Biologinis ginklas

Kare svarbiausia nukenksminti priešininką, kad šis negalėtų pasipriešinti. Dažniausiai tai daroma nužudant kuo daugiau jo karių. Masinio naikinimo ginklais laikomos toksinės ar nuodingos cheminės medžiagos, įvairių ligų sukėlėjai (virusai, bakterijos) bei radioaktyvios medžiagos – ginklai, kuriais naudojantis žūva didelis skaičius žmonių per trumpą laiko tarpą, tagi jie yra tinkamiausi šiam darbui. Geriausiai žinomas masinio naikinimo ginklas yra atominė bomba. Ištisus 50 metų pasaulio tautos bijojo supervalstybių atominio konflikto. Per tą laiką atsirado teroristų grupuotės ar net valstybės, siekiančios kariauti su galingesnėmis valstybėmis nestandartiniais masinio naikinimo ginklais ir priemonėmis. Nors biologinės ir cheminės medžiagos tiesiogine prasme nėra ginklai, jos gali pridaryti daug žalos. Pakliuvusios į teroristų rankas jos kelia vis didėjančią grėsmę žmonijai.

Tačiau biologinis ginklas tikrai nėra naujovė. Biologinio ginklo panaudojimas aprašomas dar biblijoje, tačiau nekiekvienas tiki tuo, kas parašyta Biblijoje. Senovėje dažnai budavo užkrečiami priešiniko geriamo vandens šaltiniai, tai irgi galima laikyti biologinio ginklo panaudojimu. Šeštame amžiuje pr. Kr. Asiriai nuodydavo priešinikų geriamo vandens šaltininius paprastaja skalse. Romos imperijos laikais buvo užrašytas pirmasis biologinio ginklo panaudojimo atvejis (neskaitan Biblijos). Skitų lankininkai kišdavo strėlių antgalius į pūvančius lavonus, ar kraują sumaišytą su mėšlu, kad net menkas įbrėžimas sukeltų priešininkui daug problemų. Per Kartaginos karą Romėnai mesdavo į šulinius gyvūnų lavonus, tas pat buvo daroma ir per Amerikos pilietinį karą. Generolas Džosefas E. Džonsonas (Joseph E. Johnson) žygiuodamas su Konfederatų kariuomene į Viksburgą vesdavo galvijus į tvenkinius ir ten juos nušaudavo. Sajungininkų kariuomenės generolas Wiljamas T. Šermanas (William T. Sherman ) savo užrašuose paminėjo, kad dvokiančią skerdieną reikėjo ištraukti iš vandens, bet nieko neminėjo, kaip tai atsiliepė jo karių sveikatai. Daug ankščiau katapultos ištobulėjimas leido visiškai kitaip panaudoti biologinį ginklą. XIV a. totoriai mėtė maro aukų kūnus per Juodosios jūros Kafos uosto sienas norėdami sunaikinti jo gyventojus. Šis miestas buvo Šilko kelio vartai. Pasekmės pranoko totorių lūkesčius. Kafos žmonės greit susirgo. Dalis jų laivais pabėgo iš miesto kartu su maru užkrėstomis pelėmis. Tie laivai plaukė į įvairius Italijos miestus ir tapo maro židiniais. Taip per trejus metus maras nušlavė beveik trečdalį Europos gyventojų. Daug labiau apgalvotai ir žiauriau biologinį ginklą panaudojo Britai Šiaurės Amerikoje. Žinodamas, kad vietiniai yra labai neatsparūs raupams lordas Džefris Amhestas (Lord Jeffrey Amherst), Britų pajėgų Šiaurės Amerikoje vadas pasiūlė išdalinti indėnams užkrėstas antklodes, kad “sumažintų” jų skaičių. Raupų epidemija Pito forte suteikė jam galimybę įgyvendinti šį sumanymą. Vienas Amhersto patikėtinių išdalino indėnams antklodes iš raupų izoliatoriaus. Per kelis mėnesius raupai išplito tarp indėnų.

Biologinio ginklo savoka kaip mes ją suprantame dabar susiformavo per pirmąjį pasaulinį karą. Vokiečiai planavo panaudoti juodligę prieš galvijus, kurie turėjo tapti įvairių kariuomenių maistu. Bandymas pirmą kartą panaudoti juodligės bakterijas gyvuliams naikinti buvo gana nesėkmingas. Daug didesnį nerimą sukėlė tai, kad paaiškėjo, jog Vokiečių konsulas Ciurike, paliaubų metu ruošė cholerą, paskleidimui Italijoje. Biologinio ir cheminio ginklo panaudojimas to karo metu paskatino 29 valstybes 1925 m. pasirašyti Ženevos protokolą, kuris įsigaliojo po trejų metų ir draudė karo metu naudoti cheminį ir bakteriologinį ginklą. Tačiau šis protokolas nedraudė šių ginklų gaminti. Todėl juodligės ir kitus biologinius ginklus ypač sparčiai gamino Japonija, JAV, Sovietų Sąjunga, Vokietija ir Didžioji Britanija. Istorija moko, kad kokie ginklai kada nors buvo sukurti, jie buvo ir panaudoti.

Antrasis pasaulinis karas biologino ginklo kūrimo ir panaudojimo atžvilgiu buvo tikras košmaras. Japonai 1931 pradėjo vykdyti sistemingus tyrimus, siekdami sukurti biologinį ginklą. Japonų armijos karininkas Širo Iši vadovavo šiems tyrimams. Kaliniai, tarp jų ir Amerikiečiai, karo belaisviai, buvo naudojami kaip jūtų kiaulytės. Japonai užleido maro bakterijas ant Kinijos Čekjango provincijos civilių gyventojų. 1942 liepa Iši išdalino Nankino (Kinijos miestas) vaikams šokoladą užkrėstą juodlige. Bijant, kad Japonų sukaupta informacija po antrojo pasaulinio karo pateks į Rusų rankas, Japonų generolai atsakingi už šiuos karo nusikaltimus taip ir nebuvo teisiami. Rusai Antrojo pasaulinio karo metu 1942 m. prie Stalingrado bandė panaudoti biologinį ginklą prieš vokiečius, tačiau apsikrėtė ir patys. Žuvo apie 100 tūkst. abiejų kariaujančių pusių karių. Britai ir Amerikiečiai taip pat kūrė biologinį ginklą, bet jis taip ir nebuvo pradėtas gaminti, jei neskaičiuosime juodligės sporomis apkrėstų pašarų, kurie taip niekad ir nebuvo panaudoti. Britai visgi sukūrė biologinį ginklą ir netgi jį išbandė. Britai išbandė bombą su juodligės sporom ant avių Gruinardo saloje (sala Škotijos šiaurės vakaruose). Efektas buvo didesnis, nei jie tikėjosi, sala tapo negyvenama 45 metams. Kitas ne tik išbandytas, bet ir realiai panaudotas biologinis ginklas buvo rankinė granata impregnuota botulizmo bakterijų – toksinų (Botulizmas (lot. botulus – dešra) – tai liga, sukeliama botulizmo bakterijų – toksinų, kurios metu pakenkiamos centrinė ir vegetacinė nervų sistemos). Ši granata buvo panaudota prastos reputacijos nacio, Reinhardo Hydricho (Reinhard Heydrich) nužudyme. Nors jo sužeidimai buvo visai nežymūs ir nekėlė pavojaus jo gyvybei, Hydrichas netikėtai mirė po keletos dienų, pasireiškus simptomams būdingiems apsinuodijus botulizmo bakterijų – toksinu.

Po Antrojo pasaulinio karo apie biologinį ginklą beveik niekas nekalbėjo. Visiems atrodė, kad po 1945 m. didžiausią grėsmę žmonijai kelia atominis ginklas. Tačiau nuo 1942 m. JAV, pasinaudojusi žvalgybos duomenimis apie Japonijos patirtį, pradėjo biologinio ginklo kūrimo programą ir per 25 metus sukūrė mažiausiai 10 skirtingų biologinių medžiagų – bakterijų, virusų ir mikrobų, skirtų apkrėsti žmonėms bei ekonomiškai svarbioms žemės ūkio kultūroms. Panaši Rusijos biologinio ginklo kūrimo programa niekuo neatsiliko nuo JAV programos. Abi šalys sukaupė didžiulius juodligės bakterijų kiekius. Tačiau reikėjo daug eksperimentavimo metų, kol Rusija ir JAV sukūrė veiksmingas šio ginklo paskleidimo priemones – sprogstančias bombas ir išpurškiamus aerozolius, kuriuos gali gabenti lėktuvai ar raketos. Biologinio ginklo paskleidimo priemonės laikomos didelėje paslaptyje.

Šaltojo karo metais JAV norėjo išbandyti ar jų šalis labai pažeidžiama biologiniu ginklu. Visi bandymai baigėsi tuo pačiu, paleidus nukenksmintas bakterijas civiliai nieko nepastebėdavo, o po kelių valandų ligonines užplūsdavo apsikrėtusiųjų banga.

1969 m. JAV vienašališkai paskelbė atsisakanti visų biologinių ginklų ir sustabdė jų kūrimo programą. 1972-1973 m. JAV sunaikino visas savo biologinio ginklo atsargas. Tai atvėrė kelią 1972 m. tarptautinei biologinių ir cheminių ginklų sutarčiai (BGS), kurią pasirašė 160 ir ratifikavo 143 valstybės. Tarp ratifikavusiųjų yra JAV, Didžioji Britanija, Kinija, Rusija, Irakas, Iranas, Libija ir Šiaurės Korėja, nors kai kurios iš jų yra įtariamos tęsiančios savo biologinio ginklo kūrimo programas. 34 tautos, tarp jų Izraelis, šios sutarties net nepasirašė. Ši sutartis, įsigaliojusi 1975 m., faktiškai uždraudė kurti, kaupti ir naudoti biologinį ir cheminį ginklą. Deja, ji nedraudė plėtoti mokslinio tyrimo darbų. Ir tai paliko spragą žmonių veiklai, susijusiai su šiais ginklais, kurie netrukus prasiveržė į viešumą.

Didžiausių BGS pažeidimų 1972-1992 m. laikotarpiu buvo Sovietų Sąjungoje, kuri tęsė superslaptas šio ginklo kūrimo programas iki pat 1990 metų. Kai kurie užsienio ekspertai mano, kad tokie tyrimai vyksta iki šiol. Sovietinio biologinio ginklo kūrimo mastai paaiškėjo po plačiai pasaulyje nuskambėjusio pulkininko Kanatjano Alibekovo, biologinius ginklus kūrusios “farmacijos” agentūros Biopreparat direktoriaus pavaduotojo, dezertyravimo į Vakarus.

Šaltojo karo metais Alibekovas vadovavo 32 tūkstančiams (iš 60 tūkst. nuodų archipelago) žmonių, išsklaidytų 40-yje įmonių ir įstaigų po visą Sovietų Sąjungą. Jie ne tik tobulino žinomus biologinius ginklus, kaip juodligės ar maro, bet ir stengėsi paversti biologiniais ginklais mirtinus ir labiausiai užkrečiamus raupų, Ebolos ir kitus virusus. Rusai laikė, kad geriausi biologiniai ginklai yra tie, nuo kurių nėra vaistų ir skiepų.

Biopreparato klestėjimo metu 1979 m. balandį ir gegužę įvyko Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) avarija, kai iš karinės įmonės prasiveržus bakterijoms nuo juodligės mirė apie 100 žmonių. Rusai teigė, kad žmonės mirė nuo juodlige užsikrėtusių gyvulių mėsos, tačiau žvalgyba nustatė, kad jie mirė nuo juodligės sporų, kurios kelias valandas plito oru iš mikrobiologinio įrenginio, kai darbininkas išėmė iš jo užsikimšusį filtrą, neleidusį patekti į aplinką juodligės bakterijoms. Tai buvo didžiausias pasaulyje apsikrėtimas juodlige per kvėpavimo takus. 1992 m. avarijos priežastį pripažino ir B. Jelcinas.

Užsienio spaudoje plačiai pagarsėjo ir kitas nesenas atvejis, kai Aralo jūros saloje, Kazachstane, ilgus metus veikė rusų biologinio ginklo, taip pat ir juodligės, bandymų poligonas. Kazachstanui tapus savarankiška valstybe, rusai paliko poligoną. Lietuvoje gerai žinome, kokios būklės rusai palieka savo bazes! Taip atsitiko ir ten – rusai paskubomis užkasė mirtinai pavojingus preparatus. Jūra pamažu nuseko, sala tapo pusiasaliu. Vėjas pusto žemę, ją rausia šunys, joje ganosi karvės. Teroristams taip nesunku pasikapsčius prisirinkti juodlige užkrėsto grunto ir prisiauginti mirtinų sporų…

Sunki Rusijos mokslininkų padėtis išsklaidė jų tūkstančius po pasaulį. Išsklaidė ir puikių fizikų, biologų, biochemikų, žinojusių didžiausių paslapčių. Jie įsidarbina ten, kur moka pinigus, ir daro tai, ko iš jų prašoma. Kai kurie iš jų pasirengę parduoti bet kokias žinias ir paslaptis, kad tik įsitvirtintų Vakarų mokslo įstaigose.

BGS pažeidinėjo ir Irakas kurdamas cheminius ir bakteriologinius ginklus. Šios programos detales po 1991 m. dykumų karo atskleidė Jungtinių Tautų specialioji komisija. Ji rado gamyklų, kuriose ilgai buvo kuriami šie ginklai. Viena jų, Al Hakam gamykla, juodligės bakterijas masiškai pradėjo gaminti 1989 m. ir pagamino mažiausiai 8 tūkst. litrų. Gamykla karo metu nebuvo sunaikinta ir veikė iki 1995 m., kol komisija neaptiko ir Jungtinės Tautos neįsakė jos uždaryti. Panašios Salman Park ir Al Manal gamyklos taip pat buvo uždarytos. Po karo Irakas oficialiai pripažino, kad kūrė daugelį bakterijų ir virusų biologiniam ginklui. Kas žino, kiek ir kur jų yra likę.

Įtariama, kad dabar apie 10 šalių vykdo biologinio ginklo kūrimo programas. Jas kontroliuoti yra gana sunku, nes kai kurios valstybės laiko tai kišimusi į jų biotechnologijos paslaptis ir pramoniniu šnipinėjimu. Be to, privačių biotechnologijos įmonių ir įvairių komisijų teisės kištis į jų veiklą yra ribotos.

Biologiniai ginklai kartais vadinami vargšų atomine bomba. Pasigaminti biologinį ginklą gali net ekonomiškai silpnos valstybės. Tam reikalinga ne tokia brangi įranga ir infrastruktūra, pigesnės yra medžiagos, menkesnė kvalifikacija nei atominio ginklo kūrimui. Informacijos galima rasti mokslinėje spaudoje. Be to, gerų mikrobiologų pasaulyje daugiau negu gerų atominės fizikos specialistų. Todėl biologinis ginklas teroristams tapo prieinamesnis nei atominis.

1984 m. Dalase (JAV) salmonelėmis apsikrėtė 750 žmonių, laimė, nė vienas nemirė. Tik po dvejų metų paaiškėjo, kad salmonelių bakterijos buvo paleistos sąmoningai, siekiant paveikti vietinius rinkimus.

Tarp 1990 ir 1995 m. Japonijos Aum Shinrikyo sekta įvykdė keletą išpuolių cheminiais ir bakteriologiniais ginklais prieš civilius. 1995 m. kovo mėnesį paleidus zarino (nervų sistemą paralyžiuojančias) dujas Tokijo metro 13 žmonių žuvo ir daugiau nei 5 tūkst. atsidūrė ligoninėje. Ši sekta per 5 metus 9 kartus bandė panaudoti biologinį ginklą. Ji kūrė masiniam naikinimui juodligės ir kitas bakterijas ir net Ebolos virusus. Juodligės bakterijas ji paleido Tokijo centre netoli Imperatoriaus rūmų ir ambasadų. Tačiau jų bandymai užkrėsti žmones buvo nesėkmingi dėl to, kad bakterijos nebuvo stabilios, netinkamos buvo ir jų paskleidimo priemonės.

Iš Shinrikyo sektos galima pasimokyti, kad bet kuri grupė, bandanti pagaminti biologinį ginklą, turi įveikti dvi problemas – vieną biologinę, kitą fizikinę. Pirmoji reiškia, kad reikia sukurti stabilias bakterijas. Tai nėra triviali problema. Antroji reiškia, kad reikia sukurti tinkamas priemones bakterijų ar virusų paskleidimui norimose vietose. JAV ir Rusija šias problemas sprendė daugelį metų. Tačiau teroristai gali rasti daugybę savų būdų paskleisti mažais kiekiais bakterijas ar virusus. Pastarieji įvykiai Amerikoje tai patvirtino. Vakarų mokslininkų vertinimu teroristų išpuoliai yra realūs ir kasmet situacija tik blogėja.

Ypač pavojingi yra raupai. Iki šiol jie nusinešė dešimtadalį žemėje gyvenusių gyvybių arba suluošino žmonių. Paskutinė raupų epidemija buvo 1977 m. Somalyje. Ji buvo nugalėta po trejų metų. Vienas didžiausių XX a. mokslo laimėjimų buvo raupų epidemijų išnaikinimas. Nepaisant to, JAV Sveikatos apsaugos tarnyba siūlo kas 10 metų skiepyti gyventojus nuo raupų. Deja, raupų skiepų atsargos yra per mažos ir tas nedaroma. Vis didėjant pavojui nuo praėjusio rudens JAV vėl pradėta gaminti šiuos skiepus. Rusijoje raupų skiepų atsargos laikomos Valstybiniame Kolcovo virusologijos ir biotechnologijos centre Novosibirske. Pulkininkas Alibekovas pasakojo, kad Rusija raupų biologinį ginklą gamino iki 1992 m., todėl neaišku, kiek ir kur Rusijoje yra raupų atsargų be oficialaus Kolcovo centro. Jei aerozoliniai raupų preparatai patektų į teroristų rankas, pasekmės žmonijai būtų baisios. Blogiausia yra tai, kad vienas nerašytų dėsnių teigia: “Jei kas gali atsitikti, tai ir atsitinka”. Mokslininkai ir politikai turi dėti visas pastangas, kad šių baisių ligų sukėlėjai būtų griežčiausiai saugomi.

Mokslo pasaulyje vis didesnį nerimą kelia modernioji biotechnologija. Prasidėjo stulbinanti gyvybės mokslo revoliucija. Mokslininkai išaiškino daugiau nei 30 mikrobų ir dar didesnio virusų skaičiaus visą genomų seką. Neseniai buvo paskelbtas choleros DNR kodas ir baigiama išaiškinti daugiau nei 100 kitų mikroorganizmų, įskaitant sukeliančiuosius juodligę, marą, dizenteriją, vidurių šiltinę, genomus. Šie tyrimai labai svarbūs atsakant į fundamentalius biologijos ir medicinos klausimus ir, be abejo, bus panaudoti praktiniams gydymo tikslams. Tačiau ar negali šiais rezultatais pasinaudoti ir juodoji biologija naujos kartos siaubingos naikinančios galios biologinių ginklų kūrimui? Tuo susirūpinę daugelis pasaulio mokslininkų. Tam susirūpinimui pagrindą duoda genetinių manipuliacijų prieinamumas. Jau 1997 m. JASON (mokslininkų grupė, konsultuojanti JAV vyriausybę) iškėlė problemą, kurią žmonijai kelia naujosios kartos biologiniai ginklai. Jie atskleidė galimybes genetiškai kurti naujas biologines medžiagas remiantis šiuolaikinėmis biotechnologijomis. Galima sukurti naujų savybių biologinius ginklus, visiškai skirtingus nuo šiuolaikinių.

JASON išvardijo keletą tokių nestandartinių biologinių medžiagų, tarp kurių yra ir binarinės, iš dviejų dalių sudarytos, medžiagos. Kiekviena jų atskirai yra gana saugi, tačiau susijungusios tampa mirtinai pavojingos. Kai genų terapija tapo medicinos realybe, technologija, leidžianti taisyti ar keisti genus, gali būti panaudota piktam. Vienais virusais galima sukelti infekciją, kuri liks nepastebima, kol į organizmą nepateks kiti virusai. Paprastomis genetinėmis manipuliacijomis galima padidinti biologinių ginklų pavojų, pavyzdžiui, padidinant bakterijų ar virusų atsparumą antibiotikams. Gerai žinoma, kokią medžiagą reikia įterpti į juodligės sukėlėjus, kad sunaikintų peniciliną. Ir tai gali padaryti beveik kiekviena molekulinės biologijos laboratorija. Tokios juodligės sukeltos ligos nebūtų galima išgydyti. Tik skiepyti žmonės turėtų galimybę išgyventi.

Amerikos mokslininkai seniai įspėjo vyriausybę apie gresiantį biologinio terorizmo pavojų. Jau prieš rugsėjo 11 d. JAV buvo svarstoma būtinybė skiepyti 2,4 mln. JAV karių nuo juodligės. Reiktų per 18 mėnesių skiepyti 6 kartus. Tačiau visuotinis skiepijimas kelia didelių problemų (masinė skiepų gamyba, laikymas, juridinės ir kitokios problemos). Be to, kiekvieni skiepai turi ir rizikos laipsnį.

Jau B.Klintono vyriausybė 2000 m. skyrė 1,4 mlrd. dolerių kovai su gresiančiu biologiniu ir cheminiu terorizmu. Tačiau branduolinio ginklo atsargoms laikyti JAV skiria 30 kartų daugiau lėšų. Pinigai, išleisti naujų biologinio ginklo jutiklių kūrimui, federaliniam, valstijų ir lokalinių pavojaus grupių koordinavimui ir plėtojimui, parengė nelaimei sutikti. Tačiau kitos šalys tokiam biologinio terorizmo pavojui mažiau pasirengusios.

Taigi biologinis ginkalas nėra naujovė, tačiau tik dabar pradedama suvokti, kad jis kelia ne ka mažesnę drėsmę, nei atominis ginklas. Ir jei atominį ginklą turi daugiausiai didelės valstybės, kurios suvokia, kad tokio ginklo panaudojimas turės itin didelių pasekmių ir dažniausiai jį turi tik kaip apsaugos priemonę (su atomine valstybe yra vengiama pradėti atvirą karą), tai biologinį ginklą gali sukurti ir panaudoti beveik kiekviena valstybė ar net grupuotė, todėl šis ginklas dabar kelia beveik didesnę grėsmę, nei atominis.