Galima klausti ir priešingai: o kodėl nereikia? Kam gali būti naudingas KGB archyvų įslaptinimas, jei ne patiems KGB agentams? Argumentas, jog laisvas priėjimas prie šių bylų sudarantis palankias prielaidas šantažui ir manipuliacijoms – neįtikina. Priešingai: selektyvus – tiktai kai kuriems asmenims leidžiamas priėjimas sudaro šitokias prielaidas, nes tie, kurie vienais ar kitais būdais gauna kitus asmenis kompromituojančią informaciją, įgauna galimybę bauginti šiuos asmenis, jog neįvykdžius vienos ar kitos sąlygos, ši informacija būsianti paviešinta ir sudarysianti nemalonumų tiems, kuriuos ji kompromituoja. Šios galimybės nepašalins netgi rūsčiausi priėjimo prie šios informacijos apribojimai, nes išliks pareigūnai, kurie saugos šią slaptą informaciją, ir toliau turės galimybę savanaudiškai ja naudotis.

Visišku nesusipratimu derėtų laikyti šitokią padėtį, kai slapti archyvai ir priėjimas prie jų patikėti asmeniškai suinteresuotiems žmonėms: konkrečiose bylose paminėti jų saugotojai būtų tiesiog keistuoliai, jei turėdami galimybę sunaikinti arba “iškarpyti” savo bylas, to nepadarytų. Nebent jie pasižymėtų itin aukštais doroviniais principais, tačiau tikimybė, jog žmonės su tokiais principais galėjo tapti okupacinio režimo kolaborantais, švelniai tariant, abejotina.

Nenoras sudaryti nemalonumų buvusiems kolaborantams tik atrodo krikščioniškai: apeliuojantiems į krikščionybę derėtų prisiminti Naujojo Testamento žodžius “Nėra nieko uždengto, kas nebūtų atidengta” (Mt 10:26). Humanistai, savo ruožtu, turėtų susimąstyti: ar yra bent mažiausias pagrindas laikyti visuomenę nežinioje, siekiant apsaugoti tuos, kurie, atvirai pasakius, išdavė savo tautą? Ir jeigu šio fakto paviešinimas sudarytų tam tikrų problemų patiems kolaborantams, argi jie nėra to nusipelnę?

Argumentas, jog dalis buvusių kolaborantų (ne vien iš represinių struktūrų) vėliau atgailavo ir nuo tol dirba Lietuvai, iš esmės – teisingas, tiktai vargu ar tinkamas šiuo klausimu. Jei žmogus darbais įrodė savo atgailą, tai nebelieka pagrindo jį kaltinti dėl praeities. Tokiu atveju, praeities faktų paviešinimas neturėtų bauginti. Ši taisyklė negalioja tiems, kurių padaryti nusikaltimai yra tokie sunkūs, jog nusveria visus jų padarytus gerus darbus, tačiau tokiu atveju, dangstyti šiuos žmones yra tiesiog amoralu: žmogžudystėmis, kankinimais ir trėmimais nusikaltę asmenys turi būti teisiami pagal įstatymą.

Tautos susiskaldymo ar suskaldymo grėsmės, kaip argumentas prieš nusikaltimų ar išdavystės paviešinimą, skamba tiesiog absurdiškai: sekant šitokio teiginio vidine logika, reikėtų nuo teisėsaugos paslėpti visus nusikaltėlius ar jų nusikaltimų įrodymus, kad šiukštu nebūtų skaldymosi tarp nusikaltėlių ir likusios visuomenės dalies – padorių piliečių ir tų pačių nusikaltėlių aukų. Tačiau būtent kenksmingosios visuomenės dalies eliminavimas ar bent izoliavimas yra būtina konstruktyvaus visuomenės bendrabūvio sąlyga, niekuo nesiskirianti nuo vėžinio auglio pašalinimo, kokia skausminga ar “neestetiška” ši operacija bebūtų. Humanistams, verkšlenantiems dėl nusikaltėlių (bendruoju mastu, neišskiriant ir kriminalinių), derėtų labiau pagalvoti apie nusikaltimų aukas.

Taigi, visi argumentai ir faktai parodo būtinybę ne dar didesniam jau ir taip slaptų ir ne kiekvienam prieinamų archyvų įslaptinimui, bet priešingai – visiškam ir absoliučiam jų išviešinimui.

Dar viena priežastis, dėl kurios būtina tai padaryti, yra šiandieninės įtarumo atmosferos išsklaidymas. Šią atmosferą sudaro ne faktų išviešinimas, o kaip tik jų slėpimas, kuomet lieka neaišku, kas yra kas. Tokiu atveju, netgi artimiausiu bendražygiai pradeda vienas kitą įtarinėti nebūtais dalykais (tokių tarpusavio įtarinėjimų teko pastebėti netgi tarp sovietmečio rezistentų). Faktų išviešinimas ne tik parodytų kaltuosius, bet ir – kas dar svarbiau! – nuplautų įtarimo dėmę nuo nekaltųjų.

Vertindami KGB archyvų klausimą, nepamirškime, kad viešumas (greta pagarbos opozicijai, nuomonių įvairovės ir iniciatyvos iš apačios) yra viena pirminių demokratijos sąlygų. Būtent nuo viešumo prasidėjo sovietinės sistemos demokratizacija, nuosekliai pasibaigusi totalitarizmo žlugimu. Šiandieninis posūkis atgaline linkme kelia nerimą dėl demokratijos perspektyvų mūsų šalyje.

Viešumas yra patikimiausia prevencija nuo visų intrigų ir manipuliacijų, kurioms slaptumas sudaro palankiausią terpę. Todėl valstybės pareigūnams – ko gero, ir ne be asmeninio intereso – sudarant kvazimasonišką slaptumo atmosferą, visuomenės balsas turi būti aiškus ir girdimas “Ne!”

Marius KUNDROTAS

Views All Time
Views All Time
1649
Views Today
Views Today
1
0 0