Nepakankamai įvertintas instinktų vaidmuo žmonių veiksmuose

 

Nenuostabu, kad mąstantis žmogus, įdėjęs daug triūso į asmeninį išsilavinimą ir tuo besididžiuojantis, atmestų mintį, kad jo gyvenimą stipriau formuoja instinktai nei intelektas. Juk gyvuliai yra valdomi instinktų, o žmonės turi intelektą. Bet neįmanoma paneigti, kad didesnė dalis biologinių procesų, užtikrinančių mūsų gyvybę yra lygiai taip nesąmoningi kaip ir kitų gyvų būtybių. Ar individas galvoja apie savo kūno ląstelių dauginimąsi, kraujo apytaką, virškinimą ar ne, šie procesai vyksta. Mūsų plaukai ir nagai ilgėja, odos žaizdelės sugyja, nepriklausomai nuo to ar mes tai stebime ar ne. Sąmoningas protavimas pasisavina tik menkesnę dalį kūno energijos poreikių. Žmogaus protas suvartoja tik 20 procentų viso kūno eikvojamų kalorijų, o jo veikla yra nemenka dalimi susijusi su nesąmoningų funkcijų valdymu. Kasdien į žmogaus sąmonę pastoviai įsiveržia jausmai, aiškiai kilę iš pirmykščių instinktų – poreikio bendrauti, mankštintis, gintis, linksmintis. Taip pat pasireiškia alkio, nuovargio, agresijos, baimės, lytinių geidulių jausmai. Priklausomybė alkoholiui, tabakui, azartiniams lošimams verčia individą imtis veiksmų, kuriuos intelektas suvokia, kad yra žalingi, bet gana dažnai nesugeba jų sustabdyti.                        

Zigmundas Froidas bandė įrodyti, kad lytinis instinktas lemiamai veikia žmogaus sąmonę bei mąstymą. Pagal Froidą, lytinė energija yra tarsi variklis skatinantis žmogų tobulinti savo intelektą, kaupti žinias ir užsiiminėti kūrybine veikla. Ir žmonijos aukštesni pasiekimai, ir visa civilizacijos plėtra — tai šio pirmykščio polinkio atspindys. Rašydamas savo garsų veikalą “Civilizacija ir jos trūkumai”, Froidas teigė, kad laikui bėgant, žmonija išmoko nukreipti šio instinkto jėgą kūrybinga linkme. Bet civilizacijos pasiekimai, tampriai susiję su lytinio polinkio apribojimu, brangiai kainuoja. Civilizuotas asmuo, nuo jaunystės patiriantis seksualinius suvaržymus, bus daugiau linkęs į psichikos sutrikimus, nei individas užaugęs pirmykščiose bendruomenėse, kuriose Froidas įžvelgė laisvesnį požiūrį į seksą.

Galima padėkoti Froidui, kad jis padėjo mums giliau suvokti sąsajas tarp intelekto ir tamsesnės žmogaus prigimties. Bet lytinis instinktas vargu ar yra ta varomoji jėga, atsakinga už visą gyvų būtybių veiklą. Akivaizdu jog tarp labiau išsivysčiusių gyvūnų poravimasis ir su tuo susijęs atžalų auklėjimas užima tik mažesnę dalį suaugusio organizmo jėgų. Be to, kai kurios gyvybės formos dauginasi nelytiniu būdu. Ir pagaliau Froido civilizacijos interpretacija sunkiai rastų kelią į realų gyvenimą. Jei civilizuotos bendruomenės pasiduotų fizinių aistrų diktatui ir grįžtų į Froido įsivaizduojamą primityvesnių visuomenių padėtį, jos greitai taptų agresijos aukomis. Daugiau disciplinuotos ir veržlesnės bendruomenės lengvai pajungtų pirmąsias savo valiai. Tiksliau būtų perfrazuoti Frydricho Nyčės mintį, kad visų pirmykščių instinktų hierarchijos viršūnėje yra polinkis siekti galios, t.y., kaupti jėgas, veržtis į savo aplinką. Tada tektų pripažinti, jog dauginimosi polinkis, nors ir labai stiprus, tėra tik to paties galios siekimo sudedamoji dalis.
 
Smegenys pradeda advokatauti instinktams

Evoliucijos eigoje kai kurios gyvososios būtybės įgyjo santykinai pajėgias smegenis tam, kad jos efektyviau koordinuotų vis platėjančią funkcijų (pavyzdžiui, gebėjimą savo jėgomis judėti nuo punkto A į punktą B) įvairovę. Ši įvairovė leidžia individualiam organizmui lanksčiau prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių aplinkos iššūkių ir efektyviau kovoti už savo būvį. Bet išsiplėtusios veiklos galimybės nieko neduotų, jei gyvoji būtybė neišvystytų gebėjimo rinktis tarp alternatyvų, kitaip sakant, jei neegzistuotų sąmoningo intelekto užuomazgos. Patys primityviausi organizmai beveik neturi smegenų, nes jų funkcijos yra mažai išsivysčiusios, o nesudėtingą koordinavimo darbą sugeba atlikti genuose užkoduoti instinktai. Tam, kad gyvūno pajėgesnės smegenys galėtų tinkamai valdyti savo veiksmus, joms reikia įsisavinti patirtį. Pastaroji atsiranda organizmui atidžiai stebint išorinius įvykius, kurie pačia bendriausia prasme yra susidūrimai tarp materijos ir jėgos. Gyvūnai atsidūrę aukštesnėje evoliucijos pakopoje, stebėdami išorinę sąveiką tarp fizinių objektų ir energijos, pavyzdžiui, tinkamą būdą sumedžioti aukas, paverčia šią sąveiką nerviniais impulsais, kuriuos išsaugo atmintis. Tokiu būdu praeityje įvykusi medžiagos ir jėgos kolizija nedingsta, o tampa reprezentuota jėga arba galia, kurią išsaugo protas. Nors materijos ir energijos sąveika yra praėjusi ir pakeista reprezentuota forma, ji visgi lieka potencialios jėgos pavidalu. Žmogus tokią galios formą arba patirtį kaupia visą savo gyvenimą.       

Žinios ir patirtis yra potenciali jėga, kuri laukia palankių išorės sąlygų ir žmogaus valios stumtelėjimo, kad pasireikštų realiame gyvenime. Atmintyje sukaupta informacija yra dinamiško pobūdžio, įvairiais būdais įtakojanti protinę veiklą. Ar nerviniai impulsai pasiliks pasąmonėje, ar įsiterps į sąmoningo intelekto veiklą, aktyvuodami žmogaus valią imtis realių veiksmų, dažnai priklausys nuo jų sukauptos masės. Pavzdžiui, netenka abejoti, kad Drąsiaus Kedžio pasekėjai ilgai ir kantriai stebėjo dabartinės Lietuvos teisėsaugos grimasas. Nusivylimas bei pasipiktinimas ilgai kaupėsi, bet užteko kelių dramatiškų šios bylos posūkių, kad jų kantrybė baigtųsi ir prasidėtų opozicinė veikla.       

Išnaudotos jėgos atgimsta žmogaus prote
 
Iš kur atsiranda tas žmogaus galios pranašumas negyvos gamtos, gyvūnijos ir augmenijos atžvilgiu?  Jei visos gyvos būtybės stengiasi sukaupti kuo daugiau galios, kodėl žmonės sutelkia jos nepalyginamai daugiau? Atsakymas į šį klausimą slypi žmogaus proto sugebėjime paversti matomą, suvokiamą, patirtą jėgos sąveiką su materija į smegenų ląstelių impulsus. Nors aplinkos materijos ir energijos sąveika, koks nors įvykis, pavyzdžiui, paukščio skrydis, užima erdvę ir šiek tiek laiko, protas šį vaizdą gali suspausti į mikroskopinį mastą ir sugrąžinti jį į sąmonę žaibišku greičiu. Individas, anksčiau nukentėjęs nuo uragano, išsaugoja tą reprezentuotą energiją atmintyje. Pasikartojus šiam pavojui, nukentėjusysis tuojau pat suvoks būtinybę slėptis. Stebėtinai didelė dalis jo suvokiamo pasaulio sutelpa žmogaus galvoje. Net ir tokie milžiniški įvykiai kaip Vezuvijaus ugnikalnio įsiveržimas ar II-asis Pasaulinis karas — nepriklausomai nuo to ar jie buvo tiesiogiai stebėti, ar suvokti iš pasakojimų ar knygų –  telpa individo prote reprezentuota forma. Jokia kita gyvoji būtybė nesugeba sutelkti savyje tiek daug energijos.

Faktas, kad žmogaus protas gali transformuoti suvokiamą energiją į reprezentuotą jos formą ir sutelkti atmintyje daugiau atvaizduotos energijos nei visi kiti gyvūnai, dar pilnai nepaaiškina jo pranašumo kitų gyvų būtybių atžvilgiu. Be šių sugebėjimų reikia aptarti ir kitą jo ypatingą savybę — vaizduotę arba kūrybingumą. Vaizduotės esmė tokia: (a) žmogus išardo suvokiamus reiškinius bei procesus į atskirus komponentus ir tuos sudedamus elementus perdaro, nepriklausomai nuo jų realiai apribojančių savybių ir (b) jis prijungia prie šių išardytų objektų papildomus objektus bei savybes, priklausiančias visai kitiems reiškiniams. Tokiu būdu vaizduotėje yra įmanomi tokie ne visai rimti reiškiniai kaip Minotauras, pusiau žmogus, pusiau jautis; Pegasas, skrendantis arklys; aukso kalnas ar griūvantis dangus. Bet praktiška prasme, vaizduotė sukuria prielaidas stebuklams.

Vaikas, stebėdamas skrendantį paukštį gali pasvajoti, kad ir jis kada nors skris, nors jo fizinės savybės neleidžia to padaryti be išorinės pagalbos. Suaugęs žmogus gali imtis šios svajonės įgyvendinimo praktiškų uždavinių. Energetikas, stebėdamas vėjo šėlsmą Baltijos pakrantėje, įsivaizduoja, kad pastačius vėjo jėgaines, būtų galima pakinkyti tą laukinę energiją elektros generavimui. Iš tikrųjų, žmogaus protas yra vienas iš sudėtingiausių Visatos organų, susidedantis iš daugiau nei 100 milijardų neuronų, kurių vienetai turi iki 40 000 jungčių su kitais neuronais. Tai reiškia, kad proto galimybės pertvarkyti reiškinius yra maždaug lygios jo turimų neuronų jungtims. Kitaip tariant, žmogaus vaizduotės galimybės yra praktiškai neribotos. Taip pat neribotos gali atrodyti veiksmų alternatyvos iš kurių individui tenka rinktis. Įprasta kone išimtinai teigiamai įvertinti šį gamtos stebuklą. Bet žmonių begalinė pasaulio įvertinimo įvairovė turi ir neigiamų bruožų, ypač, kai reikia atskirus individus sujungti į asociacijas bendriems interesams ginti. Be to, įsivaizduojamų alternatyvų gausa gali paralyžiuoti žmogaus valią tinkamu metu imtis tinkamų veiksmų.
 
Iš šių trijų gebėjimų — (a) transformuoti stebėtą jėgos ir materijos sąveiką į reprezentuotą/potencialią energiją; (b) kaupti ją dideliais kiekiais; (c) pertvarkyti patirtus įspūdžius kūrybingai — lyg ir išplauktų ta žmogaus neįsivaizduojamai didelė galia. Bet dar trūksta ketvirtos prielaidos – žmogaus polinkio burtis į asociacijas ir veikti kaip organizuotas vienetas. Jei ši sąlyga nebūtų reikalinga, pakaktų tų pirmųjų trijų, ir individas su pasididžiavimu įsivaizduotų, kad jis vienas yra nepaprastai reikšingas. Iš tikrųjų taip nėra. Pats individas savo vienišume yra tik agailėtinai pažeidžiamas sutvėrimas. Vienas pats nuogas, be kitų žmonių išrastų įrankių bei prietaisų, ar anksčiau sukauptų maisto atsargų, žmogus išlikų miške neilgai. Beje, realiame gyvenime beveik neįmanoma surasti individų visiškai atsiribojusių nuo kitų žmonių.

Svarbu pabrėžti, kad ta atskiro asmens galia kaupti patirtį ir ją kūrybingai perdirbti tėra tik potenciali jėga, slypinti vieno žmogaus prote. Norint išvilioti potencialią jėgą į realų pasaulį, reikia materialių instrumentų ir kitų žmonių fizinių bei intelektinių galių. Pirmykštis žmogus, sugalvojęs akmeninio kirvio koncepciją, turėjo panaudoti titnagą ir medžio kotą jam pagaminti. Tam, kad šis išradimas taptų reikšmingas realiame gyvenime, prireikė kitų žmonių protinių bei fizinių jėgų. Pastarieji turėjo išmokti kaip pagaminti tokius kirvius ir juos sėkmingai panaudoti, pavyzdžiui, kaip ginklus prieš konkuruojančias gentis, kurios tokių modernių ginklų neturėjo.            

Nėra kuo stebėtis, kad žmogaus veikla, realizuojanti jo polinkį siekti galios, iš pirmo žvilgsnio smarkiai skiriasi nuo žemesnių gyvųjų būtybių. Jei pastarieji kasdien didesnę savo jėgų dalį skiria maisto aprūpinimui tam, kad užtikrintų fizines jų funkcijas, tai  netenka abejoti, kad šių laikų žmogus praleidžia daugiau laiko žinių kaupimui (valandų valandas naudodamas kompiuterį), nei mitybai. Verta įsidėmėti, kad maistas ir žinios abu yra ištekliai, kuriuos reikia pastoviai įsisavinti gyvybės plėtojimui. Daugindamas intelektinę patirtį, individas padidina savo galią analogiškai kaip ir gyvūnai, parūpindami sau maisto išteklius, įgyja daugiau fizinės galios.

Įsivysčiusi intelektinė jėga gali lengvai įsivaizduoti save išskirtiniu reiškiniu kitų gyvų būtybių ir net kitų žmonių atžvilgiu. Kadangi žinių įsisavinimo procesas iš pirmo žvilgsnio yra žymia dalimi individualus užsiėmimas, tai išmintingesniam individui gali atrodyti, kad įgyta išmintis yra jo asmeninė nuosavybė ir individualus nuopelnas, kurie iškelia jį virš mažiau išsilavinusių žmonių. Tapdamas galingesniu intelekto prasme, individas pradeda galvoti, kad jam nereikia tos žmogiškos terpės, iš kurios jis išaugo ir sėmėsi išminties. Individo savęs sureikšminimas — tai yra nuolatos pasikartojanti, bei pragaištinga klaida. Pati civilizacijos plėtra, glaudžiai susijusi su vis intensyvėjančiu žinių ir patirties kaupimu, turi progresuojančią tendenciją paversti civilizuotus žmones individualistais, nemokančiais ar nenorinčiais paaukoti savo jėgų ar turto bendram labui.

Tiesa, kad mokyto žmogaus žinios negali atsirasti be jo asmeninio triūso ir įgimtų gabumų. Bet tas individo jėgų ir laiko įdėjimas, reikalingas jo išsimokslinimui, tėra  menka dalelytė to viso triūso, kurį įdėjo tų žinių autoriai ir jų mokytojai. Čia net nekalbama kiek tėvai, mokytojai bei valstybė prisideda prie mūsų laikų intelektualo iškilimo į aukštesnes sferas. Vien tam, kad atsirastų knygų spausdinimo technologija prireikė daugiau nei tūkstančio metų patirties, perduotos iš vienos kartos į kitą. Kai kurie Gutenbergo spausdinimo elementai buvo įdiegti dar senovės romėnų laikais. Savo ruožtu mokslininkai ir išradėjai nebūtų galėję ramiai susikaupti ir dirbti savo darbo, jei milijonai jų tėvynainių nebūtų sukūrę jiems materialinių, ekonominių bei saugumo pamatų, reikalingų jų kūrybai.

 Individo galia iš esmės yra socialinio pobūdžio

Nėra abejonės, kad individo gerovė labai priklauso nuo jo asociacijų stabilumo ir galios. Turtingos firmos darbuotajas greičiau bus pats pasiturintis, nei bankrutuojančios bendrovės samdinys. Ne išimtis yra tauta. Pastarosios būklė gali turėti lemiamą įtaką jos nariams. Karas, vidiniai neramumai arba gili ekonominė krizė gali sutriuškinti individo lūkesčius mėgautis saugiu, patogiu ir pasiturinčiu gyvenimu ir nublokšti jį į chaoso, teroro ir skurdo sukūrį. Prieš dvidešimt metų, šimtai tūkstančių serbų, kroatų, bosnių ir kosovarų patyrė karus, etninį valymą bei daugybę fizinių sunkumų, kai Jugoslavijos valstybė nesugebėjo išlaikyti dirbtinos vienybės. Tuo pačiu metu jų kaimynai austrai, gyvendami homogeniškoje, tvarkingoje valstybėje, toliau užsiiminėjo įprastais savo asmeniniais reikalais ir malonumais, neskirdami itin daug dėmesio tai velniavai, kunkuliuojančiai jų pašonėje.
          
Niūrų 1939 m. rudenį, dvi panašaus gyventojų skaičiumi valstybės Suomija ir Lietuva tapo to paties agresoriaus taikiniais. Suomijai pavyko surasti vidinę stiprybę ginklu stoti prieš Sovietų sąjungos invaziją. 1941 m. vasarą suomiai netgi perėjo į puolimą, prisijungdami prie III-ojo Reicho  karinių veiksmų prieš sovietus. Lietuva ėjo kitokiu keliu, bandydama patenkinti visus Maskvos reikalavimus. II-ojo Pasaulinio karo pabaigoje, nežiūrint stambių nuostolių, Suomija išsaugojo nemažą dalį savo suvereniteto, o jos piliečiai buvo įtraukti į pokarinį Vakarų ekonominį pakilimą. Lietuvos valdančiųjų pastangos patenkinti Rusijos reikalavimus išprovokavo tik agresoriaus panieką. Atsidėkodama už Lietuvos vyriausybės neutralumą, bei nuolaidas, Maskva užrakino Lietuvos gyventojus sovietiniame kalėjime, iš kurio jie ištrūko tik po 50 metų, nuskurdę, dezorientuoti ir nepasiruošę išorinio pasaulio iššūkiams.         

Iš šių istorinių įvykių galima padaryti tokią išvadą: pilietis privalo nuoširdžiai ir visais įmanomais būdais stengtis didinti savo tautos ir valstybės galią, nes jo asmeninis likimas priklausys nuo pastarosios galios. Valstybė yra tarsi namai, kuriuose individas gyvena ir stropiai juos prižiūri. Tiek nuoširdžiai saugoma valstybė, tiek gerai prižiūrėti namai, apsaugos gyventoją nuo išorinių jėgų, kurios visuomet bus galingesnės nei jis vienas. Šalis, besiremianti savo piliečių pasiaukojimo dvasia, galės efektyviau apsaugoti pastaruosius, nei valstybė, kurios gyventojai yra abejingi bendriems reikalams.            

Šis grįžtamumo principas galioja visose žmonių sukurtose asociacijose, nesvarbu ar tai draugų ratas, šeima, gamybinė įmonė ar moderni valstybė. Kuo daugiau individualus narys pasiaukos asociacijai, t.y., savo aplinkos žmonėms, tuo daugiau asociacija galės jam padėti. Ir atvirkščiai. Žmonių kolektyvas, kurio individualūs nariai nuolat ima daugiau nei duoda, ilgainiui nusilps ir galiausiai nebepajėgs tarnauti savo nariams. Nacionalinių institucijų ir visos valstybės solidarumo nuopolis, jei jis užsitęs, gali sukelti ir fizinį pavojų šalies gyventojams ir jų turtui. Tai akivaizdu pokarinės Jugoslavijos bei 1939 m. Lietuvos krizių požiūriu; tai galima pastebėti ir 2011 m. Libijos bei Sirijos atžvilgiu.      

Asociacijos nariai praturtina ją įnešdami materialius indėlius, tačiau, vertingiausias asociacijos turtas yra jos narių solidarumas. Asociacijos nariai elgdamiesi solidariai, tuo pačiu laikosi aukščiau minėto grįžtamumo dėsnio. Gobšus įmonės savininkas, nesąžiningai pasisavinęs savo firmos turtą, aiškiai kenkia firmai finansine prasme. Bet liūdniausios tokio poelgio pasekmės bus matomos bendrovės darbuotojų nuotaikose. Praradę pasitikėjimą vado ketinimais tarnauti visos įmonės labui, darbuotojai atitinkamai reaguos. Jie arba paliks firmą arba patys bandys abejotinomis priemonėmis pasipelnyti jos sąskaita. Tą patį galima pasakyti ir apie valstybes, valdomas korumpuotų ministrų. Korupcija plinta nuo viršūnių po visą valstybės organizmą.
 
Šis grįžtamumo dėsnis yra ganėtinai paprastas teorijoje ir lengvai pastebimas neskaitlinguose žmonių sambūriuose, pavyzdžiui, ūkininkaujančių šeimų tarpe. Jei kuris nors žemdirbių šeimos narys neatlieka jam skirtų darbų, likusieji tai lengvai pastebi, ir šeima greitai patiria neigiamas ekonomines pasekmes. Labai stambiuose kolektyvuose, tokiuose kaip valstybės, ryšys tarp individo veiksmų ir bendros gerovės nėra toks akivaizdus. Nacionalinė bendruomenė yra labai gausi savo nariais asociacija, kuri apima nepaprastai platų veiklos lauką. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad nacionalinė bendruomenė susideda ne tik iš tų milijonų, kurie dabar gyvi ir veiklūs, bet dar ir papildomų milijonų, priklausančių ankstyvesnėms kartoms, kurių nariai praeityje tarnavo bendriems tikslams. Tad individo veiksmai dažnai lieka nepastebėti tų kontaktų gausybėje. Vienas avantiūristas gali pasisavinti banko milijonus, o visuomenė to nelabai pajus, nes pavogta suma, palyginus ją su šalies bankų sukauptomis atsargomis, tikriausiai bus menkutė. Bet jeigu finansinė nusikalstama veikla išsikerotų šalyje, visuomenė be abejo nukentėtų apčiuopiamai.   
       
Žmogaus intelekto potencialas tampa realia jėga asociacijose

Žmogus su savo nepaprastai išvystytu protu sukaupia tokią masę realybės atspindžių, su tokia galinga varomąja jėga, kad pastarieji kartais užgožia realų fizinį gyvenimą. Išsilavinęs žmogus gali įprasti traktuoti egzistenciją ne kaip realių objektų ir jėgų sąveiką, bet kaip savo intelekto sąvokų žaismą. Bet jeigu sąmonės turinys iš esmės yra realių išorės objektų ir jėgų atspindys, tai asmens sąmoninga egzistencija yra daugiau atspindys ir potencialas, nei reali jėga. Individas turi realią galią, bet ne tiek, kiek jis norėtų tikėti. Tikroji galia, su kuria žmogus privalės susidoroti per visą savo gyvenimą, kyla iš išorės, o ypatingai iš jo socialinės aplinkos.        

Idėjas, kurias asmuo įsisavina galima vadinti galingomis, tada kai jos suranda sąlytį su materialiu pasauliu, t.y., su kitais žmonėmis ir jų valdomais resursais. Ilgainiui žmogus negali ignoruoti pagrindinio gyvenimo įsakymo – siekti galios, kurios šaknys glūdi fizinėje realybėje. Jei žmogus ryžtasi gyventi pagal šį aukščiausią gyvenimo dėsnį, jis negali apsiriboti savimi, savo intelektine plėtra, nes tai būtų egoizmas ir jo tikrosios galios neigimas. Kaip ir visos kitos gyvosios būtybės, žmogus privalo perduoti į ateitį konkrečią savo sąveikos su aplinka formą, kuri apibrėžia jo egzistencijos esmę. Bet jei individo hiper išvystyta sąmonė ir gebėjimas mąstyti yra jo charakteringos savybės, tai kaip įmanoma šiuos asmeninio pobūdžio bruožus perduoti sekančioms kartoms? Ar tai reiškia, kad tik biologinė egzistencija yra mūsų gyvenimo tikroji realybė, kurią privalome ginti nuo laiko alinančio poveikio?           

Šios problemos sprendimo galima ieškoti sandūroje tarp realios ir potencialios energijos. Taip, mūsų intelektas turėtų ir toliau kaupti žinias, bet ne vien sau.  Intelekto lavinimas, kuris reikalauja daugelio metų pastangų, įgaus prasmę, kai jis įsilies į nacionalinę bendruomenę. Tautą sudaro fizinės, gyvos būtybės, pajėgios paversti individo indėlį konkrečia, patvaria, pajėgia realybe. Sąmonė ir mąstymas turėtų tarnauti nacionalinei bendruomenei, kuriai individas priklauso ir kuri jį formuoja bei maitina. Tarnaudamas tautai, asmens intelektas randa kelią, suteikiantį jam galimybę tapti fizine, apčiuopiama realybe aukščiausioje plotmėje. Tokiu būdu individas ir jo potenciali jėga virsta socialiniu reiškiniu. Sąmoninga tauta yra terpė, kurioje jos gyvi, fiziniai nariai ir jų kūrybinis potencialas kuria savitą kultūrą. Ši nacionalinė kultūra gyvuos tol, kol jos nariai gyvuos biologine prasme. Taigi, individo socialinis indėlis į tautos konsolidaciją yra tas jo egzistencijos aspektas, kurį reikia perduoti ateičiai.  Nors asmens sąmonės veikla sustos, kai pasibaigs jo gyvybė, jo fizinis ir dvasinis triūsas bus išsaugotas likusių tautos narių. Jo sąmoningas įnašas vėl atgims kitų tautos narių sąmonėje, jei pastarieji bus auklėjami ne kaip individualistai, o kaip solidarūs nariai.
 
Paradoksalu, kad atskiras asmuo įgyja galią, kai jis atiduoda dalį savo jėgų kitiems žmonėms. Kiekvienas žmogus, dalyvaudamas asociacijos veikloje, turi paaukoti dalį savęs, t.y., savo laiko, energijos, kūrybingumo, žinių ir patirties kitiems nariams. Keista, bet tuo individualus narys yra panašus į kuklius, vienaląsčius sutvėrimus, kurie daugindamiesi nuolat įsilieja į savo rūšies kolektyvinę egzistenciją. Vienaląsčiai organizmai neturi individualios sąmonės; jų gyvybės palaikymo funkcijos yra menkai išvystytos; jie “žino” tik vieną — pastoviai veržtis į bendros egzistencijos būseną. Tai yra supaprastintos formos gyvybė. Į ją verta kreipti dėmesį, nes tolesni gyvybės formų tobulėjimai yra pastatyti būtent ant šio pamato. Evoliucijos eigoje atsiradusios naujos funkcijos yra įsisavinusios pirmykščių organizmų funkcijų tikslą. Idėjos, doktrinos ar kultūros perdavimas sekančiai žmonių kartai yra panašus į primityvių gyvųjų būtybių formų perdavimą ateities kartoms. Žmogaus prote kaupiamos žinios įgauna pagreitį ir siekia išsiveržti iš individualios būsenos ribų. Socialiai konsoliduojančios idėjos yra panašios į sėklas. Potenciali idėjos jėga gali daugintis eksponentiniu būdu, jei ji persikels į kitų individų sąmonę, o pastarieji taip pat bus linkę tą mintį propaguoti.
                   
Ilgalaikiai ir homogeniniai žmonių junginiai yra stipriausi

Konsoliduojanti idėja bus gyvastinga, jei ji kils iš homogeniškos, stabilios žmonių asociacijos, kuri nukreips ją apibrėžta kryptimi tokiu būdu, kad jos atoveikis grįžtų į asociaciją ir pastarąją sustiprintų. Tiktai stabili bendruomenė gali užtikrinti griežtą bendrų tikslų atranką ir nuoseklų jų siekimą, be kurių neįmanoma optimaliai telkti jėgas.         

Kaip besimokantis pianistas tampa garsiu menininku? Šalia įgimtų muzikinių gabumų, jaunas pianistas turi pasiruošti alinančiam bei nuobodžiam darbui. Esmė tame, kad būsimas atlikėjas privalės daryti tuos pačius pratimus, skambinti tas pačias gaidas valandų valandas – tol, kol sunkus muzikinis tekstas taps įkandamu. Tiktai dažnai kartojami panašaus pobūdžio įspūdžiai leidžia protui įsisavinti žinias ir įgūdžius ilgam. Kiekvienos gaidos pakartojimas yra proto išsaugojamas nerviniais impulsais ir jų sukaupta gausa sukuria kritinę jėgos masę, pralaužiančią trukdžius sklandžiai atlikti tam tikrą muzikinį kūrinį. Jei besimokantis pianistas ims skambinti jam mielesnius muzikinius kūrinius, o ne tuos, kuriuos privalo išmokti, jis nutrauks įgūdžių pažangą. Nors žmogaus vaizduotė leidžia jam pasvajoti, kad viską pasiekti yra įmanoma, realios intelekto galimybės verčia apriboti užmojus. Žmogaus intelekto, kaip ir visų kitų organizmų veikla negali išsiplėsti iki begalybės. Tam paprasčiausiai trūksta jėgų. O jėgų išsklaidymas silpnina poveikį aplinkai.

Aukščiausi kolektyviniai pasiekimai, tokie kaip italų renesanso tapybos, skulptūros bei architektūros šedevrai, rėmėsi ilgalaike ir intensyvia gana siauro rato meistrų, jų mokinių bei meno rėmėjų sąveika. Mokiniai metų metais tarnavo ir mokėsi pas tuos pačius garsius tapytojus ir skulptorius. Jų sukaupta patirtis dažnai būdavo perduodama sekančiai mokinių kartai, kuri irgi skyrė dešimtmečius triūso savo meistriškumui tobulinti. Tokiu būdu pavyko nepertraukiamai perduoti Italijos renesanso periodo aukšto lygio meno įgūdžius ir standartus. Visai kitokia dvasia įkvepia nemažą modernaus XX amžiaus meno dalį. Modernusis menas iš esmės atsisakė tradicijų, t.y., per šimtmečius sukauptų kūrybinių įgūdžių ir grožio įvertinimo. Jis iškėlė tai, kas nepatvaru, subjektyvu, improvizuota ir funkcionalu. Jo bruožai puikiai atspindi mūsų laikų dvasią – jos susiskaldymą, rimties stoką, atsidavimą jusliniams impulsams.

Views All Time
Views All Time
70313
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn