Kas įbaugino Vilnijos draugijos pirmininką Kazimierą Garšvą?
Šių metų balandžio 7 dieną skubėjau į Lietuvių kalbos institutą. Būtent čia buvo numatytas susitikimas su humanitarinių mokslų daktaru, „Vilnijos” draugijos pirmininku Kazimieru Garšva. Mobiliuoju telefonu sutarėme: darysime spaudai interviu. Perspėjau: kalbėsimės apie lietuvybės reikalus Rytų Lietuvoje, „Vilnijos” draugijos perspektyvas bei šiandieninius Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykius. Interviu šia tema parengti ruošiausi neatsitiktinai. Balandžio mėnuo – „Vilnijos” gimimo diena. Štai kaip apie „Vilnijos” susikūrimo priežastis viename laikraštyje 2008-aisiais rašė pats K.Garšva: „Pagal įstatus „Vilnijos” draugija tęsia ankstesnių lietuvių organizacijų – Sąjungos Vilniaus kraštui remti, Vilniaus lietuvių komiteto, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas”, Šv. Kazimiero, Lietuvių mokslo ir kitų rytų Lietuvos organizacijų veiklą. Lietuvių mokslo draugija įkurta prieš 101 metus J.Basanavičiaus – 1907 m. balandžio 7 d. – taigi tiek metų turi ir rytų Lietuvos gaivinimo bei integravimo darbai”.
Strateginį partnerį ne visuomet patogu kritikuoti
Buvau tikras, jog balandžio 7-oji – puiki diena lietuviškumo reikalams Vilniaus krašte aptarti. Tiesa, įtariau, jog ne apie visas susikaupusias negeroves mokslininkas norės kalbėti atvirai, savo vardu. Čia – nieko keisto. Juk Lenkija šiandien oficialiai vadinama strategine Lietuvos partnere. Džiugu, kai tavo kaimynas – ne oponentas, o strateginis partneris. Bet ši nuostata turi ir neigiamų atspalvių. Neigiama pusė ta, kad blogieji strateginio partnerio charakterio bruožai ne visuomet keliami į dienos šviesą. Kai kada tokius dalykus racionaliau nutylėti. Juolab kad strateginis partneris keliolika kartų stambesnis, galingesnis, įtakingesnis ir NATO, ir Europos Sąjungos struktūrose už mus, lietuvius. Akivaizdu, kad, susiklosčius šioms aplinkybėms, mažesniojo kalibro strateginis partneris ne visuomet gali viešai įvardinti tai, dėl ko jam „labai skauda širdį”. Tačiau balandžio 7-ąją skubėdamas į susitikimą Lietuvių kalbos institute negalėjau numatyti, jog iš interviu su „Vilnijos” vadovu išeis … didelis didelis šnipštas. Įtariau, jog „Vilnijos” pirmininkas bus atsargus, lankstus, galbūt nenorės atsakyti į kai kuriuos klausimus, tačiau negalėjau net numanyti, jog „Vilnijos” draugijos pirmininkas iš viso nenorės šnekėti.
Iš interviu išėjo didelis šnipštas
Apmaudu ne todėl, kad praradau pusę dienos, derindamas susitikimo laiką, per autotransporto kamščius skubėdamas į beveik pačiame Vilniaus pakraštyje esantį Lietuvių kalbos institutą, o paskui kantriai laukdamas daugiau nei pusvalandį, kol baigsis užsitęsęs posėdis ir pašnekovas galės priimti savo kabinete. Apmaudu, kad mes, lietuviai, taip greitai ir lengvai įbauginami. „Vilnijos” draugijos pirmininkas keletą kartų prasitarė, esą, duodamas interviu, gali susilaukti nemalonumų iš Lenkijos pusės. Iš humanitarinių mokslų daktaro pasiteisinimų buvo akivaizdu, kad jis svarsto, kaip jo mintys bus vertinamos Varšuvoje. Ir nutarė geriau iš viso patylėti. Nepadėjo net tai, jog prieš skelbiant interviu laikraštyje „XXI amžius” visas tekstas bus „žodis žodin” suderintas.
Susidūrimas su parlamentaru Valdemaru Tomaševski
Grįžęs namo interneto paieškose peržiūrėjau keletą nuorodų, susijusių su žodžiais „Kazimieras Garšva”. Man rūpėjo suvokti, kas ir kaip įbaugino šį mokslininką. Į akis labiausiai krito susidūrimas su Seimo nariu Valdemar Tomaševski. Pasirodo, 2003 metų gruodžio 15-ąją Seimo Etikos ir procedūrų komisija, vadovaujama pirmininko Algimanto Salamakino, nagrinėjo lenkų tautybės Seimo nario V.Tomaševski elgesį. O benagrinėdama nusprendė, kad Seimo narys V.Tomaševski nusižengė parlamentaro etikai. Nusižengė parlamentaro etikai todėl, kad „pavedė Seimo posėdžių sekretoriatui išplatinti Seimo nariams nekorektiško turinio medžiagą”. Pono V.Tomaševski elgesys minėtoje komisijoje svarstytas po to, kai į komisiją su oficialiu skundu kreipėsi visuomeninė organizacija „Vilnijos” draugija ir Seimo narys Jurgis Razma, prašydami įvertinti Seimo nario Valdemar Tomaševski veiksmus Seime išplatinus medžiagą, kurioje įžeidinėjamas „Vilnijos” draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva.
Tąsyk Seimo Etikos ir procedūrų komisija konstatavo, jog 2003 m. lapkričio 5 d. Seimo posėdžių sekretoriatas Seimo nario Valdemar Tomaševski prašymu išdalino visiems Seimo nariams straipsnį, kuriame visuomeninės organizacijos „Vilnija” pirmininkas Kazimieras Garšva vadinamas „pusgalviu”, turinčiu ligotą vaizduotę ir asmeniu, kuriam nesuteikta mąstymo dovana”.
Pasielgė neetiškai
O štai Seimo statuto 134 straipsnio nuostata numato, kad Posėdžių sekretoriatas dalina Seimo nariams Seimo narių parengtus (ar iš kitur gautus dokumentus). O va straipsnių, išspausdintų spaudos leidiniuose Posėdžių sekretoriatas neplatina. Šiuo atveju padauginti buvo pateikta ne straipsnio kopija, o spausdintas tekstas. Teisindamasis V. Tomaševski teigė, esą tai yra savaitraštyje išspausdinto straipsnio kopija. Štai keletas citatų iš oficialaus Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pareiškimo. „Lenkų rinkimų akcijos leidžiamame Vilniaus krašto savaitraščio 2003 m. spalio 30 – lapkričio 5 d. išleistame lietuviškame egzemplioriuje žodžio „pusgalvis” nebuvo, nors išplatintos medžiagos tekstas (neatsižvelgiant į kai kuriuos neatitikimus) artimas laikraštyje išspausdinto straipsnio tekstui. Kadangi išplatintas tekstas nėra laikraščio kopija, už jo turinį atsakomybę turi prisiimti ant platinamo dokumento pasirašęs ir davęs nurodymą jį išplatinti asmuo. Seimo nario V. Tomaševski pavedimu Seime išplatintoje medžiagoje pateikti nekorektiški vertinimai ir išsireiškimai, žeminantys ir žeidžiantys straipsnyje minimus asmenis.
Pamėgtas Rusijos slaptųjų tarnybų triukas
Be abejo, menkas malonumas, kai tave spaudoje pravardžiuoja „pusgalviu” ar asmeniu, „kuriam nesuteikta mąstymo dovana”. Jau sykį „XXI amžiuje” rašiau, jog triukas su viešais kaltinimais dėl silpnaprotystės – labai veiksmingas. Jį pamėgusios Rusijos, ir ne tik Rusijos, slaptosios tarnybos. Svaidant būtent tokio pobūdžio kaltinimus lengviausia sudoroti politinį oponentą. Silpnaprotyste apkaltinas asmuo įtikinamai apsiginti neturi galimybės. Iš kiekvieno pasiteisinimo „esu psichiškai sveikas, niekad nesigydžiau psichiatrinėse” galima skaniai pasijuokti. Negi dabar bėgsi į polikliniką, prašysi pažymos apie sveikatos būklę, ją skelbsi spaudoje? Bet ir tokiu atveju oponentai turės progos pasišaipyti: „pažyma juk nupirkta”.
Atsitraukė ne tas, kuris turėjo atsitraukti
Taigi „Vilnijos” draugijos pirmininką K.Garšvą galima suprasti, pateisinti, užjausti. Juolab kad panašaus pobūdžio išpuolių prieš mokslininką K.Garšvą greičiausiai būta žymiai daugiau. Tik ne apie visus išpuolius, užgauliojimus, spaudimus mes žinome, ne visi jie užfiksuoti laikraščiuose, Seime. Ir vis dėlto man norisi nusistebėti. Štai ponas V.Tomaševski neišsigando. Nepaisant jam nepalankių Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadų. Jis ir šiandien aktyvus. Pavyzdžiui, į kairę ir į dešinę dalina interviu; pamalonintas Lenko korta, įžūliai kaunasi su parlamentaru Gintaru Songaila, įrodinėjančiu, jog Lenko korta – tai įsipareigojimai svetimai valstybei, niekaip nesuderinami su Lietuvos parlamentaro statusu. O štai ilgametis „Vilnijos” draugijos pirmininkas K.Garšva – tyli. Tyli net „Vilnijos” draugijos įkūrimo dienos proga.
Organizavo didžiulį spaudimą
Ieškodamas faktų straipsniui apie „Vilnijos” draugiją internete radau įdomios, svarios, iškalbingos informacijos, kuri byloja apie nuveiktus fundamentalius darbus. Štai keletas labiausiai įsiminusių faktų. „(…) Pradžioje svarbiausias draugijos tikslas buvo padėti etninių žemių lietuviams. Todėl pakviesti dirbti iš dabartinės Gudijos ir Seinų krašto kilę kultūros veikėjai (toliau vardijamos parapijos iš šiaurės į pietus ir vakarus): A.Krivelis (Apsas), A.Augulis, G.Ručinskienė, S.Trepšys (Gervėčiai), A.Griška, V.Vaišnys, N.Vaišnytė – Tuomienė (Ramaškonys), V.Gruzdys, L.Gruzdytė (Plikiai), G.Krisiūnienė (Rodūnia), I.Šimelionis (Pelesa), J.Maceika (Lazūnai), A.Markevičius (Punskas). Jie buvo draugijos tarybos, konsultantų komisijos nariai, atkūrę svetimos valdžios sunaikintas lietuvių bažnyčias, pamaldas, mokyklas, sekmadienines mokyklas, skaityklas, draugijas (…). Draugija turėjo švietimo, etninių žemių, atsiminimų, kultūros ir religijos, paminklų apsaugos, tautinių mažumų ir kitas grupes, Gervėčių, Dieveniškių, Apso klubus, Vilniaus miesto, Vilniaus, Švenčionių, Trakų, Ignalinos, Utenos, Šalčininkų, Kauno, Kaišiadorių, Panevėžio ir kitų rajonų bei miestų skyrius. Buvo minima spalio 9-oji Vilniaus diena (…). Nesikeičiant ir kartais net blogėjant padėčiai Vilniaus, Šalčininkų rajonuose akad. A.Tyla atkreipė dėmesį, jog draugijai tenka rūpintis ir tais reikalais. Vienas pirmųjų draugijos raštų buvo LKP CK sekretoriui L.Šepečiui dėl rytų Lietuvos švietimo reikalų, kurį pasirašė draugijos tarybos nariai K.Garšva, P.Gaučas, A.Gorodeckis, M.Laurinkus, G.Songaila. A.Gorodeckis „Gimtajame krašte”, o V.Martinkėnas „Tarybiniame mokytojuje” išspausdino straipsnius, kad Lietuvos tautiečiams neleidžiama mokytis ir melstis buvusia gimtąja, dabartine gimtąja ir valstybine kalba (…). 1988 m. gegužės 3 d. LKP aktyvistų Pedagoginiame institute įkurta Lenkų kultūros draugija (vėliau tapusi Lenkų sąjunga Lietuvoje ir Lenkų rinkimų akcija) minėtų straipsnių autoriams, draugijos nariams organizavo didžiulį spaudimą ir atsiskyrė nuo Lietuvos kultūros fondo, prie kurio pradžioje buvo įsikūrusi ir „Vilnijos” draugija. Pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus lietuvių kilmės „paprastai” kalbantys Lietuvos lenkai iki šiol už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus prievarta mokomi lenkiškai ir skiepijama jiems lenkų tautybė. Draugija atkreipė visų švietimo ministrų ir valdžių dėmesį, kad Europos Sąjungoje, Amerikoje tautinės mažumos savo kalbos mokosi savarankiškai, o registruoti Lenkų rinkimų akciją ir gaivinti okupacijų padarinius yra nesusipratimas (…). Draugijos nariai daug prisidėjo patvirtinant Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos ir kitus įstatymus, atkuriant ir stiprinant Lietuvos Respubliką, paleidžiant jos Konstitucijos nesilaikiusias Vilniaus, Šalčininkų rajonų ir Visagino savivaldybes, abipus sienos atkuriant ir plečiant lietuviškas mokyklas, minint valstybines šventes, leidžiant literatūrą. Daugelis draugijos narių buvo ir Lietuvos Sąjūdžio nariai, dirbo svarbiausius jo darbus dėl rytų Lietuvos kultūros (…). Draugija kūrėsi Lietuvos kunigaikščių rūmų vietoje (tada buvo „Talkos” klubo patalpos buv. Pionierių rūmuose). Vėliau dirbta Mokytojų namuose, Vytauto Didžiojo gimnazijoje (Jakšto g. 9). Pagal įstatus šis pastatas yra draugijos buveinė, 1931 m. už Lietuvos valstybės ir JAV lietuvių pinigus nupirktas Vilniaus krašto lietuvių organizacijoms. Istorinis pastatas buvo jau dukart perparduotas nelabai žinomiems asmenims ir jų UAB. Tai, ką lietuvių organizacijos galėjo išlaikyti net prie Lenkijos okupacijos, naikina Lietuvos Respublika. Draugija negalėjo likti ir buv. Lietuvių namuose, J. ir M. Šlapelių muziejuje (…). Draugija nelengvomis sąlygomis atliko daug Tėvynei svarbių darbų, kurie aprašyti „Vorutoje”, „Lietuvos aide”, „Lietuvių godose”, „Valstiečių laikraštyje”, „Tėviškės žiburiuose”, „XXI amžiuje” ir kitur. Jos pastangomis buvo įkurta Lietuvos radijo laida „Vilnijos rūpesčiai”, išleista 10 knygų apie rytų Lietuvą. Dirbame kartu su Vilniaus krašto lietuvių sąjunga išeivijoje, Lietuvių švietimo draugija „Rytas”, Lietuvos Sąjūdžiu ir kitomis Lietuvai lojaliomis organizacijomis (…). „
Reikia tik stebėtis, kiek daug „Vilnija” nuveikė prieš dešimt, dvidešimt metų. Tačiau prieš keletą dienų susitikęs su „Vilnijos” draugijos pirmininku K.Garšva norėjau kalbėti ne apie garbingą, turiningą praeitį. Mano vizito tikslas buvo visai kitas. Man rūpėjo išgirsti, kokios kliūtys bei užkardos lietuvybės puoselėjimui Vilniaus krašte rengiamos dabar. Aš vyliausi sužinoti, kokie trukdymai bei spaudimai „Vilnijos” draugijai keliami šiandien, kai Lenkija – oficiali mūsų partnerė. Nesužinojau nieko. Neišgirdau nė vieno žodžio. Įspūdis toks, kad sovietmečiu, kai dar Lietuvoje buvo dislokuoti SSRS kariniai daliniai, mes buvome žymiai drąsesni ir principingesni.
