Kodėl? Gal todėl, kad iki šiol nebuvo tokio precedento, jog žemesnio lygio teisėjų sprendimas naikintų aukštesnįjį, o gal todėl, kad teisėjas K. Ramelis galėtų šį rudenį, kaip K.Prunskienės partijos kandidatas, patekti į Seimą? Lieka tik spėlionės, kas ir kaip, nes nieko tikrai nežinome – viskas įslaptinta. Ir anie, ir šie laikai. Įslaptinta nuo piliečių, bet tik ne nuo tų, kurie ir valdo valstybę kažkur „po antklode“. 

Štai neseniai Seimo narė Dalia Kuodytė viešai piktinosi, jog „buvęs teisėjas Konstantinas Ramelis radijo laidoje atvirai papasakojo, kad, išduodant teismo leidimus pasiklausyti telefono pokalbių, menkai gilinamasi į šį klausimą, leidimų prašoma vis daugiau ir jie visiškai nesunkiai gaunami.

Šiuo atveju abejoti K. Rameliu turbūt neverta – jis patyręs profesionalas. Nuo 1973 m. iki 1994 m. gruodžio mėnesio buvo Švenčionių rajono teismo pirmininkas. Nuo 1995 m. sausio 1 d. Prezidento Algirdo Brazausko dekretu buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 2008 m. kovo 12 d. Buvo daugiametis teisėjų Atrankos komisijos narys. 

Tačiau čia mūsų žinios apie K. Ramelį, kaip, beje, ir apie kitus sovietinius teisėjus, ir baigiasi. Visa kita – yra didelė ir labai slapta valstybės paslaptis. 

O dabar įsivaizduokite tokią situaciją – prancūzas ar anglas sužino, kad jo kandidatas į prezidentus dėstė nacių aukštojoje partinėje mokykloje, taip sakant, stiprino nacių aukščiausiosios grandies ideologinį pamatą, ir nori išsiaiškinti smulkesnes šio istorijos tarpsnio detales. Bet jam atsakoma – valstybės paslaptis. Kokios valstybės? – turbūt perklaustų prancūzas ar anglas. 

Arba štai Prancūzijos parlamento narys sužino, kad buvęs nacių partijos (analogas – TSKP) narys ir teisėjas kandidatuoja į Paryžiaus apygardos teismo pirmininkus ir pabando pasiaiškinti smulkesnes jo biografijos detales, o jam ir sako – negalima, valstybės paslaptis. Kaip manote, ar prancūzai po to save laikytų demokratine valstybe? Ar dėl to nekiltų tarptautinis skandalas? 

O pas mus būtent taip: jūs nei iš Teisingumo ministerijos, nei iš Ypatingojo archyvo negausite jokių duomenų apie tuos veikėjus, kurie okupacijos metais buvo pagrindinė okupacinio režimo atrama ir vykdytojai. Valstybės paslaptis! Jums visiems, kurie buvo to režimo aukos.

Todėl jau greitai dvidešimtmetį švęsiančioje Lietuvoje ir turime tokią teisinę sistemą, tiek ir težinome apie savo teisėjus, kurių dauguma yra vis dar iš anos sistemos. Ir kurie savo sovietinius įpročius sėkmingai diegia jaunajai teisėjų kartai.

Todėl apdovanojimus iš prezidentų rankų gauna visi, net KGB generolai, jei tik turi pažinčių ten, aukštai, arba storas pinigines. Nes tie, kurie tikrina kandidatų į apdovanojimus biografijas, yra tik patys sau atsakingi. Visiškai nekontroliuojami. 

Nežinau, kaip jūs, bet aš niekaip neįsivaizduoju, kaip 1980 metais, kai Lietuvoje baisiausias KGB siaubas buvo pogrindyje leidžiama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, TSKP ir KGB sukurtoje ypatingoje Bažnyčios priežiūros struktūroje – Religijų reikalų taryboje prie Teisingumo ministerijos, galėjo dirbti žmogus, nebūdamas nei TSKP nariu, nei KGB bendradarbiu. O vienas ponas Č. būtent taip ir tvirtina savo pernykštėje kandidato į Seimo narius anketoje. Ir visi juo tiki. Net labai patriotinės partijos griežtas Priežiūros komitetas. O tiems, kurie tomis pasakomis netiki, siūlo – įrodykite. Atskleiskite didžiąją valstybės paslaptį! 

Kiekvienas, drįsęs suabejoti, kad dalyvavimas okupacinio režimo atraminėse struktūrose nebuvo padorus ir pasitikėjimo vertas veiksmas, pats dabar tampa pasmerktuoju – va, mieli ponai, iki kokio absurdo nusigyvenome.

Iki šiol taip ir negaliu suprasti, kaip Valstybės saugumo departamentas galėjo Viktorui Uspaskichui suteikti galimybę dirbti su slaptais dokumentais, kuriuose – valstybės paslaptys – žmogui, apie kurį tuomet net eilinis prašalaitis žinojo: tapo milijonieriumi per „Dujotekaną“ vykdydamas Kremliaus politinius–ekonominius užsakymus, neaiškiais būdais išsisuko nuo „Jangilos“ bylos ir nesumokėjo 300 milijonų valstybei mokesčių? Ir kuris visa tai labai greitai patvirtino išskirtiniu politiniu žingsniu – slėpdamasis nuo Lietuvos teisėsaugos gavo prieglaudą Maskvoje, prie pat Kremliaus, „Gazpromo“ būstinėje. 

Šiandien belieka tik bejėgiškai klausti: ar V. Uspaskichui bent kas nors panaikino leidimą susipažinti su valstybės paslaptimis? 

Ir kodėl tuomet valstybės paslaptys užvertos daug sąžiningesniems ir patriotiškesniems valstybės piliečiams?

Visgi šiuo atžvilgiu labiausiai pribloškiantis buvo VSD vadovas Arvydas Pocius, vieną dieną netikėtai KGB archyvuose atradęs, jog Seimo Nacionalinio ir gynybos saugumo komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius bendradarbiavo su KGB (teismas, atrodo, tai paneigė)! Lyg ne tas pats VSD prieš tai tam pačiam A. Matulevičiui leido dirbti su slaptais dokumentais ir tapti Valstybės gynybos tarybos nariu !?

Sakykite, garbūs ponai, kam tada mums išvis reikalingas toks Valstybės saugumo departamentas ir kam tos valstybės paslaptys?

Nuo ko mes slepiame net okupacijos laikus? Nuo savęs?

Views All Time
Views All Time
2953
Views Today
Views Today
1
0 0