Lenkijos liustracijos (apsišvarinimo) kriterijus yra sąžiningumas. Jei meluoji ir nuslepi buvusį bendradarbiavimą su komunizmo represinėmis struktūromis, rizikuoji būti tuoj pat išmestas iš valstybės posto.

Pas mus iki šiol buvo išvirkščia liustracija: kuo labiau slėpsi ir meluosi, tuo aukščiau kilsi. Porą mėnesių dirbusi Skirmanto Pabedinsko vadovaujama Seimo laikinoji komisija nusprendė, kad buvę KGB rezervo sąraše užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ir Valstybės saugumo vadovas Arvydas Pocius „nekelia grėsmės nacionalinio saugumo interesams ir nepažeidė galiojančių teisės aktų“. Trečiąjį tyrinėtą Seimo narį Alfredą Pekeliūną komisija išvis paliko ramybėje nei patvirtinus, nei paneigus, kad jis buvo rezervistas.

Nuspręsti, ar buvimas KGB rezerve kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, – buvo per sunki užduotis. Tokiam sprendimui reikia išsamių specialiųjų tarnybų išvadų. Galima patikėti, kad rezervininkai nepažeidė galiojančių teisės aktų, nes Liustracijos įstatyme, kuriuo vadovaudamiesi buvę KGB bendradarbiai turi prisipažinti, KGB rezervas neįrašytas. (Tiksliau išbrauktas kaip nereikšminga KGB dalis. Kažkam labai gudriam taip „pasirodė“, kai Seimas 1999 m. priėmė tą Liustracijos įstatymą). Tiesa, einantiems į Seimo narius dar galioja ir kitas įstatymas, pagal kurį reikia viešai paskelbti apie visus savo ryšius su užsienio specialiosiomis tarnybomis. Bet tiek to, nekaltinkime Seimo naujoko darbiečio S.Pabedinsko ir visos jo komisijos dėl tingėjimo klaidžioti po painų antikagėbistinių įstatymų labirintą. Smagiau būtų, jei Seimas vis dėlto turėtų valios tuos įstatymus pataisyti ir suderinti.

Blogai (kaip priekaištavo konservatoriai), kad komisija nenagrinėjo moralės klausimo. O moralė sprendžiant liustracijos klausimus yra svarbiausia. Valstybė riboja buvusių okupacinių represinių struktūrų bendradarbių veiklą ne todėl, kad mes norime jiems atkeršyti, o todėl, kad šantažuojami dėl nuslėptų gyvenimo faktų jie neimtų veikti prieš valstybę.

Jei komisija būtų vertinusi rezervininkų moralę, būtų labai aiškiai pamačiusi, kad visi trys jos tiriamieji elgiasi labai skirtingai. Ministras A.Valionis be jokių išsisukinėjimų pasakė viską iki detalių. Jeigu jis dar (kaip žadėjo) komisijai pateikė įrodymų, jog nepriklausomybės pradžioje gerai vykdė ir slaptas mūsų valstybės užduotis, tai komisija galėjo be užuolankų paskelbti, kad A.Valionis gali eiti užsienio reikalų ministro pareigas – visą praeitį jau nusiplovė. Dar geriau, žinoma, būtų jei ta valstybinė paslaptis apie A.Valionio darbus būtų išslaptinta. Gali būti ir taip, kad jis vertas valstybės apdovanojimo, o ne įtarimų.

Kiek kitaip atrodo A.Pocius. Prieš skiriant jį VSD vadovu, Seime paklaustas apie ryšius su KGB, A.Pocius išsisukinėjo ir net pamelavo. Taigi A.Pocių komisija turėjo pagrindą įvertinti kaip nepatikimą. O VSD vadovo postas reikalauja ypatingo patikimumo.

Griežčiausiai turėjo būti įvertintas Seimo pirmininko pavaduotojas Alfredas Pekeliūnas. Pačioje skandalo pradžioje jis buvo prasitaręs, kad būdamas KGB rezerve jis tik karo atveju būtų buvęs pašauktas į tikrą tarnystę. O paskui ėmė viską neigti – nieko nežinojo, niekur nebuvo. Absurdas, kad kaip tik A.Pekeliūną komisija išteisino, nors jis į KGB rezervo sąrašus įrašytas, bet bylos nėra. Komisija nekreipė dėmesio į Genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadas, kad teritorinių padalinių KGB rezervui bylos galėjo būti ir nesudaromos. Be to, turėdamas giminėje etatinių kagėbistų, A.Pekeliūnas galėjo pasirūpinti savo bylos slaptumu.

S.Pabedinsko komisija padarė blogiausia, ką tik galėjo padaryti, – ji įtvirtino nuostatą: meluok ir būsi valdžios viršūnėse. Kaip tik tokiu principu lig šiol ir buvo organizuota visa liustracijos tvarka. Tie, kurie nuoširdžiai liustracijos komisijai prisipažino, lieka už valstybės valdžios borto, o tiems, kurie nuslėpė, visos durys atviros, nes komisija sugebėjo paskelbti tik du neprisipažinusius kagėbistus.

Švenčiantieji melo pergalę gali imti keršyti tiems, kurie bandė išvilkti juos į dienos šviesą. Konservatorius Antanas Matulas jau kreipėsi į prokuratūrą dėl A.Pekeliūno šantažo. Kadangi, panašu, šantažo bylai neužteks įrodymų, visai gali būti, kad pažadas supurvinti visus bus ištesėtas. Yra pavyzdžių, kad jau vykdomas.

Tokioje melo liustracijoje labai patogu spekuliuoti morale. Liberaldemokratai reikalauja A.Pociaus ir A.Valionio galvų todėl, kad nori atkeršyti už kietą jų poziciją R.Pakso skandalo metu. Petras Gražulis paskelbė bado streiką todėl, kad neturi kitų galimybių būti matomas Seime.

Beje, nei paksistai, nei P.Gražulis nereikalauja, kad A.Pekeliūnas atsistatydintų.

Neįvertinta moralė ilgai bus terpė spekuliacijoms. Iš darbų atleisti nusižengę diplomatai įrodinėja, kad juos,“švariuosius“, tyčia sutrypė rezervininkai A.Valionis su A.Pociumi.

Naujoji Dalios Kuodytės vadovaujama Liustracijos komisija žada pradėti tikrą apsišvarinimo darbą, o ne jį imituoti, kaip buvo lig šiol. Sunkus valytojų darbas: išvalai vieną kampą, žiūri – kitas purvinas.

Lina Pečeliūnienė
VL politikos apžvalgininkė

Views All Time
Views All Time
1346
Views Today
Views Today
1
0 0