Nacionalizmas
Nacionalizmas – tai dvasinės kūrybos aktas. Priklausomybės tam tikrai žmonių bendruomenei, savo dalyvavimo istorijoje suvokimas ir, kas svarbiausia, supratimas to, kad gyvenimo vertybės, kurios sutinkamos būtent šiame dalyvavime – tai dvasinio gyvenimo aktai. Mitai, apokalipsės, istorinės misijos, į kurias pretenduoja kiekviena tauta, neturi nieko bendro su ekonominėmis ar biologinėmis žmogaus gyvenimo pusėmis.
Iš tiesų, slypinti dvasinėje plotmėje tauta gali turėti tik vieną paskirti – kurti dvasines vertybes visam pasauliui. Kitais žodžiais tariant, nešti kitoms tautoms savąjį universalumą. Dvasinėje hierarchijoje, kaip ir kitose hierarchijose, universalumas neatsiranda susijungus visoms dorybėms ar visiškos visų vertybių sintezės metu. Atvirkščiai, universalumas gimsta pasinėriant iki pat lokalumo, asmeniškumo išnykimo dėka. Tik dėl tokio požiūrio individualaus dvasinio išgyvenimo aktas gali būti laikomas kūrybišku aktu. Genijus nedaro nieko kito, o tik suteikia vertę tam tikroms gyvenimo būsenoms, kurios iki šiol atrodė paslėptos, nepaslankios ar nereikšmingos.
Iki Šekspyro tai žmogaus sielos pusei, kurioje tragiškumas sumišęs su grotesku, o beprotybė ir sapnas su neslepiamu nepasitenkinimu, nebuvo teikiama jokia vertė ar reikšmė. Panašias sielos būsenas žmonės išgyvendavo abejingai arba gėdydamiesi jų. Šiam tragiškam groteskui nebuvo teikiama jokia didybė. Šekspyras išdrįso parodyti šių tamsių būsenų didybę bei reikšmę, ir kuomet jo genijus pasirodė Europoje, europiečiai suprato, kiek mažai jie iki šiol žinojo apie žmogaus sielą: ydingą, gyvą, niekuo neišsiskiriančią, sumišusią, trokštančią laimės.
Dostojevskis atliko panašų aktą – jis apmąstė dar tamsesnes žmogiškos sielos puses. Veiksmai, be jokios moralinės reikšmės, dvasinės klajonės ir intelektualusis murmėjimas – mažų ir siaubingų reiškinių vandenynas, kurį mes ignoruojame arba slepiamės nuo jo ir apie kurį stengiamės niekuomet neprisiminti, Dostojevskiui padedant, įgavo istorinę reikšmę. Po Dostojevskio daugiau nebeliko, ką tirti žmogaus sieloje.
Bet kuris naujoviškas gyvenimo įvertinimas, naujų vertybių atradimas sulaukia pasaulinio pripažinimo. Dvasinė kūryba privalo būti jeigu ne asimiliuota, tai bent apmąstoma tam tikro skaičiaus žmonių, priklausančių įvairioms tautoms bei kultūroms. Visa tai taps aišku, jeigu mes atsigręšime į kitus dvasinės kūrybos pavyzdžius, o ne tik į priklausančius literatūros sričiai. Štai, pavyzdžiui, vertybes, kuriomis senieji graikai praturtino pasaulį (saikingumas, melancholija, susitaikymas), gali įsisavinti labai skirtingos tautos (nuo romėnų iki anglosaksų).
Kiekvienas „naujasis idealas“, kurį visai žmonijai atveria konkretus žmogus, įgauną universalią vertę. Tai yra vienintelis universalumas, kurį pripažįsta ir įtvirtina istorija. Jeigu graikiškoji dvasia pakeitė visos Europos mentalinę struktūrą, tai tas įvyko kūrybinės kelių genijų veiklos dėka. Jie įvertino tam tikras, visai žmonijai būdingas gyvenimo puses. Krikščionybė išdrįso kovoti su graikiškojo genijaus idealu tik todėl, kad siūlė universalesnį ir vaisingesnį gyvenimo supratimą.
Taigi, nebūna jokio tikrojo universalumo, išskyrus aukščiau minimą gyvenimo supratimą, atrastą kokios nors tautos, atskiro žmogaus ar elito – ir, žinoma, organiškai perimto visų likusiųjų.
Sukūrusi kažką dvasiškai vertingo, kas paplinta visame pasaulyje, tauta pradeda dominuoti istorijoje tam tikrą – didesnį ar mažesnį laiko tarpsnį. Pripažinusi demokratijos viršenybę bet kuri tauta pripažįsta ir prancūziškojo gyvenimo supratimo viršenybę. Ir jeigu dabar, mūsų laikais, demokratija atrodo bendromis žmonijos pastangomis iškovota visuotine vertybe – tai yra puikus šio prancūziškos dvasios kūrinio universalumo pavyzdys.
Šiuolaikinės demokratijos idealai yra sprendimai, kilę iš prancūziškosios dvasios ir laisvės problemų. Tų pačių problemų, kurios buvo apėmusios Europos protus nuo Apšvietos ir Reformacijos laikų.
Nacionalizmas kaip savo pirminį tikslą kelią tautos jėgų įtvirtinimą, apsivalymą ir suvienijimą. Tačiau nacionalizmo kova prieš perimtas formas, prieš užsienines normas ir tvarką, kova prieš netikrus stabus – tai tik etapas, ir, beje, ne pats vertingiausias, atsiželgiant į tas funkcijas, kurias jis atlieka tautos gyvenime.
Nacionalizmas, nesugebėjęs sukurti pasaulinio lygio vertybių, kuriomis dalintųsi kitos tautos – nepasiekė savo tikslų. „Kova prieš užsieninį gyvenimo būdą“ negali pasibaigti tik įtvirtinus „autochtoniškąją gyvenseną“. Tai galėtų turėti didelės reikšmės pilietiškumo požiūriu, tačiau nesvarbu pasaulinei istorijai. Pati sunkiausia kova, kurioje patikrinamos tautos jėgos, vyksta jau po nacionalizmo pergalės. Tuo metu, kai jis bando tapti universaliu.
Nacionalizmas netampa universaliu, jeigu jis kreipiamas į savo specifines formas ar bando būti suprastamas per kitas formas, tačiau įgyja universalumo, kuomet išdrįsta savaip įvertinti pasaulį bei surasti naujas egzistencines prasmes.
„Dvasinė tautos kūryba“ – tai ypatingas gyvenimo supratimo būdas: per heroizmą, teisingumą, išganymą ar per genialių meno kūrinių sukūrimą ir tt. Nacionalizmas ne tik stengiasi įtvirtinti šias vertybes savo tautoje, bet dar daugiau – išplatinti jas už valstybės sienų. Tai, žinoma, nereiškia kūrimą formų, kurios galėtų būti perimtos iš kitų, bet kūrimą tokių dalykų, per kuriuos kiti galėtų pažinti mūsų tautą, susipažinę su tomis realybės pusėmis, kurias ši tauta atrado. Kuomet Šekspyras ir Dostojevskis „įveikė“ savo šalių sienas, tai nereiškė jų kūrinių perėmimą, tai reiškė pažintį su naujuoju pasaulių, kuri atvėrė Šekspyras ir Dostojevskis.
Taip įveikia sienas ir užvaldo protus tautinės dvasios kūriniai. Patys savaime jie nėra universalūs, tačiau kartu su ypatinga patirtimi, giliame vietinių realijų gyvenime, per visišką bet kokio etninio jausmo išeikvojimą, ir tam tikro genijaus dėka atsiranda naujas gyvenimo supratimas.
Savaime suprantama, kad panaši transformacija gali įvykti tik organiškoje tautinėje valstybėje, kurioje žmogus sugebės iš naujo atrasti fundamentaliąsias egzistencines problemas: mirtį, meilę, prasmę, laisvę.
Visa pasaulio istorija yra ne kas kita, o tautinių mitų bei kovos tarp įvairių gyvenimo supratimo schemų istorija. Tokiu būdu žmogaus egzistencija savaime yra ne kas kita, kaip pastovių bandymų surasti prasmę savo egzistencijai visuma. Tai paradoksalu, tragiška, bet taip yra. Ir kaip pati didžiausia žmogaus šlovė bei jo asmeninio išganymo prasmė yra jo paties gyvenimo prasmės atradimas (dvasinės kūrybos aktas) – taip ir pačiu didžiausiu tautos rūpesčiu yra istorinės savo egzistencijos prasmės paieškos ir ypatingas gyvenimo supratimas (taipogi dvasinės kūrybos aktas). O visa kita – tai tik ekonomika, politika ar biologija, istorija, kuri panaudojama, tačiau ne istorija, kuri kuriama.
Žurnalas „Vremea“, 1937 m.
Mirča Eliadė
Vertė: Wolfsangel
Mirča Eliadė (1907-1986) – rumunų religijotyrininkas, filosofas, rašytojas. Rašė pasaulinės mitologijos, religijų istorijos, tradicionalizmo klausimais – jo darbai išversti į daugelį pasaulio kalbų. Jaunystėje bendradarbiavo su kai kuriais nacionalistiniais Rumunijos judėjimais, tačiau niekuomet nebuvo jokios politinės organizacijos narys. Buvo ir yra laikomas vienu didžiausiu savo mokslinės srities autoritetų pasaulyje.
